Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (19): Knygų dovanojimo akcija ir obuolių pyragas
menas

LUNI plunge logo        Skambutis. Skambino mergina iš Plungės, pakvietė atvykti į Laisvąjį universitetą ir paskaityti paskaitą apie elgetavimą. Sutarėme už savaitės. Tokią paskaitą jau buvau skaitęs Kuršėnuose, tad daug ruoštis nereikės. Tą patį vakarą jai pasiunčiau paskaitos tekstą. Atrodo, viskas labai paprasta. Pasirodo, ne visai taip.

 

Man gana sudėtinga ką nors pakartoti, šiek tiek trūksta motyvacijos. Kelis kartus rengiau diskusiją „Ką gali anarchizmas”, bet tada vis ką nors keičiau. Dabar gi tik kelis kartus perskaičiau, ką esu apie tai parašęs. Temą plėtoti, matyt, dar nepribrendau, nors kas ten žino. Esu sutikęs apie elgetavimą pakalbėti ir Joniškyje – gal trečias kartas pramuš.

 

Plungėje LUNI paskaitoje jau esu buvęs, tad didelių staigmenų nesitikėjau. Nuvažiavau kiek anksčiau, užsukau į kavinę arbatos. Maloniai nuteikė prie baro padėta paskaitos skrajutė. Plungės LUNI tikrai neužsisklendęs... Pirmąjį kartą paskaitoje buvo daug mano bendraamžių, kažin kaip pavyks suvaldyti auditoriją? Juk tema gali susilaukti „moralinio pasmerkimo”, nenorėčiau, kad paskaita virstu tarpusavio apsišaudymu...

 

Nuėjau kelias minutes anksčiau, organizatoriai virė kavą. Padėjau jiems ratu sustumdyti kėdes. Kai sėdi ratu, mažiau nemalonios priešstatos dėstytojas-studentas. Matosi, kad Plungės „lunatikai“ auga. Organizatorių grupė padvigubėjusi. Visi jie moksleiviai, netrukus baigs mokslus, tad ruošia sau pamainą – į veiklą įtraukia jaunesnių klasių moksleivius. Gausu ir klausytojų. Kai buvau pirmą kartą, jaunimo buvo nedaug.

 

Jaudinausi be reikalo. Maloniai nuteikė, kad nemažai buvo skaičiusių mano tekstus. Kokių septynių klausytojų grupelė į elgetavimą žiūrėjo palankiai. Kai kurie jau spėję to paragauti. Pamaniau, kad gal tranzavo, gal užgavėnių žydais ėjo, bet po diskusijos vienas vaikinukas papasakojo, kad vieną sezoną, gal keturis mėnesius, iš to gyveno. Muzikantas. Suprantu jį, grodamas gatvėje iš tikro jautiesi kur kas laisvesnis nei vestuvėse.

 

Nors auditorija jaunatviška, bet klausimai rimti. Klausia, ar elgetaujantys nebando primesti savo problemų visuomenei? Pabandžiau paaiškinti, kad visuomenėje, kaip ir šeimoje, nėra atskirų problemų, yra bendros. Klausia apie elgetaujančius vaikus. Taip, nežmoniška, kai vaikai eina elgetauti – tėvų verčiami arba net patys. Bet dar blogiau, kai pareigūnai tokį vaiką gaudo kaip nusikaltėlį ir bando kvosti. Paskui baudžia tėvus. Taip traumuoja vaiką, o skurdo problema lieka neišspręsta. Tikrai nežinau, ar verta elgetaujančiam vaikui duoti pinigėlį. Maisto, jei jis alkanas, manau, reikia. Bet labiausiai jam reikia dėmesio, pasikalbėti su tokiu vaiku yra be galo svarbu. Deja, skubantys ir nuolat laiko neturintys suaugę neretai jo net nepastebi...

 

Įdomi buvo ir klausytojų patirtis. Dvi merginos pasakojo, kad apėjo savo mokyklą prašydamos iš bendramokslių baltų centų – po akcijos pietums užteko, ir niekas nesijautė nukentėjęs. Iš tikro, prašyti pagalbos nėra gėda. Gauti pagalbą ir ją suteik – tai bendražmogiškas solidarumas. Jis plinta, kai tai daroma nuolat.

 

Tiesa, papasakosiu ir apie savo akciją. Važiuodamas į paskaitą įsimečiau kelias poezijos knygeles – P. Širvys, S. Geda, J. Marcinkevičius, S. Jeseninas (rusiškai), poezijos rinktinė, skirta Čiurlioniui. Maniau, padarysiu poezijos dovanojimo akciją. Namuose prisikaupė per daug knygų. Kiekviena perskaityta knyga didina skaitymo ir savišvietos alkį. Tai kodėl nepadarius LUNI paskaitų apsikeitimo knygomis vieta? Juk jos dabar brangios, o dėl kvailų politikų sprendimų dar brangsta. Pinigų stygius stabdo skaitymą. Neskaitant mažėja poreikis skaityti. Dovanodamas knygas bent kiek jas atpiginu, leidžiu dar kažkam jas perskaityti ir formuoju dar didesnį knygų ir žinių „badą”. Manau, tai svarbu.

 

Po paskaitos atsigėriau kavos, pabendravau ir susilaukiau staigmenos – namuose kepto obuolių pyrago. Labai skanaus.... Geri žmonės tie žemaičiai.

 

Kitą rytą peržiūrėjau darbo biržos duomenis. Šiaip būčiau nesidomėjęs, bet užkliuvo „džiugi” vienos valdininkės paskelbta žinia – bedarbystė nustojo augti. Kaip tame anekdote – po to, kai kaime mirė paskutinė jo gyventoja devyniasdešimtmetė senutė, mirtingumas nustojo augti. O iš tikrųjų Šiauliuose „laisvų darbo” vietų vos nepadvigubėjo. Dabar jų beveik pusantro šimto.

 

Žydra bedarbio svajonė. Gal pavasariop darbo paieška nebeatrodys tokia beviltiška. Gal nutirpus sniegui savivaldybė pasamdys vieną kitą sniegkasių brigadą. Reikės gi jiems kaip nors iš Europos fondų pumpuojamus pinigus išplauti... Kita vertus, kam man tie valdžios aferistų vargai. Kol kas išgyvenu.

 

Internete perskaičiau apie pažangius atrankos metodus. Pokalbiui skiria penkias minutes. Gal ir gerai, kad tų pokalbių nėra. Paskui spjaudaisi pusę dienos. Nenuostabu, kad toks verslas, kuris nevertina jam dirbančių žmonių, žlunga. Kažin ar norėčiau dirbti įmonėje, kur negerbiami žmonės. Padėtis primena garsiąją Ezopo pasakėčią apie lapę ir vynuoges. Nepavyko lapei vynuogių pasiekti, tai ji ir sako, kad jos dar nenunokusios. Panašiai ir aš lediniu veidu sakau, kad nėra gerų darbų. Na, kol nesu alkanas ir gyvenu šiltai, rūpintis neverta.

 
2010 02 14
 
LUNI Plunge