Harry Browne. Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje (2)
H. Browne. KAIP TAPAU LAISVAS NELAISVAME PASAULYJE

Harry Browne        Harry Browne‘as (1933-2006) buvo libertaras, rašytojas, politikas, investicijų patarėjas. Išgarsėjo 1970 metais išleidęs knygą „Kaip galima pasipelnyti iš artėjančios devalvacijos“, kuri teisingai numatė dolerio nuvertėjimą ir po to sekusią infliaciją. 1973 metais išleista knyga „Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje“ susitelkė ties asmeninės laisvės problema. Ši knyga libertarams tapo klasika.

 

Tačiau kai kurie politiškai aktyvūs libertarai kaltino jį klaidingu požiūriu į politinę veiklą. Savo požiūrį vėliau jis ir pats pakeitė, 1996 ir 2000 metais kandidatavęs į JAV prezidentus nuo libertarų partijos. Rinkimų kampanijos metu pagarsėjo tuo, kad atsisakė kandidatui priklausančių vyriausybinių fondų paramos, tuo sukeldamas pelnytą libertarų ir tų, kurie nusistatę prieš rinkimų kampanijos finansavimą, pagarbą. 1996 ir 2000 metais H.Browne surinko atitinkamai 0,5% ir 0,4% balsų. Jis parašė 13 knygų, tūkstančius straipsnių, kūrė ir vedė radijo ir televizijos laidas.

 

Knyga „Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje” kalba apie naujas laisvės idėjas ir naujus jų įgyvendinimo būdus. F. Kafka sakė, kad „knyga turi būti kaip ledo kirtiklis, kad pralaužtų mūsų viduje užšalusią jūrą”. Tokia ir yra ši knyga. Apeiti, apgauti autoritarinę valdžią, jos institucijas ir tokiu būdu pasiekti norimą laisvę – štai ką iš esmės siūlo autorius.

 

Daugeliui karštos ir negailestingos tiesioginės kovos šalininkų tai gali pasirodyti nepriimtina ir tam jie turbūt turi savų argumentų, bet knygos autoriaus atlikta plati vidinės argumentacijos studija ir galimų alternatyvų bei išsilaisvinimo technikų apžvalga verčia susimąstyti, o svarbiausia – praplečia pasirinkimo galimybes. Juk mes to ir norime – laisvai rinktis ir laisvai įgyvendinti savo pasirinkimą.

 
 

Harry Browne FreedomI skyrius. Kodėl tu nesi laisvas?

 

1. Tapatybės spąstai

 

Yra dveji tapatybės spąstai:

– tikėjimas, kad privalai būti kažkuo kitu, o ne savimi;

– prielaida, kad kiti darys tą patį, ką ir tu darytum.

 

Tai yra pagrindiniai spąstai. Daugelis kitų yra tik variacijos. Pirmuosiuose spąstuose tu neišvengiamai netenki savo laisvės, kai bandai gyventi iš anksto numatytą, stereotipinį gyvenimą, neatitinkantį tavo troškimų, jausmų ir tikslų. Kiti spąstai yra subtilesni, bet lygiai taip pat kenkiantys tavo laisvei. Kai tu tikėsiesi, kad kas nors turės tokias pat požiūras, idėjas ir jausmus, tu tikėsiesi, kad žmonės darys kažką, ko jie net negali padaryti.

 
Kas tu esi?
 

Iš pradžių pabandykime išsiaiškinti, ką mes žinome apie tave. Mes žinome, kad tu esi kitoks. Tu skiriesi nuo bet kurio kito pasaulio gyventojo. Kaip nėra vienodų pirštų atspaudų, taip nėra ir vienodų žmonių, turint galvoje jų žinias, supratimą, požiūrius, pomėgius. Tavo žinios yra tavo patirties pasekmė – tai, ką tu darei, matei, girdėjai, kur buvai, ką pažinojai ir ko iš jų išmokai. Niekas kitas negyveno tokio paties gyvenimo ir neįgavo tokios pat patirties.

 

Tavo aplinkos vertinimai irgi yra unikalūs. Tai, kas tau atrodo logiška ir pagrįsta, daugiau ar mažiau skiriasi nuo kito žmogaus vertinimo. Todėl savo aplinką vertini ir reaguoji į ją skirtingai nei kiti žmonės. Nesunku tai pamatyti. Vis gi tapatybės problemos esmė glūdi tame, kad dauguma individų į šiuos skirtumus nekreipia dėmesio. Jie mano, kad visi žmonės nori to paties arba turėtų to norėti. Jie tikisi, kad visi žmonės į tuos pačius įvykius reaguos vienodai. Jie mano, kad tai, kas priimtina vienam žmogui ar elito grupei, turi būti priimtina ir visiems kitiems. Gal būt tai bus vienas žmogus, besitikintis, kad ir kitam patiks jo mėgiamas filmas, arba žmogus, liūdintis, kad ne visi lankosi bažnyčioje.

 

Visi individai yra skirtingi. Kiekvienas jų turi savo tapatybę, paremtą jo žiniomis, supratimu ir pažiūromis. Tu esi tapatybės spąstuose, kai to neįvertini, o tai gali kliudyti tavo laisvei. Tu esi tu ir tik tu. Tu gyveni savo pasaulyje, sudarytame iš tavo patirčių. Negali būti kažkuo kitu.

 
Pasekmės
 

Ką mes dar apie tave žinome? Žinome, kad elgiesi taip tikėdamasis atitinkamų pasekmių. Valgai sumuštinį nes tikiesi, kad jis bus skanus arba numalšins alkio pojūtį. Dirbi tam, kad gautum pinigų, kuriuos galėtum išleisti, arba todėl, kad patinka darbas. Pasuki automobilio raktelį norėdamas užvesti variklį. Kai kuriais atvejais rūpestingai apgalvoji savo veiksmus. Kartais taip elgiesi iš įpročio. Remiesi ankstesne patirtimi ir manai, kad konkretus veiksmas turės norimą poveikį. Tačiau kiekvienu atveju elgiesi taip, kad sukeltum norimas pasekmes. Ir vengi veiksmų, kurie sukeltų nepageidaujamas pasekmes.

 
Tapatybės
 

Taip darydamas atpažįsti objekto tapatybę. Naudoji objektą taip, tarytum tai neprieštarautų jo prigimčiai. Pavyzdžiui, akmuo vadinamas akmeniu dėl tam tikrų charakteristikų, atskiriančių jį nuo sumuštinio. Tu negali valgyti akmens, bet gali jį panaudoti statyboje. Lygiai taip pat negali maudytis medyje, bet gali panaudoti jį malkoms arba pasislėpdamas jo šešėlyje.

 

Norėdamas gauti tai, ko nori, turi nustatyti daiktų prigimtį. Tam tikri reiškiniai gali sukurti tam tikrus efektus, ne kitaip, ir to tu negali kontroliuoti. Tu gali kontroliuoti tik priemones, kuriomis sieksi savo tikslų.

 

Žmogus kai kuriomis charakteristikomis skiriasi nuo bet kurio akmens. Lygiai taip pat žmonės skiriasi tarpusavyje. Bendraujant su žmonėmis ir siekiant savų tikslų, tau reikia pamatyti tuos skirtumus. Kiekvienas žmogus veiks pagal savo tapatybę. Tai reiškia, kad jį ribos jo žinios ir patirtis, net jei jis to ir nenorėtų. Tikėjimas, kad jis elgsis kitaip, yra tapatybės spąstai, nes to negali būti.

 

Negali patikėti savo investicijų nieko neišmanančiam apie pinigus žmogui. Negali tikėtis chemijos išmanymo iš žmogaus, niekada nemačiusio laboratorinės kolbos. Lygiai taip pat negali tikėtis, kad kažkas elgsis taip, kas tau atrodo teisinga. Tau tai teisinga atrodo dėl tavo unikalių žinių ir patirties. Jis veikia pagal savo žinias ir patirtį.

 

Esi tapatybės spąstuose tuomet, kai darai prielaidą, kad kažkas reaguos lygiai taip pat, kaip ir tu ar kažkas kitas. Galbūt tau pavyktų priversti visus elgtis ir galvoti taip, kaip tau norisi, jei būtum dievas. Bet tu nesi dievas. Taigi žymiai naudingiau pažinti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra, o tada elgtis su juo atitinkamai. Negali kontroliuoti kitų žmonių prigimties, bet gali kontroliuoti savo elgesį su jais. Taip pat gali kontroliuoti, kokiu būdu ir kokia apimtimi su jais sąveikauti.

 

Paradoksas tas, kad naudojiesi milžiniška savo gyvenimo kontrole, bet atsisakai jos, kai bandai kontroliuoti kitus. Nes vienintelis būdas kontroliuoti kitus yra suprasti juos ir daryti viską, kas būtina siekiant norimos reakcijos. Taigi tavo veiksmus turėtų apibrėžti kito žmogaus kuriamos sąlygos.

 

Viskas, ką darysi, sukels vienokias ar kitokias pasekmes. Tai priklausys nuo reiškinių, žmonių tapatybės ir kaip tu su tuo sąveikausi. Sugebėjimas numatyti šias pasekmes priklausys nuo sugebėjimo suprasti tikrąsias žmonių ir reiškinių tapatybes.

 
Tiesa
 

Tokiu būdu svarbus tampa tiesos faktorius. Norint elgtis tinkamai, reikia į viską žiūrėti teisingai. Kai tik padarysi klaidą, tikėsiesi rezultato, kuris skirsis nuo realybės. Kartais išaiškės, kad viskas yra ne taip, kaip tau iš pradžių atrodė. Lyginant pirmą įspūdį su vėlesne patirtimi, gali paaiškėti, kad pirmasis įspūdis buvo nepakankamas ir iškreiptas. Taigi turint galvoje galimus ateities patikslinimus, visos dabartinės žinios yra nepilnos ir bus papildytos vėliau.

 

Tai lengva pamatyti kalbant apie tavo sutiktus žmones. Pirmas įspūdis iš esmės gali būti teisingas, bet vėliau dažnai paaiškėja, kad jis buvo paviršutiniškas ar nepilnas. Sužinojęs daugiau, kartais pakeiti savo santykius su tuo žmogumi. Be to, tau dažnai trūksta laiko sužinoti viską, kas galėtų praversti kokioje nors situacijoje. Tau tenka daryti prielaidas. O tai gali atvesti prie to, kad tikėsiesi to, ką įsivaizduoji. Gali būti taip stipriai įsitikinęs numatomų įvykių seka, kad net nepastebėsi, jog to toli gražu nėra.

 

Dėl daugelio priežasčių tavo pastebėjimai ne visada bus tikslūs. Interpretuodamas tai, ką matai, kartais gali daryti logines klaidas. Tai reiškia, kad į reiškinius žiūri subjektyviai, t.y. viską nuspalvini savo unikaliomis įžvalgomis ir interpretacijomis. Kiti žmonės į viską žiūri lygiai taip pat subjektyviai.

 

Nieko nuostabaus, kad kiekvienai „tiesai“ atsiranda savi argumentai, nes kiekvienas žmogus viską mato savaip. Tačiau labai dažnai šie argumentai prasilenkia su tiesa. Tiesa nėra visa ko pabaiga. Tai tik priemonė pasiekti tikslą. „Tiesos“ žinojimo tikslas yra sugebėjimas priversti ją dirbti tau. Tiesa reikalinga tam, kad galėtum tvarkytis su reikalais, tokiais, kokie jie yra, ir pasiekti laukiamų rezultatų.

 

Tai, kodėl tau reikalinga tiesa, gali skirtis nuo kito asmens. Galbūt tu nori sužinoti tiesą apie mechanines priežastis ir galimas pasekmes tam, kad galėtum susiremontuoti savo automobilį. Kitam žmogui šių žinių galbūt reikia tam, kad jis pasigamintų bombą. O dar kitas žmogus galbūt tik nori palaikyti savo, kaip išsilavinusio žmogaus, įvaizdį. Panaudojimas gali skirtis, bet pagrindinis principas visada išlieka tas pats: tiesa tau reikalinga tam, kad galėtum ja pasinaudoti siekdamas norimų pasekmių.

 

Tiesa yra informacija, kuri veda prie nuspėjamų pasekmių. Taigi jei tavo tiesos suvokimas pasitvirtina, jis yra pakankamai teisingas, bet būk pasiruošęs galimiems priežasties ir pasekmės santykio pokyčiams atsiradus papildomiems veiksniams. Tavo galimybės gauti tai, ko nori, priklauso nuo to, kaip aiškiai atpažįsti kiekvieno daikto ar asmens, su kuriuo turi reikalų, tapatybę, kaip tau pavyksta išskirti veiksnius, turinčius įtakos priežasties ir pasekmės santykiui, ir kiek tu esi atviras kitų galimų veiksnių atsiradimui.

 
Laimė
 

Tu veiki tokiu būdu, kuris, tavo manymu, sukels norimas pasekmes. Bet kodėl tu tai darai? Ką tu bandai įgyvendinti?

 

Gali nuspręsti, kad tavo gyvenimo tikslas yra geros vedybos, garbė, turtas ar dar kas nors. Tačiau kiekvienas jų tėra priemonė galutiniam tikslui. Pavyzdžiui, tarkime, nusprendei, kad nori naujo automobilio. Kam tau jo reikia? Galbūt tu tikiesi išvengti mechaninių problemų, kurios nuolat iškyla naudojant seną automobilį. O galbūt tikiesi susilaukti daugiau pagarbos? Arba vairavimą padaryti malonesniu. Kokia bebūtų priežastis, tai yra priemonė tolesniam tikslui: tu manai, kad naujas automobilis suteiks tau geresnę savijautą. Tikiesi, kad turėdamas naują automobilį jausiesi geriau nei be jo. Iš daugybės būdų išleisti pinigus šis tau atrodo tinkamiausias pagerinti tavo būseną. Dėl to tau gali tekti atidėti kitus pirkinius, bet tu manai, kad jie nesuteiks tokio pasitenkinimo kaip automobilis.

 

Jei viskas, ką darai, remiasi žiniomis ir įžvalgomis, renkiesi tai, kas, tavo manymu, suteiks tau daugiausiai geros savijautos ir mažiausiai diskomforto. Laimė nėra naujas automobilis, geros vedybos, turtas ar šilta antklodė. Tai yra tik daiktai. Laimė yra tai, ką tu jauti viduje po to, kai kažkas su tavimi atsitinka.

 

Laimė gali būti sukurta geromis vedybomis, garbe, nauju automobiliu ar šilta antklode. Vieni žmonės laimingi tampa tada, kai padeda kitiems. Kiti patiria laimę vykdydami socialines reformas. Dar kiti – tikėdami, kad jie yra protingesni už kitus. Laimės pojūtis gali atsirasti dėl sotaus maisto, sekso, muzikos, meno, šokių, dainavimo, darbo, bučinių, mokymosi, darbo darže, poilsio ir pan. Tai yra dalykai, kurie gali padėti žmogui jaustis gerai. Taip pat įmanoma, kad visi šie dalykai pavers žmogų nelaimingu ar nesukels jokių pasekmių. Tai priklausys nuo to, kas tu esi ir kas tau atsitinka.

 

Negali paprasčiausiai nuspręsti būti laimingu ir staiga pajusti pasitenkinimo jausmo antplūdį. Jei nesi laimingas, tai dėl viso to, kas su tavimi atsitinka. Laimė yra emocija, nevalinga reakcija į tave liečiančius įvykius. Nelaimingumas yra nevalingas diskomforto jausmas reaguojant į reiškinius, kurie neatitinka tavo prigimties. Norint pakeisti savo būseną iš nelaimingos į laimingą, reikia pakeisti aplinkybes. Būtent todėl tu kažką veiki. Tu nori pakeisti aplinkybes ir jaustis laimingesnis. Viskas, ką darai, remiasi troškimu greitai ar per ilgesnį laiko tarpą pasiekti kuo daugiau laimės ir pašalinti diskomfortą. Pavyzdžiui, gali daugelį metų sunkiai dirbti siekdamas karjeros, nes jauti, kad „vieną dieną tai atsipirks“, t.y. leis tau daryti tai, kas padės jaustis gerai. Panašiai ir naujas pirkinys padeda tau jaustis geriau nei bet kas kitas.

 

Gali būti, kad tu darai kažką vien todėl, kad bijai jaustis nelaimingu, jei to nedarysi. Gali paskolinti pinigų savo giminaičiui vien todėl, kad jaustumeisi kaltas, jei to nepadarytum. Gali kiekvieną savaitę lankytis bažnyčioje, nes jaustumeis besielgiantis nepagarbiai.

 

Teigiamas pasirinkimas yra pasirinkimas, kai renkiesi tarp alternatyvų, galinčių padidinti tavo laimės pojūtį. Pavyzdžiui, renkiesi, ar geriau nueiti į filmą, ar į futbolo rungtynes. Neigiamas pasirinkimas yra toks, kai renkiesi tarp galimybių, galinčių sumažinti tavo nelaimingumo pojūtį. Pavyzdžiui, kai renkiesi, ar ir toliau leisti lašėti vandeniui pro kiaurą stogą, ar ištuštinti savo sąskaitą stogo remontui. Nei vienas iš šių pasirinkimų nepadidins tavo laimės, tu tiesiog renkiesi, kuris jų bus mažiau nemalonus.

 

Laisvas žmogus didžiąją laiko dalį skiria teigiamiems pasirinkimams, t.y., rinkdamasis iš malonių alternatyvų. Tačiau dauguma žmonių didžiąją laiko dalį skiria neigiamiems pasirinkimams, t.y. sprendžia, kuri alternatyva bus mažiausiai nemaloni, ir bando išvengti dar didesnio situacijos pablogėjimo. Ilgainiui toks žmogus nori vis mažiau ir mažiau, tikėdamas, kad neįmanoma būti laisvam ir visiškai laimingam. Kai jam sakoma, kad įmanoma atsikratyti šio įpročio, jis mano, kad tai sukels tik dar daugiau nemalonumų. Bet yra būdų, kaip to atsikratyti, ir daugelį jų mes aptarsime toliau.

 

tapatybe

 
Tavo tapatybė
 

Tai, kas paverčia tave laimingu, priklauso nuo tavo asmeninės prigimties, kuri daugeliu būdų skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus. Bandyti surasti savo laimę darant tą patį, kas laimingais paverčia kitus, yra tiesus kelias į tapatybės spąstus. Kiti gali pasiūlyti, ką tu „turėtum“ daryti ar kas „galbūt“ padarys tave laimingu, tačiau dažnai jie bus neteisūs. Tu pats turi nustatyti, kas tu esi, kas paverčia tave laimingu, ką tu sugebi daryti ir ką tu nori daryti. Išklausyk pasiūlymų, bet niekada neatsisakyk galutinio sprendimo teisės. Tik tuomet galėsi sėkmingai veikti siekdamas laimės.

 

Esi įkliuvęs į tapatybės spąstus, kai leidi kitiems spręsti, kas tau tinka ir kas ne, kai neklausinėdamas gyveni pagal taisykles, apibrėžiančias tavo veiksmus ir mintis. Esi tapatybės spąstuose, kai bandai kažkuo domėtis vien todėl, kad iš tavęs to tikimasi, ar kai darai tai, ką kitų manymu turėtum daryti, ar kai gyveni prisilaikydamas kitų manymu teisėto įvaizdžio. Įvaizdžio, kurį tau leidžiama turėti.

 

Esi tapatybės spąstuose, kai leidi kitiems kabinti tau etiketes, pavyzdžiui, lankaisi tėvų susirinkimuose, nes taip turėtų daryti kiekvienas „geras tėvas“, arba kiekvieną sekmadienį lankai savi tėvus, nes taip elgiasi „geri vaikai“, arba atsisakai savo karjeros, nes „gera žmona“ pirmenybę atiduoda savo vyro karjerai.

 

Esi tapatybės spąstuose, jei norėdamas įrodyti savo pilietiškumą apsimeti besidomintis ekologija, ar šelpi vargšus norėdamas parodyti, kad nesi savanaudis, arba studijuoji nuobodžius dalykus tam, kad atrodytum „intelektualus“. Esi tapatybės spąstuose, kai perki Cadillaką norėdamas parodyti savo sėkmę arba mažą užsienio įmonės automobiliuką, nes tavo draugai pasisako prieš Detroito automobilių pramonę. Arba jei skutiesi kiekvieną dieną norėdamas atrodyti respektabilus, ar užsiaugini ilgus plaukus norėdamas parodyti savo pasipriešinimą.

 

Visais šiais atvejais tu leidi kažkam kitam spręsti, ką privalai galvoti ir kokiu turi būti. Kai slopini savo „netinkamais“ laikomus troškimus, kai bandai atrodyti linksmas, nes visi kiti yra linksmi. Kai renkiesi kažkokį gyvenimo būdą, nes tau pasakė, kad tai yra viskas, ko gali tikėtis šiame pasaulyje.

 

Lygiai taip pat esi tapatybės spąstuose, kai leidi kitiems įtikinti tave, kad net neturi teisės visu tuo abejoti. Kai priimi visas tas prielaidas kaip savaime suprantamą dalyką, neigi savo tapatybę. Neigi tapatybę, kuri prašyte prašosi realizuojama tau žymiai daugiau laimės suteiksiančiais būdais.

 

Nėra jokio kosminio teisėjo, paskelbusio, kad „tu privalai būti geras sūnus“ ar „sėkmingas verslininkas“, ar „gera žmona ir motina“. Tu pats, galbūt nerūpestingai, pasirinkai tapatybes, pagal kurias dabar bandai gyventi. Niekas negali nurodyti, kokią tapatybę turėtum rinktis. Tačiau mes galime aptarti kai kuriuos gilinimosi į save būdus, padėsiančius atrasti savo natūralią tapatybę. Tik tuomet bus įmanoma kryptingai ir nuosekliai veikti siekiant savo laimės. Ir kiekvienos dirbtinai suformuotos tapatybės pašalinimas suteiks tau daugiau laisvės.

 

Vietoje lyg ir savaime suprantamų prielaidų apie tai, koks tu „turėtum“ būti, viską pradėk iš vidaus, iš savo vidaus. Atrask save – tą unikalų jausmų, troškimų, pojūčių ir suvokimų rinkinį. Gerbk tai, ką matai savyje. Tada apsižvalgyk aplinkui ir nuspręsk, kas gali pastūmėti tave laimės link. O tada išsiaiškink, kaip galima tai įgyvendinti.

 

Kai kurias tokio vidinio tyrinėjimo technikas mes aptarsime vėliau. Viską padarius energingai ir nuoširdžiai, tai gali tapti viena svarbiausių, dėkingiausių ir įkvepiančių užduočių. Tegu viskas kyla iš tavęs. Nebandyk tapatintis su idealiu žmogumi, etikete ar kodu, kuris, kitų nuomone, tau tinka geriausiai. Jie – tai ne tu. Jie negali spręsti už tave.

 
Kitų tapatybės
 

Tuo pačiu metu, ignoruodamas kitų žmonių asmenines tapatybes, tik švaistysi savo brangų laiką. Jie – tai ne tu, ir negali to tikėtis. Kai klaidingai įvertini kito žmogaus tapatybę, tikiesi iš jo to, ko jis negali suteikti. Negali uždegti akmens lygiai taip pat, kaip negali priversti kažko būti kuo kitu.

 

Esi šiuose tapatybės spąstuose, kai tikiesi, kad žmona elgsis taip pat, kaip elgėsi tavo motina, ar kai tikiesi, kad kažkas naudos tokią pat kaip ir tavo logiką, ar kai tikiesi, kad ateistas priims krikščionybės principus. Bendraujant su žmonėmis labai lengva įkliūti į tapatybės spąstus. Gali sutikti žmogų, turintį tau patinkančias savybes, bet vėliau sunkiai susitaikyti su atsiskleidusiais trūkumais. Norėtum, kad privalumai išliktų, o trūkumai – pranyktų, kad jis pasikeistų taip, kad visiškai atitiktų tavo poreikius. Tačiau, nelaimei, tokiems bandymams greičiausiai bus lemta žlugti.

 

Tai dar nereiškia, kad niekas niekada nesikeičia. Žmonės, atrasdami naujas alternatyvas ir įgydami naujų žinių, nuolatos keičiasi. Tačiau kiekvienas žmogus keičiasi jam tinkamais būdais pagal savo prigimtį ir jo paties norus augti bei keistis. Į kiekvieną savo sutiktą žmogų žiūrėk kaip į atskirą, skirtingą, individualų darinį, tada neturėsi jokių tapatybės problemų. Bandyk išvengti etikečių klijavimo ir nesitikėk, kad pagal jas žmogus ir elgsis.

 

Gali pats nuspręsti, kurie iš tavo sutiktų žmonių gali tau duoti daugiausiai ir, besiremdamas sutinkančiomis vertybėmis, plėtoti ryšius su jais. Kita alternatyva – švaistyti savo brangų gyvenimo laiką bandant pakeisti kitus, kad jie matytų tą patį, ką ir tu matai, bandant paversti juos sau tinkamais.

 

Kiekvienas individas siekia savo laimės jo žinias ir pojūčius atitinkančiais būdais. Tu nesi jis, ir nesitikėk, kad bus kitaip.

 

Kaip išvengti spąstų?

 

Yra keturi esminiai principai, padedantys išvengti tapatybės spąstų:

 

Tu esi unikalus individas, besiskiriantis nuo visų kitų žmogiškųjų būtybių. Niekas kitas neturi tokios pačios prigimties. Niekas kitas nereaguoja į įvykius lygiai taip pat, kaip tu. Niekas kitas nežiūri į pasaulį lygiai taip pat, kaip tu. Niekas kitas negali primesti tau tapatybės. Tu pats esi geriausiai pasiruošęs atskleisti ją.

 

Kiekvienas individas veikia remdamasis savo žiniomis ir tokiu būdu, kuris, jo manymu, suteiks jam daugiausiai laimės. Jis veikia siekdamas pasekmių, kurios, jo manymu, leis jam jaustis geriau. Galėčiau prirašyti ištisus puslapius, skirtus šios taisyklės išimtims – savižudybei, mazochizmui, altruizmui ir pan., – tačiau kiekvienu atveju aš priėjau prie tos pačios išvados: individas jaučia, kad jo veiksmai suteiks jam daugiau komforto arba mažiau diskomforto nei bet kurie kiti. Tikrindamas šią išvadą, tiesiog paklausk savęs, kaip jausis žmogus, kuriam tu sutrukdysi kasdienes muštynes ar „geradarystes“.

 

Norėdamas gauti tai, ko nori, į žmones ir reiškinius turi žiūrėti atsižvelgdamas į jų tapatybes. Juk nesitiki, kad akmuo elgsis kaip žuvis? Lygiai taip pat nerealu tikėtis, kad žmogus elgsis kaip kas nors kitas. Negali kontroliuoti kitų žmonių tapatybės, bet gali kontroliuoti savo santykius su jais.

 

Į pasaulį tu žvelgi subjektyviai, per savo asmenines patirtis, interpretacijas, ir suvokimo ribas. Nebūtina žinoti visą tiesą apie pasaulį, be to, tau nepakaks resursų ją sužinoti. Vietoje to reikia tikrinti bet kurią idėją – ar ji veikia? Ar tavo pažinimas veda prie laukiamų pasekmių? Jei taip, tai, ką sužinojai, yra pakankamai teisinga šiai situacijai. Tačiau atpažink situacijos kontekstą ir būk skeptikas darydamas plačius apibendrinimus.

 

Šie pastebėjimai gali padėti tau išvengti tapatybės spąstų. Tau nereikia stengtis gyventi ne savo gyvenimą. Tai, kuo kiti siūlo tau būti, remiasi jų patirtimi ir jų asmeniniais poreikiais. Tačiau nei tas, nei kitas negali būti vertingu pagrindu tavo gyvenimui apibrėžti. Jie sako ir daro tai, kas paverčia juos laimingais, o jų išvados kyla iš jų asmeninės ribotos ir subjektyvios patirties.

 

Tu esi tas, kas esi, ir tik tu gali tai suprasti. Šioje knygoje visais įmanomais būdais stengsiuosi tau padėti, bet sprendimus priiminėsi tu pats.

 

Tapatybės spąstai yra tikėjimas, kad privalai gyventi kitų žmonių apibrėžtą gyvenimą, ir prielaida, kad kiti į reiškinius reaguos lygiai taip pat, kaip reaguotum tu. Šie dveji spąstai yra svarbiausi iš visų spąstų. Jie tau gali pasirodyti per daug akivaizdūs. Jeigu taip, tada gerai, nes kiti spąstai yra žymiai mažiau akivaizdūs ir daugelis jų yra tik subtilios šių dviejų spąstų variacijos.

 

Nei vienas jų neturėtų veikti tavo gyvenimo, jei laikytumeisi suvokimo, kad esi unikalus individas, „pats svarbiausias“ visame pasaulyje, tas, kuris pats sau turi nuspręsti, kas suteiks jam laimę. Jei šis principas atrodo per toli nuo problemų, atvedusių tave prie šios knygos, tikiuosi netrukus parodyti tau, kad tai yra pagrindas, būtinas išsilaisvinimui nuo bet kokių suvaržymų. Kol pilnai nesuprasi ir nepriimsi savęs tokio, koks esi, tau neužteks tikėjimo ir drąsos būti laisvu.

 

Kai tik patikėsi savimi, sužinosi kaip gyventi. (Johann Wolfgang Goethe)

Turi paklusti prigimtiniam norui vadovauti sau. (Francis Bacon)

***

Neturintys kantrybės laukti tęsinio, visą knygos tekstą anglų kalba gali rastihttp://www.mediafire.com/download.php?nmx2zznj2my

Vertė RB.