tarpusavio pagalba ir kooperacija        Viena dažniausiai girdimų dešiniųjų kritikos, skirtos kairiesiems, nesąmonių skamba taip: „Kolektyvizmas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir psichologijai“. Dešinieji teigia, kad žmogus iš prigimties yra savanaudis, vagis, kitąsyk netgi teigia, kad žmogus nuo prigimimo yra tokia būtybė, kuriai reikia paskui ką nors sekti ir kažkam lenktis (iškart kyla klausimas, kam lenkiasi socialinės piramidės viršuje sėdintys gyvūnai?). Mane nuolat erzindavo toks požiūris, nes savęs nelaikau nei savanaudžiu, nei vagimi, nemėgstu ir kam nors lankstytis.

 

Pats gajausias mitas teigia, kad žmogus yra godus padugnė, ir jam niekada nebus maža. Apie menamą prigimtinį godumą vienas pirmųjų rašė (daug kam šiandien įkyrėjęs) K. Marxas, kuris aiškino keistą „prigimtį“ per trūkumą. „Trūkumas pagimdo poreikį“, – rašė jis.

 

Pamenu, kartą diskutavome su vienu kunigu apie bažnyčių prabangą. Ironiškai paklausiau: „Velniams bažnyčiai tie aukso indai?“. Jis atsakė, kad dogmose bei Senajame Testamente yra numatyta, kad mes turime aukoti Dievui viską, ką turime geriausio. Aš jam pasakiau: „Bet juk auksui vertę suteikiame mes patys. Tarkime, Amerikos indėnams auksas nieko nereiškė, jis buvo jiems tarsi molis – medžiaga menui. Būtent aukso trūkumas, kurį mes patiriame, padaro jį mums brangų, o objektyviai jis neturi jokios kainos. Taigi Dievui turėtų būti vienodai, ką mes naudojame apeigoms – auksą, ar molį“. Argumentuoto atsakymo nesulaukiau, bet neteisiu to kunigo, nes jis aiškiai nebuvo pasiruošęs rimtai diskutuoti.

 

Kad plačiau paaiškinčiau trūkumo reikšmę, pailiustruosiu tai vaizdingu pavyzdžiu. Tarkime, gyvename „tropikų rojuje“, aplink mus džiunglės, teka gėlo vandens šaltiniai, jie atrodo neišsenkami. Kaip mes juos naudosim? Na, tikrai nekaupsim vandens kur nors saugyklose, negersim daugiau nei reikia mūsų organizmui. Žinoma, turbūt dauguma jį naudos ne itin taupiai, nes nematys prasmės. O kas atsitiktų, jeigu staiga užeitų sausra ir absoliučiai neliktų vandens tūkstančių kilometrų spinduliu? Įsivaizduokime, kad po kelių savaičių laikinai pasirodo purvinoko vandens upelis... Nekreipdami dėmesio į vandens kokybę, daug kas turbūt persigertų, išgertų tiek daug vandens, kad organizmui tai būtų nesveika, ištintų veidas. Nes per tą trumpalaikį godumą, atsiradusį dėl trūkumo, būtų prarastas saiko jausmas.

 

Kitas pavyzdys – prieš kelerius metus Latvijos taksofonų budelėse kabėjo telefonų knygos, o atvažiavę lietuviai stebėdavosi, kaipgi jų nepavagia. Paaiškinimas paprastas – padarytume mes telefonų knygas nemokamas, dalintume nemokamai prekybos centruose ir pašto skyriuose, pakabintume jas taksofonų budelėse – argi kas jas imtų? Na, nuplėštų vieną kitą, bet po to aprimtų. Kam reikia to, ko netrūksta? Žmogus nėra godus, tokiu jį paverčia trūkumo sistema.

 

Dar įdomiau su jau minėtais tauriaisiais metalais ir kitomis brangenybėmis. Jeigu pakliūtum į negyvenamą salą, pilną aukso, iš kurios niekad neišsikapstytum, kokia tau nauda iš to aukso? Nei įrankių normalių nepasidarysi, nei suvalgysi. Tik brangenybių kultas tave verčia galvoti, kad auksas vertingas ir tau reikalingas dalykas.

 

Gajus ir mitas, kad žmonės – absoliutūs egoistai, nesutverti gyventi bendruomenėje. Neva jie siekia asmeninės naudos kiekvienas sau. Neseniai girdėjau vieno konservatoriaus pavyzdį: „Jeigu dešimt žmonių „susimestų“ po 100 litų ir nusipirktų automobilį, tada nuolat kiltų ginčai, kas kada važinės automobiliu, o sugedus – kas jį taisys“. Egoizmo neracionalumą ir žalą individui puikiai iliustruoja matematiko Johno Nasho darbas „Žaidimo teorija“, už kurį jis gavo Nobelio ekonomikos premiją.

 

Tai, ką jis aprašė matematiškai, galima supaprastintai perteikti tokiu pavyzdžiu, rodytu jo autobiografiniame filme. Tarkime, jūs su draugais sėdite bare. Įeina nepaprasto grožio mergina kartu su keliomis ne tokiomis įspūdingomis draugėmis. Kas bus, jei visi pulsite ją kabinti? Tikimybė maža, kad kam nors iš viso pasiseks, o kai „kandidatų“ daug, tikimybė bus nepaprastai maža. Tarkime, vienam iš jūsų pasiseka. Tada likę nusivylę norės kabinti ne tokias gražias drauges, bet niekas nenorės būti „paguodos prizu“, todėl niekam nepasiseks. Išvada viena – arba nepasiseks absoliučiai visiems, arba pasiseks tik vienam, bet su labai maža tikimybe. O kas būtų, jei jie neužpultų pačios gražiausios, o imtų „klijuotis“ prie jos draugių? Nemaža tikimybė, kad pasisektų absoliučiai visiems.

 

Pavyzdyje su automobiliu irgi tas pats – nė vienas iš jų už 100 litų nesugebės įsigyti automobilio, o jei nesugebės kooperuotis – tai ir nevažinės net jį įsigiję. Taigi individui yra žalinga galvoti tik apie save.

 

Kolektyvizmo vaidmenį visuomenėje aprašė ir žymus graikų mąstytojas Platonas savo veikale „Valstybė“. Vienoje scenoje Sokratas susiginčijo su Glaukonu apie teisingumą. Glaukonas teigė, kad būti egoistu ir elgtis neteisingai, bet savo naudai, yra geriau nei būti doram bei laikytis pagrindinių įstatymų.

 

Sokratas: – Aš tau pasakysiu. Teisingumas yra būdingas paskiram žmogui ar visai valstybei?

Glaukonas: – Ir valstybei.

– Argi valstybė nėra didesnė už paskirą žmogų?

– Aišku, didesnė.

– Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas yra didesnio masto ir lengviau suvokiamas. Taigi jei norite, pirmiau panagrinėkime, kas yra teisingumas valstybėse, o paskui lygiai taip pat ištirsime jį ir paskirame žmoguje, tai yra pasistengsime mažame surasti panašumų į didesnį.

– Man atrodo, geras pasiūlymas.

– Jei mintyse įsivaizduotume besikuriančią valstybę, tai pamatytume joje ir teisingumo, ir neteisingumo pradus.

– Tikriausiai.

– Yra vilties, kad tokiomis sąlygomis lengviau pastebėsime tai, ko ieškome.

– Aišku, lengviau.

– Tai, man atrodo, reikia pasistengti šitai padaryti. Čia didelis darbas. Patys spręskite.

– Nuspręsta, – tarė Adimantas. – Pradėk.

– Mano nuomone, – tariau, – valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo pasirūpinti, nes reikia dar daugelio dalykų. Ar tu manai esant kokią kitą valstybės susidarymo priežastį?

– Ne, nemanau.

– Vadinasi, kiekvienas žmogus pasitelkia tai vieną, tai kitą žmogų, kad patenkintų vieną ar kitą poreikį, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės susiburia į draugę, kad bendrai gyventų ir vieni kitiems padėtų; tokią bendriją ir vadiname valstybe. Ar ne taip?

– Taip.

– Vadinasi, kiekvienas ką nors duoda kitam ir ką nors iš kito gauna, ir manom, kad taip jam yra geriau.

– Žinoma.

– Na tai mintyse kurkime valstybė nuo pat pradžių, – tariau. – Kaip matyti, ją kuria mūsų poreikiai.

– Be abejo.

– O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra apsirūpinti maistu, kad galėtum gyventi.

– Aišku.

– Antrasis poreikis - būstas, trečiasis – darbužiai ir taip toliau.

– Taip jau yra.

– Na, o kaip valstybė gali visu tuo apsirūpinti? Matyt, vienas turės būti žemdirbiu, kitas – namų statytoju, dar kitas – audėju. Turbūt pridėsime dar ir batsiuvį ir dar kai ką iš tų, kurie padeda patenkinti mūsų kūno poreikius.

– Teisybė.

– Taigi valstybę turi būtinai sudaryti bent keturi penki žmonės.

– Taip atrodo.

– Tai ką? Reikia, kad kiekvienas iš jų dirbtų savo darbą visos bendrijos labui – vienas žemdirbys augintų maistą keturiems ir sunaudotų keturis kartus daugiau laiko ir darbo ir darytųsi su kitais tuo, ką jis išaugino? Ar jis turi nesirūpinti kitais, auginti tik ketvirtą dalį tos duonos sau vienam ir sunaudoti tik ketvirtą dalį laiko, o kitas tris dalis skirtų būstui įsirengti, įsitaisyti drabužiams, apavui ir nevargti dėl kitų, bet apsirūpinti viską savo jėgomis ir tik sau pačiam?

– Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai.

 

                    kropotkin_mutual_aid 

O kokia alternatyva egoizmui? Pirmasis apie egoizmo gamtinę NEkilmę rašė ir alternatyvą jam pasiūlė rusų geologas gamtininkas P. A. Kropotkinas. Savo knygoje „Savitarpio pagalbos vaidmuo evoliucijoje“ jis pasakojo savo mokslinių ekspedicijų Šiaurės Mandžūrijoje ir Rytų Sibire įspūdžius. Atšiauriose Rytų Sibiro sąlygose, kuriose išgyventi galėjo labai mažai individų, daugybė kokios nors rūšies atstovų išmirdavo ne kovodami „už egzistenciją“, o dėl siaubingo klimato. Priešingą gyvenimo ritmą jis išvydo už Amūro upės, kur nėra trūkumo ir gausu priemonių, padedančių išlikti. Ten kova už būtį, taip sureikšminama kai kurių darvinistų (autorius pabrėžia: bet ne paties Darwino), apskritai nevyko. Ten susirinkę gyvūnai gyveno kolonijomis, net graužikai ir stambūs žinduoliai. Kai Sibire ateidavo šaltasis metų laikas, jo pievas užsnigdavo milžiniškais sniego sluoksniais, upės ir ežerai patvindavo iki Europos valstybių dydžio, ir gyvūnai, gelbėdamiesi nuo gamtos stichijos, kartu susibūrę bėgo į tą rojų už Amūro. Pagrindinis jų uždavinys buvo įveikti patvinusį Amūrą. Kasmet mokslininkas stebėjo šią jaudinančią kovą už būtį, kurios lemiamas veiksnys buvo SAVITARPIO PAGALBA. Tik tos rūšys, kurios sugebėjo kooperuotis, rūšys, kurių individai aukojosi vienas dėl kito, sugebėdavo pasiekti kitą Amūro krantą, kur daugindavosi ir toliau tęsė savo egzistenciją.

 

Užbaikalėje mokslininkui netgi teko stebėti stambų raguotą žinduolį, arklį ir voveres, kartu ieškančius maisto. Buvo aišku – jei individai kovotų tarpusavyje, ne, jei individai nepadėtų vieni kitiems, tuo labiau savo rūšies atstovams, tai jie visi išnyktų.

 

Kaip išliko žmogus? Nuo pat istorijos pradžios žmogus gyveno bendruomenėje. Kaip rašo Platonas, bendruomenė susibūrė savitarpio pagalbos principu, bendruomenė – tai tarsi organizmas, kurio organai atlieka savo funkcijas. Kaip teigė K. Marxas ir F. Engelsas, socialinė-turtinė nelygybė atsirado tada, kai atsirado gamybos priemonės, ir žmogus įstengė pasigaminti daugiau produkcijos, negu pačiam reikia. Tada jis galėjo tuo perteklių prekiauti. Atsiradus prekybos priemonėms, atsirado ir galimybė įsigyti darbo jėgą. Likusią žmonijos istoriją tęsė žmonių viens kito išnaudojimas, kai išnaudojamasis išnaudotojo gamybos priemonėmis pagamindavo tiek produkcijos, kad pats prasimaitintų, šeimininką išmaitintų, ir dar šeimininkas prekiauti produkcija galėtų.

 

Ar savitarpio pagalba šiandieną neveikia? Akivaizdu, kad savitarpio pagalbos principas yra, bet ji tapo vienpusė – darbininkas dirba, kad išliktų, o samdytojas tik suteikia darbo priemones ir naudojasi darbininko darbo vaisiais.

 

Pastaruoju metu pastebime žmonių tarpusavio susvetimėjimą. Ar plinta egoizmas? Ne, visuomenė toliau funkcionuoja kaip organizmas. Bet mūsų išnaudotojams – samdytojams – yra nepalanki mūsų konsolidacija, jiems neparanku ir kad mes mąstome. Mes tiesiog turime būti darbo jėga, mechaniniai darbo įrankiai, varantys kapitalizmo mechanizmą ir garantuojantys viršūnėms perteklinį gyvenimą. Kam mums mąstyti ir bendrauti tarpusavyje, jeigu reikia dirbti? Jei darbininkija išmirs – blogai, juk nebus kam dirbti, todėl reikia mums duoti tiek pinigų, kad biologiškai egzistuotume, o kad produktyvumas būtų aukštas, reikia pramogų – TV, pramogų centrų... Mes verčiami robotais, kurie tik vartoja kurą ir dirba. Esame netgi tobulesni už vergus – juk darbininko nereikia kur nors apgyvendinti, rūpintis jo sveikata, jis visą tai daro pats.

 

Kodėl mums aiškinama, kad mes neturime vienas kitam padėti, kad mes egoistai ir vagys? Todėl, kad mes turime padėti ne vienas kitam, o jiems. Juk jei tapsime solidarūs – duosime atkirtį savo išnaudotojams ir imsime patys tvarkyti savo gyvenimą, tapsime lygiaverčiai. Kaip vienas žmogus sakė, mums nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines.

 
2009 12 09