Romanas Sirotskis – „neteisingai“ piešęs Kauno dailininkas. Virtuali piešinių paroda
menas

romanas sirotskis        Romano Sirotskio pavardę užtikau visiškai atsitiktinai – interneto bibliotekoje sklaidydamas seną periodiką, paieškos eilutėje įvedžiau žodį „darbininkas“. Ekrane pasirodė iki tol man negirdėto dailininko pavardė ir kelių jo piešinių pavadinimai. Romanas Sirotskis: „Buržujus ir darbininkas“ (1926), „Darbininkas ir parazitas“ (1933), „Darbininkas ir viršininkas“. Pavadinimai nuteikė maloniai, tad ėmiau naršyti įdėmiau.

 

Tikėjausi išvysti tuo metu populiarius plakatinio tipo „socarto“ darbus, tačiau susiradęs daugiau piešinių, netekau amo. Prieš akis atsivėrė spalvingi ir stilizuoti itin iškraipytų siurrealistinių bei kubistinių formų vaizdai. Tikras avangardas, drąsiomis linijomis bei netikėtomis spalvomis užgožiantis nykią ir nuobodžią to meto Lietuvos dailės „grandų“ teplionę.

 

Atrodo, kad R. Sirotskio talentas tikrai turėjo atsidurti tarp iškiliausių praeito amžiaus dailininkų. Bet neatsidūrė... Kodėl? Gal dėl „neprofesionalaus“ požiūrio į meną? Juk jo piešinių pavadinimai itin tiesūs ir ironiški, tarsi besišaipantys iš „rimtųjų“ dailininkų kūrinių: „Prašau paliuosuoti, vesiu“, „Menas sunaikinti dailininką ir jo žmoną nukryžiuoti“, „Chaltūra ir idealizmas“, „Dailininkas tualete“, „Visa, kas geriausia, turi žūti“.

 

R. Sirotskio talento nepripažinimo priežastys ėmė kiek aiškėti radus vienintelė jam skirtą rašinuką lietuvių kalba – P.A. Mikšos straipsnį „Romano Sirotskio mįslė“, 2005 m. išspausdintą savaitraštyje „Nemunas“. 1905 m. rugsėjo 22 d. Kaune gimęs dailininkas, pasirodo, tiesiog nepritapo prie lietuviškos dailininkų terpės – tiek prie smetoninės, tiek prie sovietinės. Pritapti prie smetoninės terpės greičiausiai sutrukdė atstumas – per I-ąjį pasaulinį karą R. Sikorskio šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau jis kūrė Čekijoje.

 

Po II-ojo pasaulinio karo grįžęs į Kauną, jis nepritapo ir prie sovietinės sistemos. Paprasčiausiai dėl to, kad piešė „neteisingai“ – „neprofesionaliai“, nesilaikydamas socrealizmo kanonų. Jį pažinoję sako: „Savo estampus spaudė šaukštu, ar kokiu kitu buities rakandu, todėl visi tie atspaudai unikalūs, skirtingi – dviejų vienodų nerasi, panašūs į jo veidą, rankas, – ir koloritas toks, ir linijos tokios“.

 

R. Sirotskio biografija itin banguota. Gimė 1905-aisiais Kaune, 1917-aisiais atsidūrė Donecko srityje. Liko našlaičiu, pilietinio karo buvo nublokštas į Konstantinopolį, lankė rusų gimnaziją. Persikėlė į Čekoslovakiją, mokėsi ukrainiečių meno akademijoje, bet jos nebaigė, nes iš ketvirto kurso buvo išmestas už simpatijas kairiesiems. Atėję naciai jį areštavo, vėliau išsiuntė darbams į Vokietiją. Bėgo, slapstėsi. 1948 rugpjūčio 20 d. grįžo į Lietuvą. Nepritapo prie sistemos. Į Lietuvos dailininkų sąjungą buvo priimtas tik 1964 metais. Daug metų dirbo dailininku Kauno audinių fabrike. Mirė Kaune 1981 m. kovo 9 d.

 

Kodėl taip buvo elgiamasi su žmogumi, kuris Čekoslovakijoje spėjo surengti kelias personalines parodas? Oficialus atsakymas skamba griežtai: „Darbai nepriimtini nei pagal turinį, nei pagal formą“. Kur kas išsamesnius atsakymus pateikia jo kolegos dailininkai.

 

E. A. Cukermanas sako: „R. Sirotskis buvo uždaro būdo, jautrus, lengvai įskaudinamas, laikėsi atokiau nuo oficialaus meninio gyvenimo. Dirbtuvės neturėjo. Neturėjo ir preso – estampus spaudė rankomis, kaskart vis kitaip paspalvindamas klišę.“

 

P. R. Vaitekūnas: „R. Sirotskis dažnai praleisdavo laiką ,,Tulpės“ kavinėje. Kalbėdavo tik rusiškai, tačiau jo kalba buvo graži, niekam nekliuvo, nieko nežeidė. Mandagus, atsargus, gink Dieve, kad neužgautų, kad nugaros neatsuktų, kad dėmesio nestigtų tavo buvimui šalia. Trapus, tačiau kartu ir tvirtas, nekentė cinizmo, chamizmo, smurto, žmogaus niekinimo, bet to išoriškai nerodė, valdėsi, dalinai perkėlė į savo kūrybą. [...] Romanas Sirotskis-Našlaitėlis, ,,Tulpės“ Don Kichotas, sugrįžęs iš Tėvynės ir Tėvynės neradęs, kai kam nepatogus buvęs, o ir jam tarp jų ne itin patogu buvo“.

 
Parengė E.B.
2010 09 25
 
 
romanas sirotskis 1 

Romanas Sirotskis. Gatvėje galima sutikti visus ir viską (1925)

 

romanas sirotskis 2

Romanas Sirotskis. Buržujus ir darbininkas (1926)

 

romanas sirotskis 3

Romanas Sirotskis. Dailininkas tualete (1926)

 

romanas sirotskis 4

Romanas Sirotskis. Karinė tarnyba. Iš ciklo „Rytai ir Vakarai“ (1927)

 

romanas sirotskis 5

Romanas Sirotskis. Darbininkas ir parazitas (1933)

 

romanas sirotskis 6

Romanas Sirotskis. Geraširdis (1935)

 

romanas sirotskis 7

Romanas Sirotskis. Chaltūra ir idealizmas (1937)

 

romanas sirotskis 8

Romanas Sirotskis. Alkanas žmogus. Kavinėje (1937)

 

romanas sirotskis 9

Romanas Sirotskis. Prašau paliuosuoti, vesiu. Iš ciklo „Rytai ir Vakarai“ (1938)

 

romanas sirotskis 10

Romanas Sirotskis. Vergija (1938)

 

romanas sirotskis 11

Romanas Sirotskis. Karas (1942)

 

romanas sirotskis 12

Romanas Sirotskis. Nugalėtojas (1945)

 

romanas sirotskis 13

Romanas Sirotskis. Titulinis lapas V. Donato knygai „Žmogus gyvena oru“ (1945)

 
romanas sirotskis 14
Romanas Sirotskis. Statybininkai
 

romanas sirotskis 15

Romanas Sirotskis. Taika (1957)

 

romanas sirotskis 16

Romanas Sirotskis. Visa, kas geriausia, turi žūti (1957)

 

romanas sirotskis 17

Romanas Sirotskis. Menas sunaikinti dailininką ir jo žmoną nukryžiuoti (1967) 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti