Vilis Normanas. Kaip Holivudas trina mūsų smegenis
kontrkultūra

terminator-salvation       Holivudas visais laikais buvo kūrybinė industrija, užsiimanti propaganda. Kaip pažymi garsus prancūzų rašytojas ir kultūros kritikas Fredericas Beigbederis, būtent Holivudas sukūrė amerikietiškąją svajonę, tapusią viena iš Amerikos pirmavimo pasaulyje priežasčių.

 

Tai, kad Holivudo filmai dažnai laikomi kičiniais ir jų nesiima analizuoti rimti kultūros analitikai, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl jie yra tokie paveikūs – jie nekritikuojami dėl savo propagandinių tikslų. Nors akivaizdu – jie tikslingai kuria tam tikrus stereotipus, mąstymo schemas, nuomones ir net gyvenimo būdą. Kartais stebint kokį nors, atrodytų, visai politiškai ar socialiai neangažuotą filmą, neapleidžia nuojauta, jog esi verčiamas pasirinkti tam tikrą pusę, tam tikrą mąstymo modelį.

 

Filmas „Terminatorius: išsigelbėjimas“ yra puikus įvairialypės propagandos pavyzdys. Tai Holivudo šedevras, kuris, panašiai kaip ir „Matrica“, ne tik siekia pamaloninti žiūrovą specialiaisiais efektais, bet ir turi giliai paslėptą propagandinį užtaisą.

 

Filmo siužetas paprastas ir net kiek banalus: 2018-ieji metai. Postapokaliptinis pasaulis, kai ant Žemės paviršiau neegzistuoja jokie miestai. Jie sugriauti. Žemės vaizdai panašūs į tuos, kuriuos per TV rodo apie karo sugriautas vietoves. Ir lyg to būtų negana – artėja bekompromisis karas. Karas vyksta tarp „Skynet“ korporacijos, štampuojančios terminatorių armiją, ir jai nepaklusnių maištininkų. Rezistentų lyderis Džonas Konoras bando suvienyti jėgas su kitais sukilėliais ir pasipriešinti mašinų bandymui užvaldyti Žemę.

 

Žiūrint paviršutiniškai, galima tiesiog konstatuoti, kad turime reikalą su primityviu trileriu, kurio vienintelis siekis „yra troškimų, geismų, fetišistinių norų skatinimas, tenkinimas ir mentalinis esamos situacijos normalumo patvirtinimas“(1). Tačiau kalbėdami apie šiandienos propagandą, turime nepamiršti, kad kuo giliau ji paslėpta, tuo ji paveikesnė. Šiuo konkrečiu atveju susiduriame su paslėpta globaline propaganda. Nes Holivudo kuriami filmai yra prieinami beveik visoje Žemės planetoje.

 

Svarbiausias filmo „Terminatorius: išsigelbėjimas“ propagandinis tikslas – poveikis mąstymui, diegiant pakeistinį mąstymą, arba, kitaip sakant, plaunant smegenis. Tam pasirenkama visa gausybė suvokimo formų.

 

Kadangi propaganda siekia formuoti subjektą, tai pirmasis ryškus propagandos pavyzdys minėtame filme yra Džono Konoro personažas. Pasitelkus maginę pakeistinio mąstymo formą kuriamas paprasto amerikiečio „kovotojo“ už laisvę, tiesą ir bendrą gerovę stereotipas. Šis herojus yra idealistas, niekada nepasiduodantis karys, kuris neieško alternatyvų karui, bet šventai tiki, kad tik karas gali atvesti į taiką.

 

Nesiimsiu spręsti, kiek naujas, o kiek senas toks stereotipas. Mane daug labiau domina pats faktas, kaip – tarsi nematomai – kuriamas superherojaus personažas. Jis pats – tarsi pranašas – siunčia žinutę į visą Žemės planetą ir ragina prisijungti prie dar likusių kovotojų. Jam negalioja jokie įstatymai. Įstatymų apskritai nėra. Tuo filmo kūrėjai nori parodyti, kad Džonas Konoras pats yra Įstatymas, ir kare su mašinomis jokie įstatymai nereikalingi.

 

Jeigu padarysime trumpą ekskursą į realybę, galime prisiminti, kaip visai neseniai buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas įrodinėjo, kad žmogaus teises pažeidę kankinimai „Guantanamo“ kalėjime padėjo išsaugoti daugybę dorų žmonių gyvybių. Atrodo, kad ir analizuojamas filmas siūlo tą patį – tada, kai tu esi tariamoje Gėrio pusėje, su priešu gali daryti ką nori.

 

Dar daugiau – mitinė pakeistinio mąstymo forma pasitelkiama siekiant apibrėžti gėrio/blogio santykį. Be jokių racionalių ar pagrįstų argumentų „Skynet“ korporacija yra laikoma Blogio įsikūnijimu. Ji yra blogis a priori. Kitaip sakant, iš paprastos mechaninius aparatus gaminančios korporacijos ji paverčiama Blogį dauginančia pragaro atstove žemėje. Kovotojai su „Skynet“ net nekelia sau klausimo, kodėl jie kovoja. Jiems tai atrodo savaime suprantama. O žiūrovas vargu ar užduoda sau klausimą, kuo nusikalto „Skynet“. Priešas šiame filme sukuriamas tik tam, kad būtų galima parodyti, kaip reikia su juo kovoti.

 

Tuomet, kai į Džono Konoro vadovaujamų maištininkų stovyklą patenka pusiau žmogus – pusiau mašina, iškyla klausimas: kuo laikyti šį padarą? Taip slepiama kita ideologinė dilema: ar galima dialektika tarp priklausančiųjų „Skynet“ ir maištininkų? Visgi maištininkai nenori „bičiuliautis“, jų tikslas – atkovoti užgrobtą pasaulį. Įdomu tai, kad nepaaiškinama, nei kaip, nei kodėl tas pasaulis buvo užkariautas. Visiškai neaišku, kodėl mašinoms reikia šios žemės. Trumpai tariant, visos esmingiausios detalės praleidžiamos. Esimingiausi filmo momentai – pati kova su Blogiu, su „Skynet“.

 
 

Štai čia atsiskleidžia ideologinė pakeistinio mąstymo forma. Karas ne tik aukštinamas kaip kova su Blogiu arba kaip mūsų išsigelbėjimas. Šiame filme parodoma, kad tik karas gali mus išlaisvinti. Kitaip sakant, Holivudo propagandos meistrai, nesiimu spręsti kieno užsakymu, nori parodyti, kad karas yra būtinas. Ir tas vaizdiniais grįstas rodymas visai nėra skirtas sukurti puikiems specialiesiems efektams. Jis yra rodomas kaip vienintelė išlikimo sąlyga. Būti čia reiškia kariauti. Būties egzistencialui prilyginamas karas.

 

Svarbus tampa ne tik militarizmo propagavimas. Tai galima aptikti beveik visuose daug kuklesnių tikslų turinčiuose filmuose. Jeigu „Matricoje“ buvo kovojama prieš mašinas, užgrobusias realybę, tai filme „Terminatorius: išsigelbėjimas“ karas rodomas kaip būdas grįžti į realybę. Lyg be karo negalėtų egzistuoti pati realybė.

 

Šiame filme labai aiškiai galime įžvelgti ideologinius propagandos kūrėjų tikslus. Čia ne šiaip sau aukštinamas karas. Karas pateikiamas kaip egzistencialas, kuris vientelis gali sukurti tikrą herojiškumą, tikrą subjektą. Visi filmo veikėjai – kariai. Ir visi jie – tikri herojai. Čia tiesiog nėra ir negali būti alternatyvos. Nors paprasta logika sako, jog bet kokiame kare turėtų būti ir nekariaujančių žmonių, šiame filme jų nėra. Yra belaisviai, bet jie taip pat kariavo. Kariauja visi – ir žmonės, ir mašinos. Viskas aplink – tik milžiniškas karo laukas. Nieko daugiau.

 

Tas, kuris aklai kovoja (kaip jau įrodžiau – net nelabai aišku, prieš ką) yra didvyris. Nelabai stengdamiesi nubrėžti konfrontuojančių pusių ribas, filmo kūrėjai visą dėmesį sutelkia į idėją, jog karas yra žygdarbis ir kiekvieno veikėjo siekiamybė. Filmo kūrėjams ne taip svarbu, kad Džonas Konoras yra maištininkas, svarbu tai, kad jis sakosi kovosiąs iki pabaigos, kurios, deja, nesimato...

 

Kai pagrindinis subjektas sudievinamas, ideologija priartėja prie religijos. Jam priskiriamos ne tik herojaus, bet tiesiog viršžmogiškos savybės. O pats karas tampa šventa misija prieš Blogį. Taip šis, iš pažiūros eilininis kičinis Holivudo filmas, įgauna hiperbolizuotos propagandos įvaizdį. Jis bando įtikinti žiūrovą, kad karas yra šventa pareiga, ir kuo geriau ją atlieki, tuo didesniu didvyriu ir, žinoma, puikesniu žmogumi tampi.

 

Nereikia pamiršti ir dar vieno svarbaus filmo aspekto – patriotizmo. Nors filme nefigūruoja šovinizmas, bet visi supranta, jog „už vaizdo“ slepiasi Amerika. Šis neįvardijimas sukuria ambivalentišką jausmą – tarsi niekas tavęs neragina pasirinkti vienos šalies, bet kitu atveju – jeigu renkiesi Džono Konoro stovyklą, tu renkiesi Ameriką. Ir tai atskleidžiama ne tik per sugriautų miestų vaizdus arba paties pagrindinio veikėjo vardą. Šis neįvardijimas aiškiai sako, kad „viskas taip aišku, jog net nereikia sakyti“.

 

Taigi dar viena paslėptos propagandos idėja būtų tokia, kad Amerika kovoja už Gėrį. Kad pati Amerika yra maištininkė, kovojanti su visu pasaulio Blogiu. Kad ji įsikūnijusi pačiame superherojuje. Ir kad ji, žinoma, yra nenugalima. Bet tai lemia ne objektyvūs faktai, o kažkoks giliai transcendentinių galių įsikišimas.

 

Propagandos meistrai puikiai moka įtikinti tuo, ką Amerika visais laikais darė ir daro iki šiol: kad jos misija yra valdyti pasaulį, o visi karai, kuriuos ji sukelia, kyla iš pačių kilniausių ketinimų. Ir kuo daugiau tokių filmų akumuliuoja Holivudas, kuo stipriau jis sugeba įtikinti savo herojų nuoširdumu ir gražumu, tuo labiau žiūrovai ima mylėti Ameriką ir tikėti jos ideologija. Kitaip sakant, jie tiki, kad Amerika yra Gėris, o tai, prieš ką ji kovoja, yra Blogis. Štai tokia paprasta pakeistinio mąstymo schema sugeba sukurti meilę Amerikai ir jos vykdomai politikai.

 

Reikia pastebėti ir tai, kad kuo paprastesnė ir elementaresnė atrodo propaganda, tuo lengviau ji užvaldo mases. Tai, beje, sakė ir didieji nacių propagandistai.

 

Galbūt ne visa Holivudo kuriama produkcija yra propagandinė, tačiau keista, jog tarp gausybės ten sukuriamų filmų, mes beveik nematome Amerikos politiką demaskuojančių kūrinių. Visai gali būti, kad savo didžiausias propagandines kampanijas Amerikos vyriausybė rengia Holivudo pagalba. Ir rodo filmus, kuriuose Amerikos nesunaikina nei priešai, nei meteoritai. O amerikietiškoji svajonė nugali bet kokius iškilusius sunkumus. Kitaip sakant, netiesiogiai, per pakeistinį mąstymą Holivudo filmai kalba tą patį, ką Amerikos prezidentai kalba per rinkimines kampanijas.

________________

(1) Mažeikis G. Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: VDU. 2010. P. 42.

 

2010 12 05

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti