Kinas ir televizija. Kodėl neverta žiūrėti į judančius vaizdus?
menas

 alt       Neįsivaizduoju, kas gali būti amoralesnio nei darbas televizijoje. Tai netgi žymiai blogiau nei dirbti prostitute, prostitutės bent jau nemeluoja – arba būna sudrėkusios arba ne, arba reikia naudoti vašką, arba ne. O televizijoje? Ar išvis kas nors kada nors sudrėksta? Ar nors viena šypsena, alsavimas ar dejonė ateina iš nesuvaidinto malonumo? Ne. Viskas ten yra šlykščiai ryšku, suvaidinta ir komerciška.

 

Bet kuo gi galėjo tapti televizija prieš gerus 50 metų? Tik pagalvokite, kokia tai neišnaudota edukacinė priemonė! Tai galėjo tapti mokslo ir žinių šaltiniu! Tai taip pat galėjo tapti ir prietaisu, padedančiu nusišikti tualete, ir tai netgi būtų geriau nei dabartinė televizija! Kaip televizija tapo didžiuoju broliu? Kaip ji tapo centrine namų ašimi, žmonių žvilgsnius prikaustančiu prietaisu?

 

Televizija išpopuliarėjo 6 dešimtmetyje. Tuo metu dar buvo daug ginčų, kuo ji galėtų būti, pvz., italų avangardistai televiziją suprato kaip vizualizacijų transliuotoją, televizorius buvo suprantamas kaip interjero detalė, kurioje nuolat rodomos įvairios figūros. Daug žmonių kritikavo televiziją, kuri vos spėjusi atsirasti, tapo reklamos pasipelnymo šaltiniu. Ir nors pirmosios reklamos kartais galėdavo atrodyti kaip trumpi meno kūriniai, miuziklai (ypatingai Prancūzijoje), tačiau visos jos tarnavo tam pačiam tikslui – tai tebuvo apgaulinga komercinė pramoga. Ir nors per televizorių kartais ir parodo „gerų filmų“, „gerų laidų“, jos visų pirma tarnauja didesniems reitingams, o tik po to „kreipiasi“ į žmones.

 

Dabar televizijoje yra visiškas absurdas, tiesiog atvirai galima pamatyti, jog manipuliuojama žmonių smegenimis, reklamos tokios dirbtinės, trumpos, sukaltos pagal visus žmonių „mėgiamus“ standartus. JAV pasireiškė netgi toks CSI sindromas, pagal kurį policininkai bando susieti realų nusikalstamumą su kriminaliniuose serialuose rodomais nusikaltimais.

 

Serialai kuriami keletui sezonui, emocinė iškrova juose žymiai trumpesnė nei kine, ji visur beveik tokia pati. Filmuose bent jau auga emocinė įtampa, vystosi charakteriai. Televizija žmonėms neleidžia atsikvėpti. Pabandykit pasodinti geriausiu laiku žmogų iš gatvės, pavargusį, po darbo, lygiai tokį patį, kaip ir visi kiti žiūrintieji. Ar žmonės tada atpažins save? Vargu.

   Atrodytų, jog visi koziriai turėtų slypėti kine? Kine turėtų pasireikšti tai, kas nebuvo leista televizijoje. Bet, deja, kinas yra tapęs lygiai tokia pat masinio informavimo priemonė kaip ir televizija. Larsas von Trieras savo interviu atvirai pareiškė, kad kinas yra melas. Visa, kas vaizduojama kine, yra neteisybė. Tačiau režisierius provokuoja, jam filmas irgi yra provokacija. Jis provokuoja žmogų mąstyti kitaip. Vis dėlto provokacija priklauso nuo kūrėjo moralės. Von Trieras verčia susimąstyti, bet tai yra jo interpretacija, ne žiūrovo. Žiūrovui jis palieka pakankamai siaurą interpretavimo plotmę – juk vaizdai jau sustatyti į savo vietas, ar gali atsikvėpti ir susimąstyti žiūrėdamas jo filmus? Vargu, nebent tik po filmo. To jis ir siekia.

 

Tuo tarpu kiti režisieriai kuria standartines situacijas, kuriuose žmonės galėtų atpažinti save, savo gyvenimo būdą, juk amerikietiški filmai dažnai finansuojami būtent dėl to, kad jie primeta amerikietišką vidurinės klasės žmogaus gyvenimo būdą, tokį, kokį apdainavo Frankas Zappa savo dainoje „Bobby Brown“. Balti dantys, automobilis, namas, moterys, šuo ir du vaikai.

 

Taip kinas tampa masine informavimo priemone, bet žymiai pavojingesne, nes kuria įvaizdį, kaip reikia gyventi. Žmogus filme privalo patirti buvimo savimi iliuziją. Tai juk kompensuoja susvetimėjimą ir verčia susitaikyti su esama socialine situacija. Ir nors kinas taikosi prie vartotojų, bet tuo pačiu ir perša visuomenei savo pačios standartus, daugumos standartus. Lygiai taip pat, kaip ir žmogus, klausydamasis savo mėgstamos muzikos, gali jaustis savimi būtent dėl to, kad randa joje kažką pažįstamo ir tai nerėžia ausies. (Adorno veikalas apie muziką, kur jis teigė, jog tikra muzika slypi tik avangarde.) Lygiai taip pat ir vaizdas pataikauja žmogui – atitinka standartines situacijas, įprastas vertybes ir t.t.

 

Filmai, ypač muilo operos, teikia pasitenkinimą būtent todėl, kad juose žiūrovas atpažįsta save ir savo aplinką: gražuolis vyras, švelni moteris ir t.t. Pvz., visokie kieti riešutėliai, rambo ar rocky balboa – žmonėms atrodo, kad toks žmogus realiai gali egzistuoti visuomenėje ir jis tarsi pateisina esamą padėtį. Pažiūrėjęs tokį filmą, pagalvoji, kad gal visgi pasaulyje yra gėrio, o iš tikro tokie filmai žmones tik slopina. Slopina bet kokią kovą. Pažiūrėjęs filmą, kur žmogus nugali sistemą, tu akimirką naiviai patiki, kad tai yra įmanoma ir yra tokių žmonių. O iš tikro tu stovi vietoje.

 

Žiūrovas tėra pasyvus filmo dalyvis. Labai gerai tai iliustruoja Holivudo kompanijos pavadinimas – „Dreamworks“. Holivudo industrija dirba su svajonėmis, ji kuria idealus. Žiūrovai filmo eigoje susikuria idealą, įsivaizduoja save laimingą, laimėjusį, geresnį ir t.t. Tas pats ir televizijos laidose. Tai slypi vien jau filmavimo būde, vien montaže – kaip Mildažytės „Bėdų turguje“. Operatorius filmuoja drebančias rankas, nutriušusias lėles, dviaukštę lovytę ir purvinus vaikučius. Ak, kaip gaila! O jeigu pastatytum kamerą kambario kampe, ir žmonės turėtų visą laiką prie jos prieiti? Įsivaizduojate, koks absurdas būtų?

 

 

Tad kas yra kinas ir televizija? MENAS?! Senovėje žmonės diskutuodavo, ar tai pramoga, ar menas. Dabar tai juk atvirai vadinama bizniu, tuo lengvai pateisinamas tiek kino, tiek televizijos egzistavimas.

 

Čia labai svarbu paminėti Frankfurto mokyklos nuopelnus, kurių įžvalgos aktualios ir šiandien. Jie vieni iš pirmųjų rašė apie kultūros industriją. Gana grėsmingas terminas – KULTŪROS INDUSTRIJA. Menas, kuris atrodo turėtų ateiti iš individualios kūrybos, švento įkvėpimo, iš anapus, iš transcendencijos, iš atverties, esant masiniam tiražavimui, tampa prekių ir paslaugų rinkos dalimi.

 

 Ten, kur atsiranda kinas ir fotografija, nebelieka originalo. Juk paveikslas turi originalą ir reprodorukciją. O pats kinas jau yra kaip reprodukcija, kopija, jis egzistuoja visai kitoje plotmėje. Tai iliustruoja vien kino teatro nenatūrali erdvė, kur belangėje patalpoje žiūrovas sėdi priešais judančius vaizdus, kurie jam neleidžia atsikvėpti. Vaizdai keičiasi greitai, negali apgalvoti įvykių baigties, nes akis dirba tokiu pat greičiu kaip ir kino operatoriaus kamera.

 

Tad visas šiuolaikinis menas ir kinas tampa pramoga, relaksacijos priemone, kai žmonės po darbo nori pailsėti matydami malonius vaizdus, tačiau ši relaksacija neverčia susimąstyti. Net ir laisvalaikio metu tu esi įdarbintas ir pavergtas vaizdų gausos. Bandai patirti malonumą, o juk patirti malonumą reiškia negalėti apie nieką galvoti, užmiršti apie kančią net ir tada, kada ji yra rodoma. Malonumo pagrindas yra bejėgiškumas. Jis iš tikrųjų yra pabėgimas, bet ne nuo netikusios realybės, o nuo paskutinės minties apie pasipriešinimą, kuris visgi lydi bėgimą nuo realybės. Išsilaisvinimas, kurį žada malonumas, yra išsilaisvinimas nuo mąstymo ir nuo neigimo.


        Dabartinis kinas yra visiškas technokratinės visuomenės atspindys, kur žmogus tarnauja mašinoms, menas yra suprekintas, o technika yra svarbiausia. Juk dabar ir 3D filmai yra populiariausi. Idėjinės prasmės nebelieka. Blogiausia, kad žmogus tarnauja vaizdams, vaizdai jį atitolina nuo realybės, jis patiki dirbtinomis svajonėmis ir pamiršta tai, kas yra šalia. O šalia yra tai, ką kiekvienas žmogus filmuoja savo akimis – draugus, rytą, vaikus, lakstančius po kiemą, merginą, atsirėmusią į sieną ir rūkančią cigaretę su metaliniu fridos laikikliu.

 

Mes juk kiekvieną dieną filmuojam filmus! Ir jie būna filmuojami įvairiausiais planais – merginos šypsena, akies mirksnis, vos nepervažiavusi manęs automobilis, bekraštis dangus, pranciškonų gatve tolstanti mergina, bažnyčios bokštas, užkritęs už bato akmenukas, pamestas merginos šalikas...


        Ir tai kartais žymiai tobuliau nei bet kokie filmai, tai kartais lieka atmintyje kaip tobuliausi prisiminimai, tobulai sumontuoti filmai, muzikiniai videoklipai mūsų mylimųjų, pirmųjų pasimatymų, kurių niekada niekas neužfiksavo. Jie liks atmintyje kaip kažkas nepakartojamo. Tai yra tikrasis kinas, kuriam niekada nereikėjo kameros.

 

http://alternatyvuspoziuris.lt

a.lt, 2010 09 24