„Fluxus“ menininko Artūro Zuoko kūrybinės veiklos apžvalga
menas

arturas zuokas fluxus        Artūras Zuokas (g. 1968 m. vasario 21 d. Kaune) – nepriklausomas „fluxus“ menininkas. Asmeninis tinklapis: www.zuokas.lt. Apžvalga paviešinta „Fluxus ministerijos“ (Gedimino pr. 27) atidarymo proga. 

 
 

        KŪRYBOS BRUOŽAI

 

Artūras Zuokas – 7-ajame XX a. dešimtmetyje susikūrusio tarptautinio menininkų judėjimo „Fluxus“ įdėjų propaguotojas ir tęsėjas. Menininkas savo kūryboje daug eksperimentuoja įvariomis išraiškos priemonėmis, ieško galimybių sujungti skirtingas disciplinas, siekia atsitiktinumo, nuotykio, pokšto. Menininkas savitai ir įdomiai interpretuoja pagrindinius „fluxus“ principus – atmesti heroizmą, su menu siejamą verslą, priešinimąsi komercializmui ir instituciniam menui. Savo darbuose Zuokas dažnai naudojasi „pasidaryk pats“' (angl. do it yourself) principais.

 

Žaismingus ir ironiškus darbus kuriantis Artūras Zuokas išsiskiria iš kitų Lietuvos menininkų neįprastu vitališkumu. Jam būdingi plataus turinio daugiasluoksniški kūriniai, išsiskiriantys savo forma bei santykiu su kūrinio suvokėju. Kūrėjo darbuose subtiliai nagrinėjamos visuomenei ir postmoderniam menui aktualios korupcijos, spekuliacijos, melo, žmogaus teisių, humanizmo temos. Zuokas atsakingai tiria lokalius aplinkos suvokimo procesus, vartojamus reiškinius vizualizuodamas pačia akivaizdžiausia, todėl niekuomet nematoma universalia briauna.

 

KŪRYBINIO KELIO PRADŽIA

 

Savo kūrybinę veiklą menininkas pradėjo XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kartu su kolegomis iš užsienio sukūręs dvi architektūrines instaliacijas. Pirmojoje instaliacijoje „United Colors of Benneton“ (1994 m.) ryškėja menininko aistra kinui – instaliacija įkurdinta buvusio „Vilniaus“ kino teatro patalpose. Inspiruotas „fluxus“ tėvo Jurgio Mačiūno koldūnų vakarėlių tradicijos, Zuokas su menininkais iš JAV sukuria savo antrąją architektūrinę instaliaciją – greito maisto restoraną „McDonalds“ sostinės Gedimino prospekte. Kūrinys sulaukia didžiulio pasisekimo – norėdami užkąsti originalių „fluxus“ valgių, lankytojai laukia eilėse net po kelias valandas.

 
ŠVIESŲ INSTALIACIJOS. ŠNIPIŠKĖS
 

Vienas produktyviausių Artūro Zuoko kūrybos etapų, kuriame atsispindi pagrindinės šio „fluxus“ menininko kūrybinės koncepcijos, prasidėjo XX a. – XXI a. sandūroje. Per kelis metus sukurta nemažai šviesos instaliacijų strategiškai svarbiose Vilniaus miesto vietose. Vizualinei įtaigai pasiekti menininkas pasirenka minimalias priemones – apgriuvusius medinius namus, degųjį skystį, degtukus, tuo įrodydamas, kad menininkai gali kurti savarankiškai, išvengdami ilgai trunkančių biurokratizuotų projektų rašymų įvairioms institucijoms. Šviesos instaliacijose ryškėja heroizmo atsisakymas – sukūręs savo kūrinius, Artūras Zuokas kuklindamasis dažnai atsiriboja nuo jų autorystės, nepasirašo po darbais. Šis kūrybos principas neatsiejamas ir nuo vėlesnių menininko darbų.

 

POSŪKIS KONCEPTUALIZMO LINK – PERFOMANSŲ CIKLAS „ABONENTAS“

 

Kūrinių cikle „Abonentas“ beveik atsisakoma estetikos, vizualumo ir pereinama prie grynojo konceptualiojo meno. Menininkas griežtai atsisako galerijų erdvių ir savo performansus rengia netradicinėse erdvėse – miesto savivaldybėje, įvairiose Vilniaus teismų salėse, Seime. Vienas charakteringiausių A. Zuoko konceptualiojo meno pavyzdžių – 2003 m. Vilniaus savivaldybėje vykęs kolektyvinis performansas su menininkų grupe „Rubicon Group“, kurio metu menininkas bandė tapti Vilniaus meru bandydamas papirkti savivaldybės narį. Šiame menininko darbe subtiliai atskleidžiamos aktualios korupcijos, melo bei spekuliacijos temos. Darbas buvo puikiai įvertintas kritikų bei plačiai aptartas visuomenėje.

 
HAPPENINGAS „TABORAS“
 

Tęsdamas „fluxus“ hepeningų tradicijas, 2004 metais Artūras Zuokas imasi projekto „Taboras“, kuriame gausu netikėtų meninių sprendimų, pokšto elementų, taip pat naudojamos kur kas sudėtingesnės meno išraiškos priemonės nei ankstesniuose darbuose – buldozeriai, sunkvežimiai, policijos automobiliai. Hepeningai vykdyti netikėtai, „Tabore“ pabrėžiamas meno nepriklausomumas nuo institucijų ir jų išduodamų leidimų, o darbo ašimi tampa paradoksaliai gvildenamos humanizmo, žmogaus teisių, lygių galimybių temos. Yra panaudojama postmodernioji „3T“ miestų regeneracijos aksioma – Talentas, Technologija, Tolerancija. 

 

Fluxus menininko arturo zuoko kuryba

 

GATVĖS MENAS. „GRAFFITI VALYMAS“

 

2005 m. meninėje veikloje Artūras Zuokas netikėtai atsigręžia į tradiciškesnes meno išraiškos priemones, neįprastas daugumai jo darbų. Imdamas į rankas tapytojo įrankius, menininkas Vilniaus miesto gatvėse griebiasi gatvės meno, kurdamas piešinių seriją „Graffiti valymas“ (angl. Street art). Čia galima įžvelgti sąsajų su „fluxus“ akcijomis Niujorko Manheteno rajono gatvėse, kai menininkai su skudurėliais valė šaligatvius.

 

Savo gatvės paveiksluose Artūras Zuokas netiesiogiai perfrazuoja žymųjį modernistą Kazimirą Malevičių, tačiau vietoj įprastos tapytojui drobės šiuo atveju menininkas pasirenka Vilniaus senamiesčio pastatus ir ant baltų sienų baltais dažais ištapo įvairias geometrines figūras. Šio darbo prasmė itin konceptualiai užkoduota darbo pavadinime „Graffiti valymas“ – kūrinio suvokėjas „fluxus“ būdu pokštaujant apgaunamas, kad kažkas yra išvaloma, neakcentuojant, kad dažant baltu ant balto sukuriamas naujas unikalus kūrinys.

 

NEPRIKLAUSOMA GALERIJA – ERMITAŽAS

 

Nuosekliai vystydamas „pasidaryk pats“ idėjas, suvokdamas kultūrinio paveldo problematiką ir nepriklausomų menininkų erdvių svarbą, Artūras Zuokas, investuodamas savo asmenines lėšas ėmėsi „Guggenheimo – Ermitažo“ muziejaus projekto. Jame ateityje galėtų būti įkurtas „fluxus“ kambarys, kuriame galėtų būti eksponuojami Artūro Zuoko kūrybą pažymintys meno objektai, tokie kaip Šnipiškių medinių namų nuodėguliai, įvairūs vokeliai, taboro namų skeveldros, oranžinių dviračių dalys ir kita.

 

KINETINIŲ SKULPTŪRŲ INSTALIACIJA „ORANŽINIS DVIRATIS“

 

Su įvairiomis medžiagomis ir išraiškos priemonėmis eksperimentuojančiam menininkui Artūrui Zuokui artima ir skulptūra, tačiau šio novatoriško kūrėjo skulptūrinėse instaliacijose neapsiribojama tik tradicine erdvinės skulptūros samprata. Menininkui labiau rūpi ne kūrinio forma, o objekto ir subjekto santykis bei įvairūs tokių santykių modeliai. Kinetinių mobiliųjų skulptūrų kompozicijoje „Oranžinis dviratis“ menininkas, originaliai ir novatoriškai žvelgdamas į kūrybos procesą, į jį įtraukia meno kūrinio suvokėją, kuris ne tik pasyviai stebi, bet ir pats tampa kūrėju įvairiai transformuodamas skulptūrą, keisdamas jos formą bei lokaciją (ekspozicijos erdvę).

 

KULTŪRINĖ MAXIMA – FLUXUS MINISTERIJA

 

Menininkas domisi naujausiomis medijų teorijomis, konceptualiai žvelgdamas į medijų ekologijos problematiką, programuoja nenaudodamas jokių materialių technologijų ir imasi grandiozinio projekto „fluxus ministerija“, kuriam pajungia gausybę menininkų. Eilinį kartą novatoriškai pasinaudoja Vakarų pasaulyje puikiai pasitvirtinusia strategija, kuomet menas laikinai įskiepijamas merdinčiose erdvėse, tam, kad būtų padidinta nekilnojamojo turto vertė ir erdvės prestižas. „Fluxus ministerija“, artimųjų rateliuose švelniai vadinama „Kultūrine Maxima“, atspindi menininko fantazijos ir pragmatizmo santykį, postideologinio miesto kūrimo vizionieriškumą ir neblėstantį menininko maksimalizmą bei veržlumą.

 

Gintarė Valevičiūtė ir Mikas Žukauskas

2010 04 23

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti