Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (17). Metams baigiantis
menas

bedarbio usrasai        Metai baigiasi, šventėms ruošiuosi kaip ir visi kiti. Na, gal kiek ramiau. Mažiau vakarėlių, į kai kuriuos neinu – noriu pailsėti nuo šurmulio... Kai kurių laukiu – pavyzdžiui, mūsų daugiabutis nori surengti naujametinę vakaronę. Manau, gera idėja – tai dar labiau suburs kaimynus. Juo labiau kad namo rūsyje tokiam reikalui turime įsirengę salytę. Beje, namo tvarkymo reikalai irgi juda į priekį, šiemet pakeitė ir antros laiptinės langus – ginčų jau nebekilo.

 

Metų pabaigoje paaiškėjo mano piniginiai reikalai. Bubilius su kompanija visgi mane apvogė. Nedaug, gal 700 Lt. Man tai naujas šansas. Norėčiau kitais metais tai publikai atsilyginti šimteriopai – vadinasi, turiu padaryti jiems 70 000 Lt nuostolių. Smulkmena. Galiu. Tarkim, prisiimu „socialistinį įsipareigojimą” atlikti antikapitalistinių darbų už 100 000 Lt. Pažiūrėsim, kaip tą pokštą seksis įgyvendinti.

 

Pirma proga pasitaikė greitai – panevėžiečiai Laisvajame universitete panoro išklausyti paskaitą. „Ką gali anarchizmas”. Tokią jau buvau skaitęs LUNI vasaros stovykloje, na, bet ruoštis vis tiek reikia. Teksto neturėjau, tai teko parašyti. Kiek vėliau bičiulis patarė padaryti to teksto pristatymą. Pagalvojau – kodėl gi ne. Šiaip nesu dirbęs su ta programa, bet paaiškėjo, kad tai gana paprasta. Kiek ilgiau užtruko, kol prisirinkau paveikslėlių ir nuotraukų, iliustruojančių mano tekstą. Bet rezultatu likau patenkintas.

 

ka gali anarchizmas

 

Į paskaitą susirinko kelios dešimtys jaunų žmonių. Daugiausia vaikinai. Klausė idėmiai. Jaučiau, kad tema jiems įdomi – didesnė klausytojų dalis prijaučia anarchizmui. Klausinėjo apie nemokamą mokslą, anarchizmo gyvybingumą. Vienas vaikinas (nežinau, kokiais sumetimais) bandė įpiršti mintį, kad anarchizmas nieko vertas, nes nepajėgia apsiginti. Tiesą sakant, nelabai norėjau su juo ginčytis. Už mane tą darė kiti klausytojai. Nors dabar gal kiek ir gailiuosi nepasakęs, kad anarchistais save dažniau vadina tie, kurie puola, o ne tie, kurie ginasi. Žinoma, išankstinį nusistatymą turinčio vaikino nebūčiau įtikinęs, bet ši mintis galėjo praversti kitiems.

 

Tas žmogus dar bandė įrodinėti, kad niekas anarchizmu nesidomi. Jam buvo atsakyta, kad tūkstančiai žmonių taip gyvena. Jis bandė dėstyti, kad riaušininkai neretai būna nupirkti, kad daužytų būtent tuos langus, už kuriuos buvo sumokėta. Sužinojo, kad nupirkti galima tik tą judėjimą, kuris turi vadus funkcionierius, o anarchistai gi yra pasirengę bet kada atšaukti jiems neįtikusį vaduką kartu su papirktais sprendimais. Manyčiau, aptarimas pavyko. Praktiškai išsprendėme problemėlę, kaip gauti naudos iš energingai puolančių anarchizmą... Man to jaunuolio užsipuolimai buvo naudingi. Taigi pirmas spyris į Bubiliaus pautus pavyko.

 

Turiu ir dar vieną rūpestėlį. Pinigus, kurių reikia, kad pragyvenčiau kitus metus, jau turiu, tad tenka sugalvoti, kaip juos apsaugoti. Dirbant pajamos nuolat viršydavo išlaidas, todėl galėjau sau leisti prabangą nesirūpinti pinigais. Dabar, turėdamas laiko, radau negerų dalykų – dalį savo pinigėlių esu patikėjęs nepatikimiems ir socialiai neatsakingiems bankams. Jei visokie rudzkiai ir rojakos aiškina, kad reikia mažinti socialines išmokas ir padėti turčiams, tai patikėdamas savo pinigus jų atstovaujamam bankui imsiu kenkti pats sau. Laikas įjungti klasinę mąstyseną. Pamąsčiau ir atsiėmiau savo pinigus. Galiu pasakyti – ir visiems taip bus. Pasistengsiu, kad bankininkams, propaguojantiems socialinę atskirtį, garsiai remiantiems plėšikišką Bubiliaus socialinę politiką, daugiau nepatikėsiu nė cento. Mano pinigėliai maži, bet atsiimdamas juos iš to purvino banko, jaučiausi nuostabiai.

 

Kieme labai graži žiema, tiesa, šaltoka. Pasivaikščiojimų maršrutus pasirenku tokius, kad netruktų ilgiau valandos. Vos tik užsnigo, linksma buvo stebėti paukščius, susibūrusius apie šaltalankių sažalynus. Vėliau uogos pašalė ir matyt nukrito. Paukščiai išsilekiojo. Ką gi jie dabar lesa? Reiktų sumeistrauti lesyklėlę. Prie lango nenoriu – namie katinas, jam būtų per daug nervų ir širdies skausmo.

 

Pastebėjau, kad mažiau sutinku benamių, o ir sutiktieji konteinerius apžiūrinėja greičiau ir dalykiškiau. Beje, nudžiugau perskaitęs, kad Panevėžio studentai išvirė benamiams sriubos. Nebloga praktika studijuojant socialinius mokslus. Lesyklėlė žmonėms.

 

Namie lepinuosi skaitymu ir rašymu. Perskaičiau B. Traveno „Baltąją rožę” – puikią knygą apie Meksikos kaimiečio mirtimi pasibaigusį susidūrimą su naftos korporacija. Parašiau kelis tekstus – vėl kapitalizmui į paširdžius. Vieną išverčiau. Judame į priekį (kalbu apie minėtų „socialistinių įsipareigojimų“ vykdymą). Tikiuosi, kad kitais metais irgi seksis ne ką prasčiau, ko, beje, ir kitiems linkiu.

 
2009 12 23

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti