Meno streiko istorija
menas

       Įvairiuose kultūriniuose sluoksniuose vis dažniau pasigirsta mįslinga meno streiko idėja. Idėja, apie kurią ilgą laiką ne tik nieko negirdėjome, bet ir sunkiai įsivaizdavome jos socialinę prasmę. Šiandien ji vėl tampa aktuali, nes posovietinė mūsų visuomenė įgavo itin aiškius klasinės struktūros bruožus. Streikas – tai griežtas pokalbis tarp atskirų socialinių klasių tuomet, kai taikiai susikalbėti jau nebeįmanoma. O per meno streiką savo santykius aiškinasi dabartinio suprekinto meno pasaulio struktūros – meno gamintojai ir pardavėjai, valstybiniai užsakovai ir meno prekybos tinklų savininkai, rinkodarininkai ir ideologai. Streikas labai nepatinka sistemai – bet dėl to jis ir daromas.

 

       Noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad nei streiko teorija, nei istorija nėra dėstoma mokyklose – iškilus būtinybei, streiko teorija instrukcijų pavidalu nuleidžiama iš viršaus žemesniems valdančiosios klasės atstovams ir pavaldžioms jėgos struktūroms, o valdomųjų klasės atstovai apie ją turi susižinoti patys. Jauni menininkai akademijose rengiami būti klusniais automatais, kuriems įbrukamos „Tachen“ ir „Phaidon“ tiesos, kuriems įkalama į galvas, kad klasės neegzistuoja, kad siekti progreso – gėda, kad pasipriešinimas „šiandien nebemadingas“, kad „menas“ – tai absoliuti tobulybė, kuriai privalu aklai tarnauti. Meskite tuos dėstytojus pro langus, nes neklausyti jų jau nebepakanka! Egzistuoja ir kita istorijos versija – kruopščiai nuo jūsų slepiama, ją privalote išsiaiškinti patys ir patirti kiekvienas asmeniškai.

       Nors antimeno idėjos gyvavo anksčiau, „rimtojo meno“, jo institucijų boikoto ir meno streiko idėjos atsirado tik praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje – kartu su postmodernizmu, kurį šiandien reiktų atvirai įvardyti kultūrine neoliberalistinio korporacinio kapitalizmo smegenų plovimo ideologija. Nors postmodernistinė mėsmalė sėkmingai užgrobė ir privatizavo (institucionalizavo) antimeno idėjas, su meno streiku to nepavyko padaryti, nes jis buvo laikomas perdėm marginaliu ir įtakos nedarančiu reiškiniu.

       Meno streiko terminą pirmasis pavartojo Alainas Jouffroy straipsnyje „Ką daryti su menu?“, išspausdintame knygoje „Menas ir susipriešinimas: Prancūzija ir menas kaitos amžiuje“ („Art and Confrontation: France and the arts in an age of change“) (sudarytojas Jeanas Cassou, 1970). Štai ką jis rašė:

       Palaidokime visas iliuzijas: visi „meno kritikai“ laikosi pozicijos, kad menas niekada nebus sunaikintas, nes jis negali būti sunaikintas; dauguma „menininkų“ įsitikinę, kad jie gamina būtent „meną“; dauguma galerijų lankytojų, meno gerbėjų ir, žinoma, meno pirkėjų neleidžia sau net pagalvoti, kad vieną dieną staiga ims ir nebeliks meno (pavyzdžiui, tokioje revoliucinėje situacijoje kaip 1968 m. Paryžiaus įvykiai). Būtina siekti, kad dalis meno pasaulio veikėjų apsispręstų tikro meno streiko naudai ir, valdydami kultūros industrijos mašiną, pastūmėtų ją savidestrukcijos link.
       Visiškai sunaikinti gamybos proceso nereikėtų – pakaktų perorganizuoti vaizdingiausių „meninių“ produktų gamybą į revoliucinių idėjų, formų ir technikų generavimą. Tai ne sukilimas prieš meną ir menininkus – tokia veikla būtų tik laiko ir energijos švaistymas. Meno streiką įsivaizduoju kaip įsiskverbimą į visas socialines klases, kurio tikslas – inicijuoti kūrybingą visuomeninių vertybių perkainojimą. Revoliucijos jau nebeturi jokių fronto linijų – jos privalo būti gerai parengtos ir vykti visur vienu metu – visose socialinio gyvenimo srityse, kuriose reikia žmogiškosios energijos ir pasiaukojimo, nes kitaip nieko nepasieksime.

       Bet tikruoju meno streiko krikštatėviu derėtų laikyti Gustavą Metzgerį (g. 1926), kuris praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje suformulavo pagrindinius „savinaikos meno” teorijos postulatus. Bėgant metams G. Metzgeris vis labiau puoselėjo nepakantumą išnaudotojiškoms meno pasaulio apraiškoms ir nuosekliai artėjo prie visuotinio meno streiko idėjos. 1962 m. paskelbtame „Pasauliniame manifeste“ galerininkus jis išvadino „sušiktus cigarus rūkančiais prasmirdusiais benkartais“. 1970 m. tapo Tarptautinės meno likvidavimo koalicijos organizatoriumi Londone. O 1974 m. spalio-lapkričio mėnesiais Londono šiuolaikinio meno institute surengtos parodos „Meną – visuomenei, visuomenę – menui“ kataloge išspausdino kvietimą surengti trejų metų streiką – nuo 1977 iki 1980 m. Per šį laikotarpį menininkas privalo „negaminti kūrinių, jų nepardavinėti, neeksponuoti parodose, nebendradarbiauti su jokia meno pasauliui priklausančia viešinimo struktūra“. Deja, akcija nepavyko – G. Metzgeris buvo vienintelis streikuojantis menininkas, o meno pasaulis, priešingai nei prognozavo menininkas, – nesugriuvo. Be to, šis bandymas G. Metzgeriui gerokai apkarto, nes trejus metus jis visiškai nepraktikavo meninės kūrybos, o tai nebuvo lengva. Šis vienišiaus gestas sugriovė iki tol ore sklandžiusį mitą, kad menininkas yra individas, valdomas nekontroliuojamos kūrybinės galios. G. Metzgeris įrodė, kad galima rasti jėgų ir atsisakyti visuomeninių privilegijų, kuriomis apdalijami kapitalistinės visuomenės kareiviai. G. Metzgeris įrodė praktiškai, ką K. Vaneigemas ir kiti situacionistai tik teoretizavo – žmogus gali atsisakyti jam primestų visuomeninių vaidmenų. Vien už tai G. Metzgeris niekada nebus pamirštas.

       Kitas meno streikininkų aktyvumo pliūpsnis pasireiškė po dešimties metų. Nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 1 d. meno streiką paskelbė britų rašytojas, menininkas ir aktyvistas Stewartas Home‘as. Šis antimenininkas, prieš kelerius metus išleidęs knygą apie pasipriešinimo „rimtajam menui“ tradicijas („Assault on Culture“,1985), ėmėsi aktyviai propaguoti G. Metzgerio idėjas ir siekė jas įvertinti istoriškai. Be to, jis skelbė anoniminės neautorinės kūrybos viršenybę (meninių subkultūrų –  neoizmo ir „mail-art” – formomis) ir sukūrė bei praktikoje išplėtojo plagiarizmo koncepciją. Būtent tokia kompleksinė S. Home’o veikla praplėtė meno streiko sampratos ribas.

       Užuot puolęs meno institucijas, jis pasirinko atakų prieš menininko savimonę strategiją. Itin aštrios jo kritikos sulaukė menininko, kaip socialinio vaidmens atlikėjo, įvaizdis. Meno sistema jam neliko skolinga – S. Home’as buvo atvirai kaltinamas talento stoka, žema morale ir įvairiausiais mistifikuotais dalykais – pradedant bolševizmu, baigiant antisemitizmu. Kad įvertintume S. Home‘o meno streiko poveikį meno sistemai ir visuomenei, į šį reiškinį reikia pažvelgti kiek netipiškai, nes jis itin daugiaplanis ir prieštaringas. S. Home‘as faktiškai nesukūrė nieko naujo – jis žodis žodin nuplagijavo G. Metzgerio kvietimą rengti meno streiką, pakeitė tik datas. Bet tai ir buvo principinė pozicija – absoliutus kūrybiškumo neigimas. Iki oficialios streiko pradžios buvo parengti visi tekstai ir teorinė medžiaga. Per streiką S. Home‘as nerašė, nekūrė, negrojo gitara ir netgi nepropagavo meno streiko – tuo užsiėmė kiti žmonės, kurie užsikrovė meno streikininkų naštą, kad išgelbėtų visuomenę. Pasak S. Home‘o, 1990-1993 m. streiko dalyviai panašūs į situacionistus, kurie užsiklijavo sau 1968-ųjų maišto Paryžiuje organizatorių etiketę. Tokiu būdu streikininkai galėtų sau priskirti nuopelnus, kad tuo laikotarpiu 60% sumažėjo meno kūrinių prekyba visame pasaulyje, galėtų prisiimti ir atsakomybę už daugelį meno avangardo pionierių mirčių, bet tai būtų nekorektiška...

       Meno streiką S. Home‘as siūlė traktuoti kaip socialinį mitą, keliantį žmones į kovą. Meno streikas – tai kvietimas vienytis, jis žmogui suteikia galimybę save apibrėžti ir suvokti savo vietą visuomenėje. Tačiau S. Home’o meno streikas pakirto streikuojančių menininkų valią ir sukūrė beviltiškumo jausmą. Per streiką buvo pastebėta, kad menininkai, kad ir ką darytų, nuolat nervinasi, patiria diskomfortą ir irzliai deklaruoja, jog už jų socialinį vaidmenį nepakankamai atsilyginama. Taigi pagrindinis meno streiko nuopelnas – buvo įrodyta, kad bet kokia meninė veikla neturi jokios socialinės prasmės ir yra absoliučiai bevertė. Paradoksas – daugelis atsisakiusių kurti menininkų padarė didesnę karjerą nei tie, kurie piktinosi streikų organizatoriais ir tęsė karjerą įprastais, „teisingais“ būdais.

       Reikia pripažinti, kad meno streikas nėra vienkartinis projektas – tai metodas, kurį praktikoje reikia taikyti nuolat. Kapitalistinė meno sistema kūrėsi ne metus ir ne trejus – taigi ir sugriauti ją reikės dirbant ilgai ir kryptingai. Pamatai jau išjudinti, metodai patikrinti – belieka tik eiti tolyn. Palikti šį pasaulį, kuris mums nepatinka, ir eiti į pasaulį, kurio mes nežinome. Eiti ir nesidairyti. 

       Redas Diržys


                                    

                  

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti