Che Polino. Automanifestacija (1)
menas
drooker_00        Kokia didžiausia Lietuvos gyventojų nelaimė? Emigracija? Nuolat buksuojanti ekonomika? Pasaulinė krizė? Ne ir dar kartą ne! Didžiausia Lietuvos gyventojų nelaimė ta, kad jie stokoja deginančio, aistringo ir nenumaldomo troškimo gyventi tikrą gyvenimą!

Dauguma Lietuvos gyventojų – niūrios, nykios būtybės. Tamsaus chtoninio pasaulio padarai. Jie bijo gražiai gyventi, jie nemėgsta linksmų gyvenimo švenčių – jiems patinka amžinasis gedulas. Aš nenoriu būti chtoninės Lietuvos gyventoju. Ttiesiog negaliu toks būti. Mano temperamentas – saulėtas. Aš noriu paversti savo gyvenimą būties švente, spalvingu karnavalu, dionisijų misterija.

Nemėgstu chtoninės Lietuvos, nes man patinka Jimas Morrisonas, o jiems – Vytautas Landsbergis.

 

***

Gera per piko valandą nevažiuoti visuomeniniu transportu, perpildytu žmonių, tarsi krovininis vagonas – gyvulių. Už sutaupytus pinigus nusipirkti šampano, kuriam kaip tik nuolaida, ir kartu su drauge išgerti jį pakeliui į namus. Žingsniuoti, jau pavargusiems užlipti ant kalno, iš kur matyti mašinų srautas, atsisėsti ten ir, gurkšnojat putojantį šampaną, įsivaizduoti, kad šiuo metu esame Gruzijos kalnuose ir vietoj pravažiuojančių automobilių matome veržliai tekantį, putojantį Tereką.

 

***

Man svetimi šiuolaikinio sėkmingo gyvenimo idealai – nusisekusi karjera, mašina, didelis namas su aukšta tvora, poilsis kurortuose. Tai – apgaulė. Beprasmis kelias į niekur.

Štai jaunas žmogus, pavadinkime jį Artūru. Jam greit bus 30. Jis neseniai baigė prestižinį universitetą, dabar žengia pirmuosius žingsnius reklamos versle. Vaikšto į naktinius klubus. Viskas jo gyvenime gerai.

Prabėga 20 metų. Artūrui jau beveik 50. Jis vedęs, turi du vaikus ir nuosavą reklamos agentūrą. Jis daug dirba. Du kartus per metus ilsisi kurortuose. Vieną kartą – su šeima, kitą – vienas. Juk reikia atsipalaiduoti. Neseniai Artūras lankėsi Tailande, ten jis gerai atsipalaidavo. Kėlė orgijas su dvejomis azijietėmis. Porą kartų bandė su transvestitais. Ir jam, atvirai sakant, labai patiko. Grįžęs namo jis dukart uoliau kibo į darbus.

Dabar Artūrui virš 70 metų. Jis greit mirs. Su žmona išsiskyrė. Jo vaikai užaugo, dabar jie patys turi savo reklamos agentūras. Artūras leidžia dienas senelių namuose. Jį kamuoja depresija. Jis nesupranta, dėl ko gyveno.

Užmigęs Artūras dažnai sapnuoja vieną ir tą patį sapną – jis miršta ir patenka į dangišką mokyklą. Užėjęs į klasę, lėtai pėdina kažką į žurnalą rašančio mokytojo link. Mokytojo kūnas – kaip žmogaus, o galva – juodo šakalo.

– O! Štai ir Artūrėlis, – taria mokytojas juodo šakalo galva. –  Na kaip tavo reikalai? Atlikai namų darbą?

Artūrui pasidaro gėda.

– Ne... –  atsako jis kaip galima tyliau.

– Na kaipgi tu taip...  – mokytojas juodo šakalo galva liūdnai žiūri į Artūrą.  – Reikės tave ir vėl palikti antriems metams...

Artūrui, tapusiam mažu moksleiviu, norisi verkti.

– Labai prašau, tik nepalikite manęs antriems metams!

Mokytojas juodo šakalo galva skėsteli rankomis.

– Artūrai, tu jau antrą sykį patenki į žemę žmogaus pavidalu. Ir kas iš to? Abu kartus pamiršti apie savo nežemišką esybę ir tampi paprasčiausia šūdų krūva. Prisimink, netgi tada, kai iš priekio krušdavaisi su dviem azijietėmis, o iš nugaros galinga varpa tave darydavo storas transvestitas, tu neištirpai orgazmo palaimoje ir nepažinai dieviškosios prigimties – tu pasitenkinai tik mechaniškai, kaip koks robotas. Toks pat mechaniškas buvo ir visas tavo gyvenimas. Aš negaliu atverti tau kitų  pasaulių, kol tu neatrasi savo tikrosios šerdies.

Po šių žodžių Artūras atsibunda ir ilgai mąsto, kad savo gyvenimą jis gyveno ne taip, kaip reikėjo. O kaip reikėjo, jis negali suprasti. Gal reikėjo uždirbti daugiau pinigų?

 

***

Aš noriu ištrūkti iš mechaniško vegetavimo.

Mane intriguoja revoliucijos, valstybiniai perversmai, avantiūros, seksualinės deviacijos, tam tikri preparatai, religinės sektos, karai, svaiginamos pergalės ir triuškinami pralaimėjimai.  Jie leidžia patirti ekstatines būsenas ir pažadina sąmonę – snaudulio koncentracijos stovykloje gyvena dauguma žmonių.

 

***

„Pasaulis bandė sučiupti mane, bet nesučiupo”, – parašyta ant pirmojo Rusijos filosofo Grigorijaus Skovorodos kapo.

Pasaulis nuolat bando sučiupti mus – valstybės, korporacijos, aplinkiniai žmonės ir net dievai bando mus įvilioti į visokiausias pinkles, užmeta kabliukus su masalu, stengiasi, kad ant jų užkibtume.

Didžiausias uždavinys – išvengti tų spąstų.

 

***

Jaučiu savyje du prieštaringus pradus – asketiškąjį ir estetiškąjį. Aš, tarkime, nekenčiu buržuazinio kičo, bet man patinka grakštus aristokratiškumas.

 

***

Raudonąjį vyną mėgstu gerti senose kapinėse.

 

***

Svajoju apiplėšti banką.

Apsirengti baltus marškinius, juodą švarką, užsirišti siaurą kaklaraištį. Užsidėti tamsius akinius. Prieiti prie langelio, už kurio sėdi pati gražiausia kasininkė. Nukreipti į ja blizgantį pistoletą (froidistai, pasiruoškite!), paduoti polietileninį maišelį ir tarti švelniu balsu:

– Būkite tokia gera, pridėkite į mano maišą pinigų. Ir prašau – dėl visuomenės gerovės – padarykite tai be nereikalingo triukšmo.

Kasininkė, šviesiaplaukė žaliomis akimis, supratingai linkteli galva ir pradeda pildyti maišelį.

Prikrovusi atsargiai atiduos jį man.

– Ačiū, jums, miela kapitalizmo tarnaite! – maloniai padėkosiu aš kasininkei. Apsigręšiu ir lėtai eisiu išėjimo link. Bet pusiaukelėje sustosiu, apsisuksiu ir grįšiu prie kasininkės.

– Klausykite, o gal jūs norite kardinaliai pakeisti savo gyvenimą? Nustokite tarnauti prakeiktiems bankininkams. Stokite į mūsų revoliucinę organizaciją. Mes plėšime bankus, o pinigus atiduosime vargšams. Gyvensime komunoje, kur kiekvienas bus suprastas ir laimingas. Kovosime už anarchokomunizmo idealus. Su manimi jūs atrasite nemirtingumą. Aš pažadu. Sutikite!

 

***

Dabar pagalvojau apie Feume. Feume – senas Italijos uostas ir laisvės miestas, egzistavęs porą mėnesių, kur iš visos Italijos plūdo anarchistai, vagys, poetai, bepročiai, avantiūristai ir prostitutės, – tai nuostabu!

 

***

Kartais, vėlai vakare žingsniuodamas per miegamąjį rajoną, staiga sustoji, apsidairai ir pamatai juodą dangų, žibintus, vieną kitą geltoną šviesos kvadratą namų paviršiuje. Namų labai daug, o žmonių gatvėse beveik nėra. Nebent kažkas vaikštinėja su šunimi ar girtas eina namo. Matant šį niūrų vaizdą neaišku, dėl ko stovi šitie visi miegamieji rajonai? Beprasmės betono krūvos, už kurių, kaip pelenai kolumbariumuose, nuo gyvenimo slepiasi žmonės. O kainos už kvadratinius metrus betone? Juk tai visiška beprotybė! Kas gali už juos tiek mokėti...

Geriausia gyventi nuosavame name už miesto arba nuomoti butą centre, būtinai sename name, kur kvepia praeitimi, o kieme gyvena ochujenai gražūs katinai.

 

***

Į mitingą ėjau keliu, kuris vedė nuo kalno, iš ten miestas buvo matyti kaip ant delno. Apgaubtas paslaptingo rūko, it įkištas į nelabai švarų celofaninį maišelį, miestas atrodė tylus ir prisnūdęs. Panorau, kad jis atsibustų. Mano galvoje sukosi žodis „sukilimas”. Norėjau, kad žmonės sukiltų, kad gatvėse išaugtų  barikados, panašios į avangardistų sukonstruotus ežius,  kad ore sukauktų sirenos, kad vyriausybė išeitų. Kartais galvodavau: o kas būtų po to? Gal nieko gero. Tas pats šūdas kaip visada. Bet aš vis tiek norėjau laisvės ant barikadų!

 

***

Aš – kitos realybės partizanas.

Kartais galvoju apie save būtent taip, ir tai padeda man suprasti save ir savo poelgius.

 

***

Nebijau prieštarauti pats sau. Kas neprieštarauja sau, tas meluoja.

 

***

Aš iki šiol tikiuosi atrasti neatrastą žemę, savo Feume, kur negalios paprastos būties dėsniai.

 

***

Kai šiame pasaulyje nebeliks tokių žmonių kaip aš, jį bus galima drąsiai vadinti pragaru.

 

BUS DAUGIAU


2011 02 15

 

drooker_0