zAiBi: Menas būna tik nemokamas. Tai žiauri gyvenimo tiesa
menas

 alt        Maskvos menininkų grupė „Už anoniminį ir nemokamą meną“ („zAiBi“) susibūrė 1990-ųjų pradžioje. Iki 2001-ųjų aktyviai veikė pasitelkdama aktualias (anti)meno formas. Grupė žinoma aforistiniais lozungais, gatvės akcijomis, radikaliais garso ir vaizdo darbais. 2001 metais „zAiBi“ pareiškė nutraukianti veiklą.

  

Tolesnės anoniminio ir nemokamo meno akcijos vyksta neorganizuotai. Visi darbai, sukurti 2001 metais ir vėliau, neturi registruotos autorystės, pradžios bei pabaigos titrų ir žymimi užrašu „autorius nežinomas“. Šiuo metu yra sukaupta apie dvi valandas „zAiBi“ ir post „zAiBi“ videoprodukcijos. „zAiBi“ (ir post „zAiBi“) videodarbai buvo pristatyti įvairiuose festivaliuose, kartais jie buvo pažymimi prizais.

 

Žengei į šoną, vadinasi, pabėgai
 
Gyvenimo kaina?
Pavyzdžiui, tavo?
Nežinai?
Tuojau sužinosi. 

Tiek, kiek tu per savo gyvenimą uždirbai. Tu gi pardavei savo gyvenimą. 

Išmainei į pinigus.
 

Yra tokia gamybos ir vartojimo sistema. Pati savaime ji nei gera, nei bloga. Bet dėl jos interesų žmogus visą laiką privalo daryti ką nors jai reikalinga, o svarbiausia – visą laiką vartoti ką ji siūlo. 

Paprastai žmogus savo pasąmonėje jaučia Sistemos ekspansiją ir bando apginti laisvę. 

Yra du pagrindiniai scenarijai ir daugybė tarpinių.

 

Pirmasis: 

Parsiduoti kuo brangiau, jei tai visiems įprasta. Arba uždirbti tiek pinigų, kad būtų galima nusipirkti sau laisvę. Tai galimybių plėtros kelias.

 

Antrasis:
Pasitraukti iš žaidimo. 

Pasakyti: „Man iš jūsų nieko nereikia, ir jūs iš manęs nieko nesitikėkite“. 

Arba savo gyvenimą taip subjauroti, kad jis prarastų prekinę išvaizdą ir jau niekas juo nesusigundytų. 

Tai poreikių susiaurinimo kelias. 

Viską atiduoti nieko nepasiliekant arba, atvirkščiai, – viską užspausti sau.

 

Pirmuoju atveju laisvė nepasiekiama, nes jos galimybė priklauso nuo pajamų, o pajamos – nuo tam tikrų žaidimo taisyklių. Tai laisvė be nepriklausomybės. Išorinė laisvė. Kitaip tektų pripažinti, kad ir kalinys laisvas, jeigu režimas jį tenkina.

 

Antruoju atveju (įskaitant ir eskapizmo atvejus) – tai nepriklausomybė be laisvės. Vienuolis laisvas nuo pisliavos. Labai laisvas, bet ne nepriklausomas.

 

Ir vėl mentai, dokumentai, pagirios, kančios...

 

alt

 

Kraštutinumai – didvyrių kelias. O kaip gyventi paprastiems žmonėms? 

Pradžiai atskirti laisvę nuo būtinybės ir padaryti, kad jos būtų lygiagrečios. Imti jas atskirai. Suvokti, kada žaidi sistemoje pagal jos taisykles, o kada – pagal savo. 

Griežtai kalbant, valgyti-miegoti-pistis-sukti lizdą – tai viskas JOS. Būtinybė tuo užsiimti daro žmogų valdomu. Viso to žmogui reikia. Už tai jis pasiryžęs paaukoti gyvybę. Tai, ko reikia žmogui, sistema keičia į tai, ko reikia jai. 

 

Kas užsiima tuo, ko nereikia nei žmogui, nei sistemai, yra laisvas. 

Bet kaip atskirti savo ir JOS?
JOS – tai viskas, ko reikia jai.
O viską, ko jai reikia, ji perka. 

Vadinasi, jeigu darai kažką, ko neperka (nenori, negali), vadinasi, tuo metu gyveni sau. Esi laisvas.

 

Nemokamas
 

Pinigai – tai būdas priversti žmogų daryti tai, ko jis nenori. 

Nes tą, ką jis nori daryti, jis ir taip (nemokamai) padarys. 

Anksčiau mušė, o dabar pinigus moka. Tiesą sakant, tai vienintelis (be to, abejotinas ir kol kas ne visur sutinkamas) žmonijos pasiekimas socialinėje sferoje.

 

Visuotinio ekvivalento vaidmenį pinigai vaidino tik tada, kada vyko tiesioginiai mainai tarp gamintojų. O darbo rinkoje jie tiesiog narkotikas, kuriuo tik ir galima į tą rinką įvilioti. 

Pasaulyje, kuriame kiekvienas užsiima tuo, kas jam prie širdies, ir niekas nieko neprievartauja, nėra samdomo darbo. 

Kam jam pinigai? 

Iš čia išvada: jeigu ką nors darai už pinigus – darai ko nenori daryti.

 

Bet gyvenimas trumpas, nėra kada mainytis į šūdą. 

Todėl kuo daugiau laiko reikia skirti mėgstamam užsiėmimui, t.y. tam, kurį darai iš širdies ir susidomėjęs. T.y., nemokamai. 

 

Tą, ką žmogus daro iš širdies ir susidomėjęs, zAiBi vadina menu. 

Vieni geria, kiti pisasi, treti statosi vilą, o ketvirti groja gitara – nesvarbu, ką. Svarbiausia – kūrybiškai. O kūrybiškai, vadinasi, kaskart kitaip (vienas ir tas pats juk neįdomu). 

 

Jeigu visą laiką kitaip, vadinasi, ir rezultatai, ir darbo sąnaudos – nenuspėjami. O kam reikia darbo, kurio rezultatai nežinomi, arba darbuotojo, kurio darbo sąnaudos nenuspėjamos? Kas už jį sutiks mokėti? Ir kiek? Štai ir išeina, kad menas būna tik nemokamas. Gaila, bet tai ne mūsų išsigalvojimai, o žiauri gyvenimo tiesa. Štai kodėl jis NEMOKAMAS.

 
O anoniminis?
 

Kuo nors būti – vadinasi, atitikti kitų nuomonę (netgi savo paties), t.y. vykdyti tai, ko iš jūsų tikimasi. 

Vykdyti – vadinasi, dirbti. Dirbti – vadinasi, pateisinti lūkesčius. 

Pavyzdžiui iš pardavėjo laukiama, kad jis kuo daugiau parduotų. Parduodamas jis dirba (sau ir šeimininkui). 

Iš chuligano tikimasi akiplėšiškumo. Todėl jis negali paglostyti katės. Jis turi ją išgąsdinti. Chuliganaudamas jis dirba (publikai). 

Iš muzikanto visi tikisi muzikos. Muzikuodamas jis dirba (savo įvaizdžiui). 

 

Anonimiškumas – tai bandymas išgelbėti savo tapatybę priežasčių ir pasekmių sraute. Tai skiriamoji juosta tarp praeities ir ateities. 

Praeitis – tai priežastys. Ateitis – rezultatas, pasekmės. 

Poelgis, turintis priežastį ir tikslą, priklauso ne dabarčiai, o praeičiai ir ateičiai. 

Bet viskas, kas nepriklauso dabarčiai, yra NETIKRA. 

 

Juosta slysta gyvenimu, palikdama rezultatą praeityje. 

Anonimiškumas – asmenybės laisvė nuo tarnystės. Galimybė kitaip ir kitur žengti kiekvieną žingsnį. Tai kūryba. Laisvė. 

Laisvė ne nuo ko, o kam. 

Ne nuo aplinkybių, o PAGAL aplinkybes. Tai būvėjimas.

 

ANONIMIŠKUMAS nesumenkina asmenybės ir nesulaiko jos ekspansijos. 

ANONIMIŠKUMAS – vienas iš būdų tapti asmenybe, t.y. paversti bet kurį reikalą asmeniniu, ne kieno nors, o savu. Šita galimybe galima ir nesinaudoti. Tapti asmenybe – neprivalu ir ne visada įmanoma. 

Autoriaus vardas – tai lovelis su druska publikai vaišinti. Kada publika žino, kokiose ėdžiose kas padėta, ji ten ir ganosi. Ten ją (publiką) lengviau pagauti ir apkirpti. Be autorystės pramoninis kirpimas neįmanomas.

 

Pripažinimas galimas tik sistemoje. Pripažinimas – tai būdas apmokėti paslaugas, bet ne grynaisiais, o vekseliais, kuriuos žmogus vėliau pats iškeičia į pinigus. 

Nežinomas dailininkas nieko nemaitina. Į savo pėdsakų duobutes jis pila viską, kas jam tuo metu atrodo tinkama.

 

http://rkas.org.ua/ vertė E.B.

2010 10 10