Michael Haneke „Baltas raištis“: fašizmo genealogija
menas

Baltas raistis        Naujasis austro Michaelio Haneke's filmas „Baltas raištis“ („Das Weisse Band“) – tai neskubrus ir subtilus pasakojimas apie fašizmo gimimą puritoniškoje visuomenėje. Režisierius tyrinėja tvarkingos, pedantiškos ir klusnios žmonių bendruomenės elgesį ir jame atranda psichologines fašizmo šaknis. Tai filmas apie kartą, kuri netrukus pavers griuvėsiais pusę pasaulio ir bus įsitikinusi, kad tai padarė šeimos, tautos ir žmonijos labui.

 

Filmo veiksmas vyksta 1913-1914 m. mažame Šiaurės Vokietijos kaimelyje. Pagrindiniai „Balto raiščio“ herojai yra paprasti vaikai, kilę iš pačių įvairiausių šeimų – barono, pastoriaus, gydytojo, ūkininko ir pan. Visus juos jungia bendras užsiėmimas – dainavimas bažnyčios chore. Kontrastingais juodai baltais vaizdais iš lėto rodomas šių paauglių formavimasis ir branda.

 

Nuo pat ankstyvos vaikystės jie buvo mokomi aklo klusnumo ir kareiviškos disciplinos, kiekvieną dieną jiems kalamos religinės moralės dogmos, o už menkiausią nusižengimą jie mušami virbais. Prievarta gimdo prievartą, o neginčytini idealai – fanatizmą. Puritoniškos moralės vaikai, auklėti pedofilinius polinkius slepiančio pastoriaus rykšte, visuotinės veidmainystės aplinkoje ima šaltai keršyti.

 

Kaimelyje ima sparčiai daugėti nusikaltimų, kurie slepiami po nepriekaištingų krikščionių ir buržua šydu. Pastorius krenta nuo arklio, užkliuvęs už ištemptos vielos, Dauno sindromu sergančiam vaikui vos neišduriamos akys, nei iš šio nei iš to staiga užsidega kluonas... Kiekvienas nusikaltimas simbolizuoja šių tvarkingų puritonų žiaurumą, pavydą, neapykantą, kerštą, užgniaužtą seksualumą, panieką savo kūnui. Jie tampa išgamomis, pasiryžusiomis pateisinti bet kokį savo elgesį ir klusniai vykdyti bet kokį vyresniųjų paliepimą.

 

M. Haneke visiškai sugriauna mitą apie senus gerus laikus, pasakojantį, kaip religingose patriarchalinėse šeimose auginami vaikai, eidami miegoti, dėkingai bučiuoja tėvams rankas. Patriarchalinis pasaulis griūva, žlunga ir biblinis tėvo idealas. Visos pačios gražiausios ir kilniausios idėjos atsisuka prieš jas sugalvojusius žmones ir virsta absoliučiu blogiu. Šiandien vaikai, nubausti už prasižengimus, ant rankovės ryši baltus raiščius – siekiamos skaistybės ir nekaltybės ženklus – ir daužo kopūstų galvas, tačiau rytoj jie ryšės raiščius su svastikomis ir kapos galvas neįtikusiems žmonėms.

 
                     
 

Viename interviu M. Haneke pabrėžė: „Norėčiau, kad filmas „Baltas raištis“ būtų suvokiamas kaip perspėjimas neauklėti jaunų žmonių absoliučios ir dogmatiškos ideologijos dvasia. Turiu omenyje ne tik nacizmą, bet ir visas kitas – kairiųjų, dešiniųjų ar religines doktrinas, kurios iki šiol yra gyvybingos ir turi savų karingų šalininkų. Juk taip ir gimsta terorizmo formos. Istorijoje jau buvo plėšikiški kryžiaus žygiai, kurių pretekstas – krikščionybės diegimas, dabar turime ortodoksišką islamo fundamentalizmą. Nežinau, ar perspėjantis mano filmas turės konkrečių pasekmių, bet žinau, kad įdėmus žvilgsnis į taisykles, kurios skiepijamos jauniems žmonėms, gali būti pamokomas. Svarbu pagaliau išmokti daryti išvadas iš istorijos.“

 

Šiame filme, kaip 1968-ųjų Jurajaus Herzo juostoje „Lavonų degintojas“, dar kartą parodoma, kad puritonai, religiniai dogmatikai ir pareigingi piliečiai yra potencialiausi fašistinės tvarkos šalininkai. Tie, kurie uoliai rūpinasi šeima ir namais, griežtai auklėja vaikus, karštai myli Dievą ir Tėvynę. Finalinėje filmo scenoje vaizduojami bažnyčioje besimeldžiantys kaimelio gyventojai. Filmui pasibaigus lieka baisi nuojauta – jie pasimels ir eis žudyti.

 
Kinikas iš Ozo
2010 01 02