Anarchomuzikėlė: kitaip nei visi dainavęs bardas Fabrizio de André
menas

Fabrizio de Andre        Fabrizio Cristiano de André (1940-1999) – žymus anarchistinių pažiūrų bardas, poetas, genujietiško folko atlikėjas. Buvo mylimas visoje Italijoje, tačiau itin retai pasirodydavo viešoje vietoje, dar retesni buvo jo koncertai. Pasižymėjo kaip užkietėjęs ateistas, tačiau kai kurios jo dainos, sukurtos evangelinių apokrifų temomis, šiandien skamba bažnyčiose. XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Italijoje jo plokštelių buvo parduodama daugiau nei A. Celentano ar netgi „The Beatles“, tačiau beveik niekas jo nepažinojo ir nebuvo matęs jo veido. Kai kurios F. de André dainos – pvz., „Bocca di rosa“, pasakojanti apie prostitutę, besidžiaugiančią nuošalaus kaimelio gyventojų meile, – tapo liaudies dainomis.

 

F. de André gimė ir augo turtingoje šeimoje, tačiau tėvų pinigais niekada nesinaudojo, mėgo ne prabangą, o fizinį darbą. Jo tėvas – Genujos vicemeras, pramonės magnatas, priklausęs direktorių tarybai, valdžiusiai vieną didžiausių Europoje gamyklų tinklą, – suteikė sūnui puikų išsilavinimą. Pamėgęs prancūzų poeziją, Fabrizio jau universitete (kurio, tiesą sakant, nebaigė) ėmė kurti dainų tekstus ir melodijas. Kad galėtų tapti dainininku, 1966 m. jis buvo priverstas įstoti į Italijos autorių sąjungą – per stojamąjį egzaminą turėjo parašyti eilėraštį. Tą jis sėkmingai padarė – po pusvalandžio komisijai pateikė savo vardu pasirašytą tuo metu jau garsaus prancūzų poeto Jacqueso Préverto eilėraštuką.

 

                       Fabrizio de Anfre jaunas

 

Fabrizio metė universitetą ir atsidėjo dainų kūrybai. Jo įrašai buvo platinami piratiniu būdu, be jokios reklamos. Valstybinės žiniasklaidos korporacijos RAI cenzūros komisija neleido dainininkui pasirodyti nei televizijos, nei radijo eteryje. Fabrizio dainos buvo kupinos moralės saugotojams itin įtartinų tipažų – prostitučių, savižudžių, gatvės nusikaltėlių. Vienintelė daina, prasiskverbusi pro tylos uždangą, buvo garsioji „La canzone di Marinella“.

 

Pirmąją plokštelę, simboliškai pavadintą „Volume I“, F. de André išleido 1967 metais. Nors kai kurios dainos buvo „išbrokuotos“ cenzūros (pvz., garsioji daina „Via del Campo“ apie Genujos „raudonųjų žibintų“ gatvę), vis dėlto plokštelė pasiekė parduotų LP rekordą – 50 tūkst. kopijų. 1968 m. išleista antroji plokštelė „džiaugsmingu“ pavadinimu „Tutti morimmo a stento“ („Visi mes numirėme kančiose“) buvo pirmasis konceptualus albumas tų laikų Italijoje. Pirmoji albumo daina „Cantico dei drogati“ („Narkomanų dainuškos“) sukurta pagal poeto anarchisto Riccardo Mannerini „Heroiną“, tolesnėse dainose visuomenės atstumtųjų ir nuskriaustųjų tema išvystoma pasitelkus François Villono bei kitų poetų kūrybos kompliacijas. Tais pačiai metais pasirodė ir trečioji autoriaus plokštelė „Volume III“, į kurią pateko pati lyriškiausia ir jausmingiausia italų antikarinė daina „La guerra di Piero“ („Pjero karas“).

 
                      
 

1970, 1971 и 1973 m. buvo išleisti trys konceptualūs albumai, susilaukę ypatingo dėmesio. Pirmasis jų „La buona novella“ („Geroji naujiena“) buvo sukurtas gnostinių evangelinių apokrifų motyvais. F. de André kalbėjo: „Kūriau „Gerąją naujieną“ 1968-ųjų įkarštyje ir esu įsitikinęs, kad albume jaučiamas stiprus revoliucinis krūvis. Daugelis palaikė jį visišku anachronizmu, nes studentų revoliucijos apogėjaus metais kalbėjau apie Jėzų Kristų. Bet tai, ko norėjo studentai, iš tikrųjų nedaug kuo skiriasi nuo Kristaus mokymo: panaikinti socialines klases ir autoritarizmą, sukurti teisingesnę visuomeninių santykių sistemą. Kristus irgi kovojo už laisvę, kuri pasiekiama per užuojautą ir solidarumą“.

 

Istorikai ir Fabrizio biografai pažymi, kad tokiu netikėtu savo sprendimu (dainuoti apie Jėzų vykstant barikadų mūšiams), jis primena kitą 1968-ųjų kartos kairįjį antiautoritarą – kino režisierių Pierą Paolo Pasolini, kuris sukėlė skandalą po 1968 m. kovo 1 d. studentų susidūrimų su policija Romos rajone Valle Giulia. Pasolinis atvirai palaikė ne studentų, o... policijos pusę. Tokia poziciją jis aiškino taip: daugelis studentų yra kilę iš turtingų šeimų, todėl „mamyčių sūnelių“ prievarta yra klasinė, nukreipta prieš proletarus policininkus, kilusius iš vargingų šeimų. Šis Pasolinio požiūris vėliau sukėlė aštrią diskusiją tarp Frankfurto filosofinės mokyklos atstovų.

 

Anarchistas F. de André liko ištikimas tokiai pozicijai – likti absoliučiu nonkonformistu tarp kitų nonkonformistų. Juk 1968-ųjų kairiajam jaunimui Fabrizio skelbta žinia, kad „pats didžiausias revoliucionierius buvo Jėzus“, atrodė tikras akibrokštas.

 

Vis dėlto eretiškos „La buona novella“ dainos netrukus išpopuliarėjo tarp jaunimo. O Vatikano kardinolus itin papiktino albumo daina „Il testamento di Tito“, kurioje kalbama Tito, vieno iš plėšikų, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, vardu. Dainoje išreiškiamas itin kritinis požiūris į visus 10 Dievo įsakymų:

 
 „Ir neturėsi kitų Dievų, tik mane vieną.

Tai vertė mane dažnai susimąstyti,

Nes įvairūs žmonės, atvykę iš Rytų,

Sakė, jog nesvarbu, koks tavo Dievas.

Jie tikėjo Kitokiu dievu,

Bet man nedarė nieko bloga...“

 

                      

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Trečiasis konceptualus to meto albumas „Storia di un impiegato“ („Vieno tarnautojo istorija“, 1973) tapo poetiniu atsaku į 1968 m. Prancūzijos ir Italijos studentų pralaimėjimą. Ankstesnėje kūryboje Fabrizio didelį dėmesį skyrė muzikinei pusei, tuo tarpu šiame albume į pirmą vietą iškopia tekstas ir idėjos. Daina po dainos nuosekliai kuriamas sąmonėjančio paprasto klerko vaizdas. Tarnautojas, pergyvenęs 1968-ųjų įvykius, ima suprasti, kad kolektyvinis sukilimas neatnešė vaisių, o valdžia ir toliau iš jo daro klusnų sraigtelį, todėl apsisprendžia tapti „Il bombarolo“ – bombų mėtytoju. Jis patraukia į aukštuomenės „kaukių balių“, tačiau nevykėliškai susprogdina bombą ne ten, kur buvo numatęs. Teisiamųjų suole jis suvokia, kad individualiais teroro veiksmais irgi nieko nepakeisi. Šis albumas gerai atspindėjo „švino metų“ radikalų pastangas nesitaikstyti su 1968-ųjų revoliucijos fiasko.

 
                      
 

8-ojo dešimtmečio viduryje F. de André nuo jį užgriuvusios šlovės pasitraukė į Sardinijos kaimelį, kad „artimiau bendrautų su savo dainų herojais“. Tačiau šis jo troškimas vos nevirto tragedija. 1979 m. bardas buvo pagrobtas ir nelaisvėje praleido 4 mėnesius. „Teroristai“ – vietiniai valstiečiai – paleido jį be išpirkos, kai sužinojo, kas jis iš tikrųjų yra. Teisme Fabrizio iš solidarumo su vargšais pagrobėjais atsisakė prieš juos liudyti.   

 

9-ojo dešimtmečio viduryje išleidęs albumą „Creuza de ma“ (1984), jis tapo vienu iš muzikos žanrų, kuris vėliau buvo pavadintas „world music“, pradininkų. Albumo dainos buvo įdainuotos viduramžių Genujos dialektu, o tai netikėtai vėl sukėlė populiarumo bangą.

 

Tradicija dainuoti vietiniu dialektu buvo išlaikyta ir itin anarchistiniame albume „Le nuvole“ („Debesys“, 1990). Debesys simbolizavo valdančiuosius, uždengiančius žmonėms horizontą ir tuo pačiu laisvę. Tai labiausiai politizuotas Fabrizio albumas, kuriame jis atvirai išsakė anarchizmo idėjas. Pirmosios 4 albumo dainos įdainuotos itališkai ir simbolizuoja valdžios poziciją. Likusios 4 atliktos vietiniais dialektais (genujiečių, neapoliečių) ir skamba lyg liaudies atsakymas. Dainos „Don Raffae“ herojus – mažaraštis kalinys, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, kurioje lengvai įžiūrimi anarchosindikalizmo idealai.

 
                      
 

„Anime salve“ („Laukinės sielos“, 1996) – 13 ir paskutinis Fabrizio Cristiano de André albumas, tapęs poeto ir bardo testamentu. Pagrindinis albumo motyvas – begalinis žmogaus vienišumas. Vienišas žvejas, grįžtantis į tuščią pakrantę, vienišas transseksualas vardu Princesė, nužudantis savyje vyrą, vienišas beprotis, nuolat laukiantis neegzistuojančios mylimosios... Svajotojai, nevykėliai, visuomenės atstumtieji – štai pagrindiniai Fabrizio herojai. Žvelgdamas į pasaulį jų akimis, bardas sugebėjo įžvelgti tokius dalykus, kurie nė nesisapnavo saloniniams muzikantams.

 

Fabrizio Cristiano de André mirė 1999 m. sausio 11 d. nuo plaučių vėžio. Į laidotuves susirinko 10 tūkstančių žmonių jūrą, virš minios plevėsavo raudonai mėlynos Genujos futbolo klubo (kurio sirgalius buvo Fabrizio) ir raudonai juodos anarchistų vėliavos. Minioje matėsi visi jos dainų herojai – imigrantai, prostitutės, transseksualai, narkomanai. Jie atidavė paskutinę pagarbą savo dainiui, kuris stengęsi dainuoti „in direzione ostinata e contraria“ – „kitaip, priešingai nei visi“.

 
Parengė dp
2009 12 27