Kasparas Pocius. „Šiandien bevelyčiau jums nedirbti“
menas

  bartlis      Vilniaus jaunimo teatre aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas teatro gerbėjams parodė jau trečiąjį savo režisuotą spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal to paties pavadinimo Hermano Melville‘io apsakymą. Jame klasikiniu stiliumi pasakojama nepaprasta istorija, kurioje iškyla ne tik galybė paslapčių – šiame spektaklyje, primenančiame brechtiškąsias tradicijas, žiūrovas turi pasirinkti savo poziciją.

 

       H. Melville‘is mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip intelektualinio nuotykių romano „Mobis Dikas“ autorius. Betgi, kaip rašoma pranešime spaudai, „apsakyme rašytojas sugriauna beveik visus principus, būdingus jo ankstesniajai kūrybai. Okeanų platybes, tolimų šalių egzotiką keičia kukli juridinė kontora judriajame Volstrite, pro kurios langus matosi aklina plytų siena.” Jokios romantikos, jokių iliuzijų, nuoga ir  tebeaktuali realybė , kurioje visgi vyksta kai kas labai neįprasto.

 

       Pirmojoje dalyje vyrauja kontoros rutina. Kelias pirmąsias minutes – nė žodžio, tik kontoroms įprasta mirtina tyla. Antrajame plane ant laiptuotos pakylos įsitaisęs kontoros viršininkas (pats Rolandas Kazlas). Čia vyksta aktyvus judėjimas, išeina ir ateina klientai, atnešamos ir išnešamos neįtikėtinos šūsnys bylų. Likęs vienas, viršininkas nulipa į pirmajame plane esantį kambarį, kuriame nuobodžiai triūsia jo pavaldiniai keistomis pravardėmis. Senas ir ištikimas specialistas Kalakutas (akt. Arūnas Storpirštis) užmiega po pietų ir mėgsta deklamuoti Byroną, nors, deja, atsimena tik pirmąsias jo posmų eilutes. Jaunas nuobodžiaujantis Žnyplius (akt. Lukas Petrauskas) labiausiai išsiskiria specifiniu sarkastišku juoku, o ant kopėčių nuolat tupi vaikas pasiuntinukas ir kontoros valytojas Imbierinis Meduolis (šį vaidmenį įtikinamai suvaidino aktorė Jonė Dambrauskaitė). Kyla mintis, kad tapatybes, socialinius vaidmenis ir funkcijas tiek spektaklio herojai, tiek galbūt ir mes įgyjame ir išlaikome ne tik norėdami praskaidrinti, kažkuo užpildyti rutinos tuštumą. Dėl tokių  tapatybių etikečių mūsų bosai  gali mus lengviau valdyti, su mumis familiariau bendrauti, mus mažiau gerbti.

 

       Ir štai scenoje pasirodo pagrindinis herojus Bartlbis (akt. Artūras Sužiedėlis). Tiksliau, įeina tris kartus, iš kurių efektingiausias pirmasis – jis blaškosi tarsi musė voratinklyje arba jam artimiausias Franzo Kafkos „Proceso“ herojus Jozefas K., patekęs į teismo koridorius. Galiausiai Bartlbis visiškai tyliai sėdasi dirbti, pasak paties viršininko, neįdomaus darbo – perrašinėja įvairius dokumentus. Tačiau greitai pasielgia  netikėtai – prieštaraudamas įprastai darbo tvarkai atsisako su bendradarbiais tikrinti vieną dokumentą ir ištaria esminę spektaklio frazę: „Bevelyčiau netikrinti.“

 

       Nuo kelių tokių „bevelyčiau“ pradeda strigti kontoros darbas, viršininkas patiki tikrintojo darbą net skaityti nemokančiam Meduoliui. Tuo tarpu Bartlbis pasitraukia nuo darbo stalo ir grįžta tik tada, kai kiti tarnautojai jau miega. Miegoti ant darbo stalo Bartlbis verčia ir savo bosą, tarsi įkūnijantį Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose šmėkščiojantį dorą kapitalistą. Iš tiesų R. Kazlo herojus apsišvietęs (deklamuoja tą patį Byroną) ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo moralus – jam atsisakantis dirbti Bartlbis kelia ne tik nuostabą, bet ir užuojautą. Nei Bartlbiui, nei jo bendradarbiams bosas negaili pinigų. Po komiškų, improvizuotų mišių, kuriose pastorius sugeba išlementi tik vieną prasmingą frazę „Mylėkite vieni kitus“, šios frazės įkvėptas bosas kviečiasi Bartlbį brendžio, slapčia tikėdamasis išgirsti jo gyvenimo istoriją. Tačiau Bartlbis nieko neatsako, ir R. Kazlo herojus pasijunta kaip niekad vienišas. Atrodo, režisierius R. Kazlas duoda žiūrovams neįtikėtinai sunkią užduotį – nuspręsti, jis vertina savo paties kuriamą herojų, jo laikyseną ir moralines nuostatas rimtai ar su ironija. 

 

       Įdomi ir bendradarbių reakcija – jie nesupranta Bartlbio labiau nei pats bosas, nes ir nesistengia to daryti – kam kvaršinti galvą dėl žmogaus, kuris nepraverdamas burnos drumsčia kontoros ramybę ir ardo nusistovėjusią tvarką. Netekęs kantrybės, bosas atleidžia keistąjį samdinį, bet šis atsako kaip įprasta: „Bevelyčiau neišeiti“ – mat jau yra persikraustęs gyventi į kontorą. Taigi kontorai nelieka nieko kito, kaip pačiai persikraustyti į kitą vietą. Naujasis pastato šeimininkas (akt. Antanas Šurna) neapsikenčia ir išsiunčia Bartlbį į kalėjimą. Čia bosas dar sykį aplanko savo buvusį pavaldinį, prašo virėjo (akt. Andrius Bialobžeskis) jam gaminti gerą maistą. Gamindamas pietus, virėjas filosofuoja apie tai, kad galbūt Bartlbis savo atkakliu tylėjimu bylojo tiesą.

 

       Spektaklis baigiasi siurrealistine scena: virėjas tarsi restorane patiekia Bartlbiui puikiausius pietus, tačiau šis jų atsisako („Bevelyčiau šiandien nepietauti. Tai gali man pakenkti. Aš nepratęs pietauti“) ir miršta ant milžiniško torto degant daugybei žvakučių. Tuo tarpu virėjas, girdamas kalėjimą , kviečia jame pasisvečiuoti ir Bartlbio bosą su visa šeima – tai jau režisieriaus kūrybinė išmonė, puikiai atitinkanti šio meto realijas ir bylojanti apie supliuškusį Volstrito burbulą. Tariamai prislėgtas bosas spektaklio pabaigoje pasakoja apie gandus, kad Bartlbis kadaise dirbęs neatsiimtų laiškų skyriuje ir buvęs iš jo atleistas. Toks bandymas įminti tamsybėse ir miglose tūnančią Bartlbio asmenybės  mįslę leidžia R. Kazlo herojui tik liūdnai atsidusti: „O Bartlbi, o žmonija!“

 

       alt

 

       Pasakyti ką nors apie pagrindinę spektaklio figūrą - Bartlbį -  sunkiausia. Jis yra tarsi hieroglifas, visomis įmanomomis sienomis atsitvėręs nuo kitų veikėjų. Tarp jo ir jo boso susiformavę ypatingi santykiai kelia pagundą į jį žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – kaip į nelaimingą, kažką gyvenime praradusį žmogų, netgi kaip į klinikinės depresijos atvejį. Beje, H. Melville'io apsakyme istoriją pasakoja bosas – tai taip pat reikšminga. Bartlbio atsisakymas dirbti gali byloti „apie žmogaus orumą, tikėjimą savo tiesa, kad ir kokia keista ir nepriimtina ji būtų nustatytai ir uoliai prižiūrimai tvarkai, o kartu ir apie jo pažeidžiamumą" (R. Kazlas). Tokia interpretacija dvelkia metafizika, kuriai svarbios amžinosios tiesos, kurias atspindi virėjo filosofavimas. Tačiau tokį aiškinimą paliksime ramybėje ir pasirinksime galbūt ne visai “politiškai korektišką”, bet nepaprastai aktualią – socialinę politinę interpretaciją.

 

       Labai svarbi kūrinio problema yra kulminacinis boso sakinys: „O Bartlbi, o žmonija!“ Ar Bartlbio asmenį jo bosas sieja su jo konfliktu su žmonija, visuomene, ar jam rūpi to konflikto baigtis? O gal būtent Bartlbio asmuo ir įkūnija tą bosui nepažįstamą pasaulį, dirbančio žmogaus pasaulį, K. Marxo žodžiais tariant, „slėpiningas gamybos gelmes“? Galbūt Bartlbis – ne tik sau vienam žinomą tiesą saugantis žmogus, galbūt būtent jo „bevelijimas“ nedirbti ir yra kūrinio esmė?

 

       Bartlbis atsisako vykdyti jam skirtas pareigas ir išeina iš darbo vidury dienos, palikdamas už save plušti kitus. Jo iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotas atsisakymas dirbti yra radikalus. Jis sabotuoja darbo procesą, rengia tai, kas artima sėdimųjų streikų tradicijai (darbuotojai sėdi kontorose, mokiniai – ant mokyklų grindų ir tiesiog nieko neveikia). Bartlbis apsigyvena darbe. Jam nebaisi Volstrito patalpų vienatvė, kai viskas nutyla pasibaigus darbo dienai, o išsikrausčius kontorai jis įsitvirtina ištuštėjusioje jos patalpoje tarsi šiuolaikinis skvoteris – „bevelyčiau čia pasilikti“. Bartlbis atsisako pietų, leisdamas mums ir jo bendradarbiams susidomėti: „Kaip jis pragyvena? Ar turi pinigų?“ (Vėliau kažkam į galvą ateina saliamoniška mintis: „Jei pragyvena, vadinasi, lėšų turi!“) Jis neina nei į bažnyčią, nei į vakarėlius, taip atsisakydamas socializacijos, būtinos dirbantiesiems. Jis nenori atiduoti bosui, darbui savo jėgų, tačiau ir nesitiki jokių privilegijų. Jis tiesiog yra, egzistuoja kaip nepermatomas pavidalas kraštutiniame socialinės ir moralinės sistemos taške.

 

       Kyla brechtiškas klausimas, kokį atskaitos tašką, kokią Bartlbio vertinimo poziciją  pasirinkti mums. Galbūt daugumai atrodo, kad į pasaulį reikia žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – elgtis pagal tariamai moralią darbo etiką, nors nepakenktų geras elgesys su keistu pavaldiniu, kurio motyvai niekad nepaaiškės. Galbūt kai kam, kaip bendradarbiams ir naujajam savininkui, Bartlbis sukėlė pykčio priepuolį – apie tai dar bus užsiminta straipsnio pabaigoje. Bet yra dar viena alternatyva – pabandyti patiems įlįsti į Bartlbio kailį.

 

       Drįstu teigti, kad būtent čia slypi kūrinio socialinis ir politinis užtaisas. Galbūt nepermatoma Bartlbio praeitis ir visa būtis – tai nematoma pasaulio pusė, kolonizacijos, išnaudojimo ir priespaudos istorija ir geografija. Galbūt jame tyliai tūno neišnaudotas ir savosios valandos laukiantis socialinės kovos potencialas. Bartlbio nešama žinia, jo elgesys jau savaime yra radikalus ir nepaprastai drąsus, o kokios jo priežastys, motyvai, kas jį įkvepia? Jis nepritampa prie bendradarbių kolektyvo: jie, pasinėrę į rutiną ir užglostyti kasdienių privilegijų, jau pamiršo, kad tarp jų, samdomų vergų, ir boso tvyro praraja – ir būtent tokia praraja yra galimybė pradėti viską iš naujo. O Bartlbis priklauso kitai, nekonformistinei tradicijai, kuri gyva ir šiandien – tai liudija dirbančiųjų ir studentų maištai, visuomenės atskalūnų kultūros, juodoji rinka ir neįžengiami, pavojingi metropolijų priemiesčiai, skvotai, taborai ir grafitai. Šiuolaikinis Bartlbis laiku nepasirodo darbe, pramiega svarbų kolegų vakarėlį, vienas pats dalyvauja nesankcionuotame streike, praeidamas meta akmenį į banko langą ir gauna į kelį guminę kulką, įsėdęs į Mobio Diko laivą plaukia link išsvajotų piratų salų, tarsi marihuanos dūmas išgaruoja tuščiame greitkelyje, išnyksta tarp F. Kafkos, J. Kerouaco ir A. Ginsbergo tekstų eilučių.        

 

       O bosai ir kiti nugalėtojai rašo savo istoriją, kuriai nesvarbūs mažojo žmogaus lūkesčiai ir vargai. Jiems svarbiausia, kad mes laikytumėmės jų nustatytos tvarkos, jų darbo etikos ir kad darbas būtų mūsų didysis rūpestis, kad be pinigų neįsivaizduotume gyvenimo. Didžioji politika – tai bosų krizės, jų krintantys pelnai ir nebeapžiojamos prekės, jų deficitai ir jų kančios vakarais atsistojus prieš veidrodį. Ar mums rūpi toks gyvenimas? Ar jis turi kokią nors prasmę ar vertę? O gal ir mes vieną dieną įgysime drąsos pasakyti savo bosui: „Bevelyčiau šiandien jums nedirbti“? Juk viskas prasideda nuo atsisakymo.

 

       Po spektaklio sutikau vieną jame taip pat apsilankiusį pažįstamą. Jis sakė nesupratęs spektaklio pagrindinės minties, o pagrindinį veikėją jam knietėję primušti. Pasakiau jam, kad ne visi taip galvoja. O paskui apsidžiaugiau – spektaklį suprato ir jis, tik kitaip, ir jam tai nepatogu. R. Kazlas išties pastatė labai teigiamai „politiškai nekorektišką“ spektaklį. O jei turėsime omenyje, kad geras spektaklis abejingų nepalieka, galėsime teigti, kad savo tikslą režisierius ir jo aktoriai pasiekė.  

 

       Šiaurės Atėnai

       2010 11 19, nr. 43 (1013)