Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (22). Lietuviškas Černobylio šleifas
menas

Lietuviskas Cernobylio sleifas 0        Keliaudamas į Vilnių mąsčiau, kad senokai nedalyvavau jokioje prieš valdžios užmačias nukreiptoje demonstracijoje. Balandžio 26-oji – tinkamas tam laikas. Juolab kad valdžia puoselėja kėslus atgaivinti atominį energetikos slibiną. Vietoj vienos Ignalinos galvos ruošiasi ataugti trys... Tad šiemet sugalvojom patriukšmauti. Parengta plati kultūrinė programa – trys piketai, o į pavakarę – eitynės.

Į Vilnių atvažiavau kiek per anksti. Oras geras – pasivaikščiosiu. Deja, neteko. Tuoj pat pagavo pasirengimo akcijoms rūpesčiai. Išvakarėse keli aktyviausieji piešė transparantus, o aš ramiai gulėjau namie ir tikėjausi nuvažiuoti „ant gatavo“, tačiau mano „tinginiavimo planas” neišdegė –spėjau pasidarbuoti plaktuku. Prikaliau porai transparantų kotus. Tuo pačiu sužinojau, kad pasirengime dalyvavo 3-4 kartus mažiau žmonių nei buvo užsiregistravę „Facebooke“. Labai reikalinga patirtis – ką nors organizuojant svarbu žinoti, kiek bus dalyvių.

Dar spėjau atiduoti atsivežtas knygas. Iš namų iškeliavo dar viena kuprinė. Tuo esu patenkintas, nors ne su visomis lengvai atsisveikinau. Na, jei Thoreau „Voldeną” turiu naujesniame leidime, tai Bacevyčios „Koralų ašramo” daugiau tikrai neįsigysiu, o gal būt nė rankose palaikyti neteks – pernelyg retas leidinys. Jei be Maceinos „Išlaisvinimo teologijos“ tikrai išgyvensiu, tai 1925-1929 m. „Kultūros” numerių gal būt šiek tiek trūks. Mėgdavau kartais kokią nors senieną pavartyti. Bet namie to gero dar pakanka. Pilni rūsiai. Išdalinau – kas nors perskaitys.

Atsigėriau kavos, aplink kilo lengva organizacinė sumaištis. Gerai, kad esu per žingsnį nuo organizatorių. Galiu atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. Kitaip būčiau strese. Vienu metu trijuose skirtinguose vietose padaryti po valandą truksiantį piketą nėra lengvas darbas. Juo labiau, kad dalyviai ne tik iš skirtingų organizacijų, bet ir iš skirtingų šalių, su skirtingomis organizuotumo, punktualumo sampratomis. Bet viskas gana sklandu. Linas mane norėjo įvelti į piketą prie Baltarusijos ambasados, bet aš labai mandagiai išsisukau, ir ta pareiga kliuvo Dariui. O aš nuėjau kur ir buvau suplanavęs – prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.

Lietuviskas Cernobylio sleifas 1

Kostiumo vilktis lyg ir nenorėjau. Įkalbėjo užsidėti dujokaukę. Bjaurus daiktas. Iš karto prisiminiau TA ir mielą statybininkų batalioną. Cheminės apsaugos kostiumas ir dujokaukė ten buvo naudojama kaip drausmės palaikymo priemonė. Už nemeilę socialistinėms statyboms ir taikios tankų pramonės vystymui, taipogi už per didelį žavėjimąsi ukrainietiškais vaisių vynais man dažnai tekdavo iškentėti mokymus. Su tokia apranga statydavo į saulės kepinamą vietą, o Charkovas – pietų mietas, ir vasara ten gana karšta. Ant saulutės kartais būdavo ir virš keturiasdešimt. Kad nenuobodžiautum, duodavo kokį nors statutą „mokytis”.

Programa paprasta. Keturiasdešimt minučių „skaitai” su uždėta dujokauke, nors stiklai aprasoja po poros minučių. Paskui dešimt minučių karininkas „klausinėja” – tiksliau visaip „išsikalinėja“, aiškina apie alkoholio žalą, moralės normas ir dėsto tarybinio gyvenimo būdo privalumus. Šiaip šlykštus reikalas, bet jau esi be dujokaukės, spėjęs iš jos išpilti savo prakaitą. Juo labiau, kad netrukus gaudavai dešimties minučių pertrauką, per kurią spėdavai atsigerti, apsipilti šaltu vandeniu ir net parūkyti.

O čia man dujokaukę pasiūlė užsidėti savo noru. Tipo, laisvė. Stebiuosi savimi, nes užsidėjau, nors ir ant pakaušio. Piketas V. Kudirkos aikštėje, mūsų ne taip jau mažai – koks dvidešimt. Transparantai dideli. Vietos užėmėme daug. Piketuotojams kiek trūko veiksmo, tad ėmiau vaikščioti po aikštę ir dalinti lapelius. Žmonių reakcijos buvo labai įvairios. Dauguma pritarė, bet prie piketuotojų nesidėjo. Sėdėjo sau ant suoliukų ir ilsėjosi. Buvo ir tokių, kuriems nepatiko tik baltarusių elektrinė, bet kai paklausdavai, kuo geresnė mūsų elektrinė, planuojama statyti prie baltarusių sienos, argumentų nebuvo. Vienas kitas bandė kartot valdžios pasakas apie pigią energiją, tik nelabai galėjo paaiškinti, kodėl mes mokame už tą „pigumą“ kur kas daugiau nei kaimynai.

Lietuviskas Cernobylio sleifas 2

Įkyrūs buvo žurnalistai fotografavo, filmavo, klausinėjo. Teko elgtis mandagiai, nors aiškinti ir įrodinėti, kad š... smirda, gana nuobodus reikalas. Optimizmo įkvėpė viena moterytė, paguodusi, kad mūsiškiai vis vien viską išvogs ir nieko nepastatys. Bent čia biurokratų godumas – mūsų sąjungininkas. Policininkams irgi pasiūliau lapelį – šiaip visada jiems pirmiausia duodu. Geriau, kad tie sarginiai šunys žino, ką ir dėl ko „saugo”. Pirmas paėmė nenoriai, bet kai pajuto, kad neskauda, neatsisakė ir visi kiti.

Išdalinau gal kelis šimtus atsišaukimų – kvietimų į vakare vyksiančias eitynes. Ir atsistojau palaikyti transparanto. Nors laikiau neilgai, gal 10-15 minučių, bet mums tikrai trūko veiksmo – skanduočių ar kokio judesio. Užtai piketo pabaigoje maloniai nuteikė vyriškis, ėjęs prospektu. Mus pamatęs, priėjo ir pasisiūlė padainuoti. Iš džiaugsmo ar iš jaudulio jam ne itin sekėsi, bet vis vien buvo labai smagu.

Po piketų turėjome kelias valandėles poilsio. Susirinkome kavinėje pasidalinti įspūdžiais. Peržiūrėjome nuotraukas. Smagu, kad aplink jauni veidai. Grįžta gatvės demokratija – pagalvojau. Besėdint gimė spontaniška iniciatyva – liko dar keli šimtai lapelių, kodėl nepadalinus? Pasigriebėme po pluoštelį ir nuo Mokytojų namų patraukėme Vokiečių gatvės link. Dešimt minučių, ir lapeliai išdalinti.

Į pavakarę nauja atrakcija – eitynės. Atėjo dar naujų žmonių. Kolona atrodė pakankamai įspūdingai. Žmonių gal ir nebuvo labai daug, bet erdvę – tuščius tarpus – užpildė transparantai. Nematytas vaikinas vienas laikė dviejų kotų transparantą – pasisiūliau padėti. Paprašė kalbėti rusiškai. Pasirodo, jo vardas Seva. Baltarusis, mokosi Vilniuje, baltarusių universitete. Savas vaikinas. Mačiau, kaip akys pradėjo bėgioti, kai priėjo policininkas. Paklausė manęs, ar akcija legali. Supratau, kad klausia, ar dabar mus „susems“... 

Lietuviskas Cernobylio sleifas 3

Poroje su Seva praleidome visai smagų pusvalandį. Truputį jam verčiau, ką per megafonus rėkavo Linas, abu Sauliai ir Darius. Eisenoje veiksmo kaip ir pakako. Veržlios energijos pridėjo būgnininkų kvartetas iš Alytaus. Eisena iš tikro buvo smagi, pateisinusi pradžioje nuskambėjusį kvietimą – „Pasitūsinkim!” Iš praeivių žvilgsnių mačiau, kad akcija pavyko, įskaitant ir mitingą Kudirkos aikštėje.

Viskas praėjo labai greitai, gal kiek trūko kokio nors baigiamojo akordo. Turbūt todėl pasidariau sau atrakciją nešdamas į automobilį plakatus. Žiū – eina dabartinio premjero patarėjas ponas V. Toks pasipūtęs žmogelis, buvęs pamokslaujantis žurnalistas, dabar atsigroja vaikydamas kolegas. Žingsniuoja oriai, pasitikėdamas savimi. Iš laikysenos jaučiasi, kad jo rūbai daugiau nei mano „Golfas” kainuoja. Nusprendžiau papokštauti. Jam priartėjus įdėmiai įsistebeilijau į akis (šunys nuo tokio žvilgsnio paprastai pasiunta ir ima plėštis nuo grandinės). Kai liko pora žingsnių, riktelėjau „Laikykit vagį!“ Ponas V. krūptelėjo, sumenko ir net susilenkė lyg smūgį į saulės rezginį būtų gavęs. Veikia...

Kas pavyko ir ko reiktų pasimokyti? Pasitvirtino faktas, kad „Facebooke“ atsižymi kelis kartus daugiau žmonių nei po to dalyvauja. Lapeliai plito labai gerai – atspausdinta buvo pusantro tūkstančio, o eisenoje jų jau nebeturėjome, vadinasi, per mažai. Manau, kad lapelius reikėjo dalinti ir savaitgalį. Tada ir dalyvių būtų daugiau, ir informacija apie atominius monstrus pasklistų plačiau. Silpnoji vieta – skanduotės, bet tai būdinga visoms akcijoms, juk mes neturime didelių gatvės demokratijos tradicijų.

Kas buvo gerai? Didelį įspūdį paliko, kad dalyvavo žmonės iš trijų šalių. Vilniuje mokosi nemažai jaunų baltarusių, tik jie (gal dėl kalbos barjero) menkai dalyvauja mūsų kairiųjų veikloje. Patiko kad, akcijų rengėjai išlaviravo ir nenuėjo lengviausiu keliu. Lietuvos politikieriai baisiai norėjo, kad akcija būtų nukreipta tik prieš Baltarusijos planus statyti AE Astrave. O protestai buvo nukreipti prieš planus statyti visas tris AE. Žmonių, praeivių ir net policininkų elgesys rodo, kad gatvės renginiai turi ateitį. Tikiu, kad anarchistai ja pasinaudos. 

2010 05 01

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti