Lietuviškai išleistas ateisto José Saramago literatūrinis apokrifas – „Evangelija pagal Jėzų Kristų“
menas

saramago foto       „Kitų knygų“ leidykla neseniai išleido skandalingąjį portugalų rašytojo José Saramago (1922–2010) romaną „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, kurį prieš dvidešimt metų katalikų bažnyčia pavadino „eretišku“. Dėl šios knygos kilo konfliktas su to meto valdžia, ir autorius buvo priverstas palikti gimtąją šalį.

 

Bažnyčiai ir valdžiai nepatiko, kad knygoje pasakojama dramatiška Jėzaus – paprasto žmogaus, o ne Dievo sūnaus, – gyvenimo istorija. Savaip perteikdamas biblinius įvykius, autorius sukūrė itin žmogiško ir žemiško, tačiau humaniškesnio net už patį Dievą Jėzaus paveikslą.

 

José Saramago laikomas vienu įdomiausių XX a. rašytojų. 1998 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija. Manoma, kad ši premija paskirta būtent už „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“.

 

Autorius – marksistas ir ateistas – fanatiškai gynė žmogaus teises, pasisakydavo prieš bet kokią neteisybę, bažnyčią ir didžiąsias korporacijas, kurias laikė pagrindinėmis šio laikmečio blogybėmis. „Esame paskendę pasaulio mėšlyne, todėl negalime būti optimistai. Optimistu gali būti tik visiškas bejausmis kvailysarba milijonierius“, − sakė J. Saramago.

 

Rašytojo ateisto taikiniu dažnai tapdavo religija. „Biblija yra blogų papročių – žiaurumo, kraujomaišos, žudynių − vadovėlis. Pasak jas suskaičiavusio vieno mokslininko, šioje knygoje yra 1 700 000 lavonų. Žiaurūs kaip Dievas esame tik mes – žmonės, sukūrę Dievą pagal savo paveikslą ir panašumą“, − sakė J. Saramago. Anot rašytojo, „negalime leisti, kad iš tiesos kasdien tyčiotųsi tariami Dievo vietininkai žemėje, kurie, iš tiesų, siekia tik valdžios“.

 

„Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ – aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje – perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama. Autorius savaip interpretuoja evangelinę pabėgimo iš Egipto sceną, kada Erodas pasiuntė kareivius nužudyti visus mažesnius nei trejų metų berniukus. J. Saramago atkreipė dėmesį, kad Juozapas nieko nedarė, kai visi nepaliaujamai beldėsi į kaimynų duris norėdami įspėti, kad šie paslėptų savo vaikus. Ši scena tampa pagrindiniu romano varikliu: Juozapas prisiima atsakomybę už vaikų mirtis, kurių buvo galima išvengti, o šį kaltės jausmą vėliau paveldi Jėzus.

 

Autorius prisipažįsta, kad jo knyga yra eretiška: „Nenoriu teigti, kad šventvagiška, bet ji akivaizdžiai eretiška. Nukrypau nuo kanono, nuo tradicijos. „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ pateikiamas ne tik kitoks požiūris į evangelijų tekstus, bet ir kitoks požiūris į Jėzų, Mariją, Juozapą, Mariją Magdalietę. Mano romane Marija yra tiesiog moteris, Juozapas – paprastas vyras, lygiai taip pat visi kiti – žmonės, kaip mes patys, kaip jūs, kaip aš, kaip visi, vaikščiojantieji greta­.“

 

Nežiūrint sankirtų su bažnytiniais kanonais, J. Saramago „Evangelija“ išlieka giliai humanistinė, išaukštinanti žmogų, meilę ir taurius jausmus. Autorius pripažįsta, kad knyga gali nepatikti konservatyviems ir tradiciškiems katalikams, tačiau yra įsitikinęs, jog skaitytoją ji būtinai ras: „Ne paslaptis, kad daugeliui žmonių, katalikams ir netgi kai kuriems teologams tapo aišku, kad romanas vertas tikinčiųjų pagarbos, nes knygoje Jėzus itin gerbiamas. Nesu tikintysis, tačiau romane nėra nė vieno žodžio, nepagarbiai atsiliepiančio apie Jėzų kaip žmogų.“

 

Portugalijos PEN klubas ir šios šalies rašytojų sąjunga 1992 m. atrinko romaną į Europos literatūros premijos konkursą. Tačiau vyriausybė nusprendė, kad romanas įžeis katalikų įsitikinimus, todėl jį nominuoti buvo uždrausta. „Buvau išgyvenęs jau beveik penkiasdešimt diktatūros metų, todėl puikiai žinojau, kaip veikia draudimai ir cenzūra, tačiau faktas, kad knyga buvo uždrausta demokratijos sąlygomis, mane skaudžiai nuvylė ir privertė persikelti.“ – prisimena J. Saramago.

 

„Kitų knygų“ informacija

2010 12 08

 

Evangelija pagal Jezu Kristu