Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (21). Taiki atominė bomba
menas

propagandiniai rosatom priesiniai 0        Vėl LUNI. Sužinojau, kad į Vilnių turi atvažiuoti vienas iš „Ecodefense” (rusai sako – „Ekozaščita”) direktorių – Vladimiras Sliviakas. Papasakos apie atominę energetiką ... Apie atominę energetiką, tiesą sakant, nieko naujo išgirsti nesitikėjau. Ši sritis pastaruosius dešimtmečius kokybiškai nė kiek nesikeičia.

 

Išsivysčiusios šalys, bent jau tos, kurios skirtingai nei Prancūzija nesivaiko atominio ginklo arsenalo, – stabdo branduolinius projektus. Besivystančios, ypač tos. kurios nori atominio ginklo – Iranas, Pakistanas, Indija, Šiaurės Korėja, – tampa granduolinių projektų lyderėmis. Dar viena sena naujiena, kad Europos sąjunga pasistengė iš savo rinkos išmesti konkurentą – Rusijos atomininkus...

 

Saugumo, atliekų laidojimo klausimai neišspręsti, nors jiems po Černobylio nusikaltimo skiriama kur kas daugiau dėmesio. Truputį daugiau žinoma ir apie radiacijos sukeliamas ligas. Na, dabar žmonių į demonstraciją po radioaktyvių dulkų debesimi turbūt jau nebekviestų... Bet nesu tikras, ar nebandytų nuslėpti pačios avarijos. Pinigai tame purviname ir kruviname versle sukasi milžiniški, viešoji nuomonė – perkama, ir gana sumaniai. Toliau pučiami burbulai apie atominę energetiką – neva „pigią”, tik kažkodėl ekonomiškai neatsiperkančią, ir neva „švarią”, tik nepajėgiančią išspręsti savo atliekų problemos.

 

Toks buvo mano išankstinių nuostatų bagažas. Atvirai sakant, nesitikėjau, kad jį papildys lektoriai, kurių turėjo būti du – minėtasis V. Sliviakas ir dar Linas Vainius.

 

Norėjau pamatyti Vladimirą. Pažįstu šį žmogų jau porą dešimtmečių – kai susipažinom, jis buvo dar moksleivis. Senokai nesimatėm. Buvo įdomu, juk jis visą laiką tebedirba toje pačioje srityje. Būdamas moksleivis įsitraukė į anarchistų judėjimą ir po truputį virto ekologu, o vėliau iš to kelio nesitraukė. Esu bendravęs ne su vienu savo draugu. Anarchistų judėjimas per tą laiką išgyveno net tris rimtas krizes, na, o ekologinis judėjimas gal kiek kitoks – po krizės ir „susitraukimo”, įvykusio tuoj po TSRS žlugimo, jame liko vien tik pusiau profesionalūs aktyvistai. Volodia – vienas tokių. Gal prieš metus mačiau jį video – kažką protingo pasakojo, toks visas išmintingas pusamžis vyriškis. Tad norėjosi persimesti keliais žodžiais.

 

Diena buvo graži. Iš ryto prieš išvažiuodamas išverčiau Baltarusijos antiatominio pasipriešinimo atsišaukimą – kaip ir įvadas. Užsipyliau dyzelio. Vėl pabrango – jau 3,5 Lt. Kelionė kainuos virš 80 Lt – nepigiai... Jei už savaitės norėsiu į piketą – dar tiek pat, vadinasi, mėnesio „pramogoms” skirtus pinigus ir išleisiu. Na, bet pramogos toks dalykas, kad skaičiuoti nesinori.

 

Už Aleksandrijos, prie aplinkelio, paėmiau tranzuotoją. Toks keistas gal keturiasdešimties vyriškis su dviem dideliais, bet lengvais krepšiais. Turbūt drabužiai. Sakėsi važiuoja iš Joniškio. Ar tik ne iš areštinės, toptelėjo. Po velykų vieną tokį nuo Joniškio vežiau. Kelmiškį, visą žiemą praleidusį areštinėj Jonišky, nes čia buvo vietos. Savo atsėdėjo ir išėjo į laisvę, namo parvažiuot pinigėlių nėra, sakė, kad už administracinį areštą sėdintiems kelionei pinigų neduoda. Kaip yra iš tikro, nežinau, tik žmogelis pas mane įsėdo už Gataučių, beveik dešimtį kilometrų pėsčias atklampojęs. Sakė už naminę sėdėjo, anot jo, tai ne koks kriminalas. Nesiginčijau, man tai kas – gal tai ir verslas. Juk JAV ir Lietuvos respublikai aguonų auginimas Afganistane – demokratijos plėtra...

 

Tuo tarpu dabartinis pakeleivis sakėsi Joniškyje dirbęs. Saugojęs sodybą. Savininkas ją norėjo parduoti, o aplink gyvena „įdomūs” žmonės, tad prisireikė, kad kas nors joje gyventų. Savininkas atveždavo maisto. Žmogelis pratempė žiemą. Savininkai sodybą pardavė, jo tarnyba baigėsi, nors man tai nepanašu į darbą.... Važiavo į Kauną – sakė, vasarai nusimato darbų priemiesčiuose (lyg ir statybininkas). Man tai buvo panašu į pavasarinį optimizmą, bet kita vertus, kodėl gi ne – orai atšilo, ir ant plyno lauko jau nebesušalsi.

 

Už Šeduvos paėmiau vaikiną. Mokėsi būti statybininku, prieš pora metų baigė mokslus, dirbo. Dabar darbo neliko, todėl vėl mokosi – bus kompiuteristas... Pasijuokėm: mokykis kiek lenda, darbo vis vien nėra. Pasidžiaugėm gandrais. Sakė po močiutės kiemą vaikšto, vaikus pranašauja...

 

Pravažiavus Ukmergė – vėl vaikinas. Gal trisdešimties. Keikė Islandijos ugnikalnį – jam reikia į Londoną, į pokalbį dėl darbo. Dirbo Vilniuje. Sako, atleido laiku, gaudavo Kubiliaus nenukarpytas pašalpas. Dabar jau tik 315 Lt begauna. Tad bando kabintis Londone. Ten jo sesuo dirba. Palinkėjau jam sėmės. O ir man kelionė neprailgo – trys pakeleiviai, visi vyriškiai ir visi be darbo.

 

Pasistačiau automobilį. Nemėgstu važinėt judriame mieste. Geriau vaikščioti. Užsukau į švietimo darbuotojų profsąjungą – kadaise joje dirbau. Turėjau tokį smulkų reikaliuką. Prieš kiek laiko manęs prašė, kad pakonsultuočiau šios profsąjungos aktyvistus. Padėjau su draugu jiems surašyti peticiją vaikų darželių klausimu. Buvo įdomu, ką apie tai galvoja profsąjungos bosas. Paaiškėjo, kad jis per daug nesusidomėjo. Gal jis ir teisus, juk peticija nuo tėvų. Bet aš jo vietoje nežiūrėčiau į tą reikalą taip atsainiai. Tą jam ir pasakiau. Anot jo, profsąjunga po skilimo vėl stiprėja, tik viduje nesutaria, yra ir vėl norinčių jį versti. Dar pakalbėjom apie šį bei tą, apie tai, ką veiksim išėję į pensiją (jam jau nebetoli)...

 

Vėliau grįžau prie automobilio, pasiėmiau kuprinę, į kurią iš namų buvau prisikrovęs knygų, šį kartą – anarchistinės lektūros. Planavau po paskaitos išdalinti vilniečiams. Man patinka, kai knygos pakliūna į geras rankas. Kai žmonės jas skaito. Dalinti pradėjau neseniai, o jau turiu kuo pasidžiaugti. Viena dovanota angliška knygutė įgavo ir lietuvišką turinį. Naujas savininkas ją verčia. Su malonumu perskaičiau jau skelbtus skyrius.

 

Laiko dar turėjau, tad užsukau į prekybcentrį, nusipirkau užkasti ir patraukiau į Jaunimo sodą (aš žmogus koservatyvus, todėl naudosiu tą pavadinimą, su kuriuo užaugau). Prisėdau ant suoliuko prie Rotondos. Pietų skurdumą kompensavo Gedimino kalno vaizdas. Sėdėjau taip, kad vaizdo negadintų valdovų rūmai. Jaučiausi gana laisvas, beveik kaip jaunystėje. Vilnelėje nusiploviau rankas. Laikas į susitikimą.

 

Draugai atsinešė jau užregistruotą paraišką balandžio 26 dienos piketams ir eitynėms. Paminės Černobylio avarijos metines ir protestuos prieš trijų AES statybas šiame regione. Gal pagaliau ir mūsų šalyje kas nors judėti pradės. Pasikeitėme nuomonėmis. Ir patraukėme susitikti su rusais.

 

propagandiniai rosatom priesiniai

Propagandiniai valstybinės korporacijos ROSATOM organizuoto konkurso piešiniai. Šaltinis: http://nrg.rosatom.ru

 

Volodią Sliviaką vertėjo pamatyti – toks pat santūrus, maloniai bendraujantis, toks pat subtilus jumoro jausmas. Smulkmenų per daug neklausinėjau, visuomeninio aktyvisto gyvenimas per daug gerai žinomas. Be to, ekologija – ne mano sritis, o jis darbininkų judėjimu irgi niekada per daug nesidomėjo. Kažkada abu priklausėme tai pačiai organizacijai – Kaliningrado „Solidarumui”, tik jis jau senokai maskvietis. Kai važiuodavau į Kaliningradą, neretai pas jį užsukdavau.. Prieš paskaitą prigrasinau, kad įsižeisiu, jei kalbės ne rusiškai. Lyg ir prisižadėjo.

 

Prieš paskaitą nuėjom atsigerti kavos ir pakalbėti apie tolesnį bendradarbiavimą. Baltarusiai balandžio 26-ąją rengs savo demonstraciją, kaliningradiečiai planuoja mitingą 25 d., lietuviai –26 d. piketus prie ambasadų ir eitynes. Bandys ne tik paremti kaimynų protestus, bet ir prieš savo vyriausybę protestuos, prieš jos planus statyti naują elektrinę. Vėliau bus eitynės Gedimino prospektu. Norėtųsi, kad renginys būtų gausus.

 

LUNI paskaita, kaip ir visos, vyko įdomioj erdvėj – šalia žaidė vaikai, buvo trikšminga. V. Sliviakas neišlaikė duoto žodžio. Atsirado keli žmonės, kurie sakėsi nesuprantą rusiškai, angliškai nesuprantančių lyg neatsirado (manyčiau, neišdrįso prisipažinti). Tad lektorius kalbėjo angliškai. Kalba – suprantama, žodynas jo paprastas, kalba lėtai, sunkumų suprasti nebuvo. Tiesa, gėrėtis to žmogaus humoru neteko, gal jis nejuokavo, o gal neįdėmiai klausiausi. Užliejo prisiminimai...

 

Prieš pat paskaitą prisiminėme Tverės pankus – kartą jie bandė svaigintis grybais. Radiacinė tarša paprastai didina grybų derlių... Tverės pankai kartą buvo atvykę į Kaliningradą, gal koks 20. Įdomu, ką jie dabar veikia? Vienas, žinau, sėdi už vagystę, kitas tarnauja stačiatikiu bažnyčioje – dabar jis popas, trečio rašinius mačiau internete, o Vladimiras patvirtino, kad tai jis. Manau, kiti irgi neprapuolė. Anais laikais jie dažnai traukdavo savos kūrybos dainelę apie lavoninius kirminus, be pradžios ir pabaigos. Taip juos tada ir praminėme.

 

Sliviako kalboje įsiminė teiginys, kad Rusijos valdžia stato atomines kaip prie Stalino, o šios nuo statybos pradžios iki pabaigos labai brangsta. Prisidėjo naujas, anksčiau negirdėtas argumentas – reaktoriai neapsaugoti nuo didelių avialainerių avarijų, po teroristų išpuolių Niujorke tai nebeatrodo nesvarbu. Kaliningrado srityje elektrinė bus statoma kaip tik po aviacijos trasa...

 

Vladimiras daug kalbėjo apie atominės statybas jo gimtojoje srityje. Anot jo, Kaliningrado sričiai nereikia tiek elektros energijos, kiek gamins būsima elektrinė. Vadinasi, statoma, kad būtų parduota Europai, o atliekos liktų Kaliningrade. Kas su jomis bus – nežinoma. Projektuotojai kalba, kad atliekų problemą reikės spręsti tik po keliasdešimties metų, kai elektrinė nustos veikusi, bet radioaktyvias aliekas ji pradės gaminti vos tik bus atgabenta pirmoji kuro kasetė. Be to, tos atliekos „gaminsis” dar šimtus metų, nors elektrinė jau nebeveiks.

 

Sliviako kalboje įsiminė teiginys, kad Rusijos valdžia stato atomines kaip prie Stalino, o šios nuo statybos pradžios iki pabaigos labai brangsta. Lektorius pridėjo naują, anksčiau negirdėtą argumentą – reaktoriai neapsaugoti nuo didelių avialainerių avarijų, po teroristų išpuolių Niujorke tai nebeatrodo nesvarbu. Kaliningrado srityje elektrinė bus statoma kaip tik po aviacijos trasa...

 

Anglų kalba įdėmiam klausymuisi kažkodėl nenuteikė. Tad ir klausimų lektorius susilaukė nedaug. O be reikalo. Žmogus pora dešimtmečių tam paaukojo, ne vieną ekologinę stovyklą organizavo. Po paskaitos mačiau, kad šiek tiek susikrimto, jog neištesėjo man duoto žodžio. Draugams guodėsi į mane rodydamas „Dabar jis mane niekins”. Abu suprantam, kad tai tik juokai.

 

Po jo kalbėjo Linas Vainius. Jis atkreipė dėmesį į keistą situaciją. Vienu metu santykinai ramiame regione kalbama apie trijų naujų objektų statybą. Didelio energijos poreikio ir planuojamo ekonominio augimo – nėra. Finansinio pagrindimo – nėra. Jei Baltarusijos planuojamoje elektrinėje įvyktų, tarkim, 7-ojo lygio avarija, Vilnių tektų evakuoti... Visos tos kalbos apie švarią ir pigią energiją – tik kalbos. Ignalinos atominė taip ir nesukaupė lėšų savo uždarymui, nuo savęs per diskusiją pridėjau, kad ji nesukaupė jų ir statybai – Visagino „dovaną“ gavom už dyką. Linas Vainius kalbėjo, kad atominė energetika labai subsidijuojama pramonės šaka kaip šalutinis karinės pramonės produktas. Šiek tiek kalbėjo apie Suomijoje dabar statomą elektrinę – ją stato prancūzai, yra daugybė pažeidimų, dėl kurių statyba užsitesė ir labai pabrango...

 

Atskira tema buvo Visagino AE uždarymas. Vieno iš diskusijos dalyvių nuomone, elektrinė buvo uždaryta dėl dingusios kuro kasetės. Kasečių pasigedo ne pati elektrinė, jų pradėta ieškoti tik po to, kai jos buvo pasiūlytos pirkėjais apsimetusiems saugumiečiams. Lietuviai pasirodė nepakankamai brandūs atominei energetikai...

 

Dar prieš paskaitą bandžiau Lino klausti apie košmarišką scenarijų – tarkime, tuos pinigus, kuriuos Europos Sąjunga skyrė elektrinės uždarymui, išvagia mūsų korumpuoti biurokratai (jie jau pusę lūpų kalba apie neaišku kur padėtą milijardą litų). Europos sąjunga pareiškia, kad pinigai naudojami ne pagal paskirtį  ir paprašo juos gražinti, o Lietuvai tenka uždarinėti už savus... Lino nuomone, tai nerimta sąmokslo teorija. O aš norėčiau rimtesnių garantijų, kad taip neatsitiks. Manęs neįtikins 26 tūkstančius per mėnesį gaunantis O. Čiukšys.

 

Beje, neaišku, kas mokės toliau, kai baigsis ES pinigai. Po elektrinės uždarymo likusias atliekas teks saugoti kelis amžius (buvo minimi 400 metų). Kas tai apmokės? Mūsų politikai, agituojantys už naujos elektrinės statybą, apsimeta kvailiais ir negirdi šių akivaizdžių klausimų. Galbūt po balandžio 26-osios renginių kas nors pasikeis. Nors nesu tikras.

 

Situacija keista. Lietuva yra bene vienintelė Europos šalis, kurioje net 60 procentų gyventojų nesibaimina atominės energetikos. Vienas iš L.Vainiui užduotų klausimų skambėjo taip: „Kur dingo tie žmonės, kurie 1988 metais pasisakė prieš Ignalinos atominę?“. Klausimas taip ir liko retorinis. O tų žmonių reikia. Tikėkimės, kad balandžio 26-ąją bent dalis jų pasirodys piketuose ir eitynėse. Pamėginsiu atvykti ir aš.

 
2010 04 21