Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (23). Jūros link
menas

bedarbis        Vasara – kelionių metas. Birželio pabaigą tradiciškai leidžiu prie jūros Šventojoje, tad kodėl ši vasara turėtų būti išimtis? Kad trūksta pinigų? Atrodo, nebadauju. Neturiu darbo? Išvis prastas pasiteisinimas, priešingai, turiu laiko atostogoms. Važiuoju ne vien pailsėti. Tuo metu Anoniminiai alkoholikai rengia ten savo vasaros stovyklą. Jų dvylikos žingsnių programa man visuomet padeda pravalyti susikaupusias minčių rūdis. O šiemet jų turiu ne mažiau nei kitais metais.

 

Šiemet stovyklos pradžia užkabino ilgąjį Joninių savaitgalį. Tas šurmulys – ne man. Nusprendžiau važiuoti pirmadienį. Ruošimosi nedaug. Susikrovėm daiktus – ir į kelią.

 

Už Kuršėnų stabdo žmogelis, toks keistokas, kažkoks benamio valkatos ir užkietėjusio tranzuotojo mišinys. Būtų jaunesnis, sakyčiau keliauninkas, bet amžius apie 60. Be to, per prastai surinkta kuprinė. Nematau ir kilimėlio – nakvynei nepasiruošęs. Pasidaro įdomu. Sustoju. Prašo vežti iki Telšių. Sutinku, tik perspėju, kad kelioms minutėms užsuksiu į Ūbiškę. – Aš neskubu, – atsako. Važiuojam toliau.

 

Keleivio vardas Vilius (vardą pakeičiau – kas žino, gal žmogus ką ne taip pasakė, nenoriu, kad turėtų nemalonumų). Gyvena Plungės nakvynės namuose. Jie – buvusiose kareivinėse. Sakosi į Kuršėnus važiavo dirbti, bet jį pasikvietęs žmogus pakliuvo į ligoninę, o šeimininkei jo neprireikė, tad keliauja atgal. Nelabai įtikinama, bet pasakoja sklandžiai, o ir man kas, jei net ir ne visai tiesa. Sakosi dabar prie Plungės kokia tai ūkininkė jį samdys karvių melžti. Ten jau dirbo, buvo susipykęs, o dabar vėl grįš. Dirba šešiolika valandų, gauna pavalgyti, cigarečių pakelį ir 10 litų per dieną... Sakyčiau, vergija. Sakau jam, kad jei rūkyčiau, tai ir pats nežinau, kaip galą su galu sudurčiau. Vilius sakosi rūkantis mažai, kai yra – rūko, nėra – apseina.

 

Bandau įsiklausinėti, ar tikrai šešiolika valandų? Gal dieną, per patį karštį, pamiega? – Neleidžia, pavalgai ir vėl dirbti. Na, kai ūkininkė kur išvažiuoja – tada pasnaudžiu, – atsako.

 

Besišnekučiuodami privažiuojame posūkį į Ūbiškę. Miestelis mane senokai traukė. Norėjau čia užsukti. Pavadinimas man asocijuojasi su tokiu karaliumi Ūbu –. prancūzo galvoje kilusiu sukarikatūrintu lenkų karaliaus vaizdiniu. Gūdžiais Brežnevo laikais Ūbas ir ano pati Ūbienė Lietuvoje buvo populiarūs. Man kažkodėl vaidenasi, kad ta buvusi literatūros herojaus šlovė, įkūnyta miestelio pavadinime, verta, kad taptų išprotėjusių turistų Meka – tokia, kaip dar nesenai buvo Orvidų sodyba. Na, bet tokia mintis, atrodo, dar laukia savo ekzekutoriaus, jei norit – vykdytojo. Įgyvendinta idėja – miršta.

 

Žemaitija man dėl to ir patinka, kad čia tiek daug nerealizuotų šaunių idėjų. Viena jų – žemaitiškas valstybingumas. Jei koks kvailys (žemaitis sakytų – durnius) ją realizuos – bus šūds i dūmai, gal net prasčiau už Lietuvos Respubliką, o kol nepabandyta įgyvendinti – gražu...

 

Šį kartą į Ūbiškę suku ne karaliaus Ūbo ar Ūbienės ieškoti. Pastaruoju metu ėmiau domėtis atsinaujinančių šaltinių energetika. Nes visokie Kubiliai idiotiškai lesa smegenis, kad be atominės energetikos prapulsim. O šalia Ūbiškės juk stovi maža hidroelektrinė. Noriu pažiūrėti, kaip jinai atrodo.

 

Ubiskes elektrine 1

 

Šiaip nieko įspūdingo. Patvenkta Pateklos upė, Virvytės intakas. Užtvanka pastatyta dar „tarybiniais” 1977 metais, tada tvenkinio vandenį naudojo laukams drėkinti. 1997 metais įrengta mažoji hidroelektrinė. Instaliuota galia (0,35 MW) nėra pati mažiausia. Užtvanka atrodo galingai, tačiau elektrinė tuo metu neveikė. Jos kanale nuskendusi aplūžusi valtis. Kitoje užtvankos pusėje – mažutė tranformatorinė. Pro ją vingiuoja mažutis žole užžėlęs latakas, gal žuvitakis, tik kažin ar naudojamas?

 

Patekla netoli nuo čia įteka į Virvytę, o ši – graži ir žuvinga upė. Su tėvu vaikystėj į tas vietas važiuodavau žvejoti... Elektrinė man  pasirodė graži. Greičiausiai įrengimai jau atsipirko. HE istorija paprasta. Kol dirbo abu Ignalinos AE blokai, jos nereikėjo, ir elektrinės nebuvo... Pasidariau kelias nuotraukas ir iškeliavau toliau.

 

Sėdam į automobilį. Vėl kalbinu Vilių: „Kaip atsitiko, kad atsidūrei nakvynės namuose?“ Klausiu atsargiai, nesinori užgauti. Sakosi augęs vaikų namuose. Paskui jį paėmė įmotė. Gyveno su ja Švenčionių rajone. Kai ši pasimirė, kaip tik keitėsi valdžia. Byrėjo kolūkiai. Jį ėmėsi „globoti“ įmotės brolis, padėjęs sutvarkyti bendrovės pajus. Taip sutvarkė, kad už tuos pajus įgytas turtas atiteko ne Viliui, o „globotojo“ vaikams. O Vilius tuo metu dar gyveno bendrovei priklausiusiame alytnamyje ir melžė karves. Kai bendrovė žlugo, jam buvo pasakyta – arba išsiperki namuką, arba išsikeli. O už ką išsipirkt, jei bendrovės pajų jau nebeturi?..

 

Bet išsikelti nebuvo labai baisu. Žemaitijoje ūkininkai pradėjo samdyti darbininkus. Taip atsidūrė Plungės apylinkėse. Sako, uždirbdavęs gerai, net tūkstantį litų gaudavęs.

 

Pamenu tuos laikus. Taip, tūkstantis litų tada buvo neprastas uždarbis. Tai čia, tai ten dar veikė bendrovės, todėl kaimo žmonės už kapeikas nedirbo. Bet tie „klestėjimo” laikai jau praeityje. Bendroves valdžia pasistengė sužlugdyti, kai kur tam net kriminalinius veikėjus pasitelkė. Beje, panašiai ta valdžia ir pramonę sužlugdė.

 

„Dabar ūkininkai prisipirko technikos, o žmones samdo tik per darbymetį“, – apie savo skurdų gyvenimą toliau pasakoja Vilius. Žiemas tenka nakvynės namuose stumti. Nėra labai blogai. Už pastogę moka 250 litų. Labai prasiskolinti bijo. Sako, šią žiemą vieną prasiskolinusį iškraustė, tai po kelių dienų rado negyvai sušalusį autobusų stotyje. Gal ir ne vien už skolas iškraustė, nes velionis nevengdavo išgerti.

 

Iš ko gyvena žiemą? Savivaldybė duoda maisto produktų, kada kam sniegą pakasa ar kokį darbą padaro. Taip vieną kitą litą prisiduria. „Darbo Plungėje nėra“, – sako tvirtai įsitikinęs. Žuvies fabrikas tik jaunus samdo.

 

Klausiu ar toli jam iki pensijos. Pasirodo, jis jaunesnis nei atrodo. Jam 54 – net ir  iki priešlaikinės pensijos toloka... Ką mano apie valdžios planus didinti pensinį amžių, nė neklausiau... Jam tai per skaudu.

 

Pasiklausiau, ar negalvojo važiuot į užsienį. Sako, tam reikia turėt pajamų. Na taip, Vilius infantilokas. Dažnai mini socialinę darbuotoją. Sako, ūkininkei, kad ši išsivežtų į darbus, paskambins kaip tik ji. Užsienis greičiausiai ne Viliui. Nors apie paramos sistemą kiek išmano. Anot jo, ūkininkai už tokius darbuotojus kaip jis, vyresnius nei 50 metų, gauna neblogas subsidijas. Nesu tikras, bet greičiausiai ūkininkei kompensuojamos išlaidos už Viliaus samdymą, o jei jam moka mažiau minimumo, tada greičiausiai ir iš to vargetos dar ir uždirba. Kapitalistinė labdara – šelpiami turtingi, o skurdžiai paliekami badmiriauti.

 

Na, darbas nei man, nei Viliui gerų emocijų nesukelia, tad bandau kalbinti apie malonesnius reikalus. Klausiu, o šeimininkės ieškotis nebandė. Pasirodo, ir šioje srityje mano pakeleiviui ne pyragai. Sako, viena labai daug gėrė ir dūmijo kaip kaminas, kita reiškė pretenzijas į jo pašalpą, tad teko sprukti... Nors, kaip jis sako, moteris laisvalaikį padaro malonesnį, bet atrodo, kad laimingai „vesti” jam negresia, be to, vedusiems ir neišsiskyrusiems daug sunkiau paramą gauti. Pasidarai priklausomas nuo kitos pusės gaunamų pajamų, o paramos teikėjams visai neįdomu, ar ta kita pusė dalinasi savo turimomis gėrybėmis su sutuoktiniu, ar ne.

 

Taip besišnekučiuojant apie gyvenimą ir privažiavom Plungę. Atsisveikinom. Likęs vienas, ėmiau kramtyti gautą informaciją. Gyvenu ne ką prabangiau už Vilių. Būstas – prabangesnis, bet ir moku už jį gerokai brangiau, maistui išleidžiu daugiau, bet jis dalį produktų gauna iš savivaldybės, kartais maitinasi labdaros valgykloje... Internetas, automobilis – irgi prabanga, kuri Viliui nepasiekiama. Gyvenu susituokęs – tai man atpigina būstą. Kai viską įvertinu, pasirodo, kad didelio pajamų ir išlaidų skirtumo tarp mūsų nėra.

 

Prieinu išvados: žmonės, apiplėšę ar leidę apiplėšti Vilių, žiauriai suklydo. Iš tikro, kai tokie dalykai atsitinka vienam visuomenės nariui, tai ženklas, kad panašiai gali nutikti ir bet kam kitam. Išnaudojimas minta skurdu. Gavę vieną skurdžių, buožės juo nepasitenkina, jiems reikia dar ir dar. Žiūrėk – jau trečdalis krašto skurdžiai. Kai Vilius išėjo iš savo namų, jo pajamos buvo kelis kartus didesnės nei šiandien. Esu tikras, kad tų, kurie abejingai pasižiūrėjo į jam padarytą skriaudą, irgi.

 

Ubiskes elektrine 2

 

Kelionė į pajūrį išėjo turininga. Tarsi įvadas į tai, apie ką galvojau mąstyti visą savaitę prie jūros. Ateina laikas spręsti, iš ko gyventi toliau. Per bedarbystės laiką suspaudžiau savo išlaidas, kaip man atrodo, iki minimumo. O šis atsitiktinis pakeleivis parodė, kad galėčiau susispausti dar trečdaliu, tačiau kažin, ar tada labai džiaugčiausi savo gyvenimu.

 

Vadinasi, reikia lygiuotis į tokias išlaidas, kokias dabar turėjau, ir dar pridėti kokius 10-20 procentų. Sakysim, reikia 500, na, iš bėdos 400 litų. Tai nedideli poreikiai. Atsitiktiniai darbai? Galbūt, bet neapibrėžtumas pjautų – žinau save, nerimaučiau, taip galima ir ligą įsivaryti.

 

Parduoti vieną kitą rašinį? Tiesą sakant, bandžiau rašyti „pardavimui” – nepatiko.  Rašyti taip, kad tiktų kitiems, nenoriu... Va ir pakliuvau... Pagavau save, kad jau ieškau, kur čia įsikinkius. Kartą netgi bandžiau. Balandžio mėnesį mėginau savaitei įsidarbinti, bet nepavyko. Nežinau, laimei ar nelaimei, bet rado geresnį kandidatą.

 

Bet kuriuo atveju ateina laikas baigti bedarbio užrašus. Nes jau pradedu ieškotis darbų. Kokie jie bus? Dar nežinau. Gal susirasiu kokį sargo ar spaudos išnešiotojo darbelį, pusę etato. Gal vėl kuriam laikui pabandysiu brangiai parsiduoti kokiam nors nemūsiškam kapitalistui, kad vėl sukaupčiau lašinių sluoksnį kitoms kūrybinėms atostogom. Kas bus, dar nežinau. Žinau vieną – jau laikas, nes pakliuvęs į sau netinkamą darbą, dar galiu jį mesti ir ieškotis kito. Jei tempsiu ilgiau – mano galimybės atsispirti netikusiems pasiūlymams tik mažės. O aš to nenoriu.

 

Kaip ten bebūtų, pažvelgęs atgal galiu pasakyti drąsiai – bedarbystė man išėjo į naudą. Tikrai nesužlugdė. Parašiau ne vieną tekstą, kurių dirbdamas nebūčiau rašęs, ir tuo, ką parašiau, esu patenkintas. Nemažai išverčiau. Tuo netgi didžiuojuosi, nes esu beveik tikras: jei ne mano kūrybinės atostogos – tų darbų niekas nebūtų ėmęsis.

 

Esu patenkintas ir savo socialine pozicija. Tuo metu, kai Kubiliaus šutvė veržė diržus, aš nedirbau. Tiems niekšeliams teko verstis be mano paramos. Kas bus toliau? Nežinau, greičiausiai rugpjūtį neskubėdamas, po truputį jau ieškosiuos darbo. Bet tai jau kita istorija.

 
2010 07 06