Che Polino. Automanifestacija (2)
menas

drooker_00***

Žinau, ką reiškia būti proletaru. Išbandžiau tai savo kailiu. Stačiau namus, kuriuose dabar gyvena išdidūs buržua. Tiesiau kelius. Dirbau pardavėju. Buvau ir duobkasiu – žiemą kasiau kapų duobes. Puikiai žinau, ką reiškia kapitalistinėje visuomenėje užimti žemą socialinę padėtį, kaip kapitalistai žiūri į proletarus. Todėl nustojau dirbti jiems.

 

Dabar aš – deklasuotas elementas. Dezertyras, kuris pasitraukė iš nesąžiningo karo. Noriu, kad tokių, kaip aš, būtų kuo daugiau. Netarnaukim neteisybei!

 

***

Viskas prasidėjo nuo atskilusio plombos gabaliuko. Seilės tapo rožinės, lyg atsigėrus vyšnių sulčių. Atėjo laikas eiti pas stomatologą. Eiti pas jį privačiai – brangu. Kad būtų pigiau – reikia socialinio draudimo. Todėl nuėjau užsiregistruoti į darbo biržą.

 

Niekada nebuvote Vilniaus darbo biržoje? Tada leiskite papasakoti apie ją.

 

Vilniaus darbo birža įsikūrusi Šiaurės miestelyje, kur kažkada buvo sovietų kareivinės – ilgi pilkai geltonų plytų pastatai. Kai sovietų kariuomenė pasitraukė, kareivinėse įsikūrė morgas ir laidojimo biurai, o paskui ten buvo įkurta ir darbo birža. Bedarbis, einantis į darbo biržą ilga gatve, iš pradžių pamato gedulingą paminklą žuvusiems Afganistano kare, po to – morgą, laidojimo rūmus ir galiausiai – darbo biržą. Lyriškai į pasaulį žiūrintys prancūzai galėtų pavadintu šią gatvę „Liūdesio alėja”.

 

Nutariau užsiregistruoti penktadienį, kai darbo biržoje mažiausiai žmonių. Tarkime, pirmadienį ji pilna prakaituotų bedarbių, kurie piktai žiūri vienas į kitą ir demoralizuojamai plūstasi. Atėjau po pietų ir, kaip tikėjausi, žmonių buvo mažai – ilgi koridoriai buvo tušti, kėdžių eilės – neužimtos. Paspaudžiau registracijos prietaiso mygtuką, o gavęs lapelį su numeriu, atsisėdau ant kėdės priešais ekraną. Po poros minučių, ekrane sumirksėjus mano skaičiams, įžengiau į kabinetą.

 

Prie stalo sėdėjo moteriškė, tipiška biurokratė, t.y. nemaloni. Ji, maždaug keturiasdešimties metų, su akiniais ant ilgos nosies, plaukai nudažyti geltona spalva.

 

Biurokratė pasižiūrėjo į mane su neapykanta akyse. Turbūt intuityviai suprato, kad aš laisvas ir pavojingas, kad aš – priešas.

 

– Darbo biržoj jau stovėjot? – rūsčiai paklausė.

– Kažkada, – atsakiau.

– Seniai?

– Taip, seniai.

– Ko jūs tikitės iš darbo biržos?

 

Norėjau jai atsakyti: „Tik ne jūsų darbų, to šūdo man nereikia, atėjau dėl socialinio draudimo”. Bet laiku susilaikiau ir atsakiau:

– Noriu, kad darbo birža surastų man darbą!

 

Biurokratės veide pasirodė skepsis. Ji netikėjo manimi, kaip patyręs kriminalistas netiki senu nusikaltėliu.

 

– Kada paskutinį kartą dirbot?

– Oi, tai buvo seniai.

–Ką darėt, kai išėjot iš darbo?

„Jums geriau to nežinoti”, – pagalvojau.

– Gyvenau.

 

Po tokio atsakymo biurokratė nužvelgė ypač piktai. „Prie sienos reiktų tave”, – sakė jos žvilgsnis.

 

Po apklausos išėjau iš kabineto su bedarbio pažymėjimu kišenėje ir, perėjęs tuščią koridorių, dingau iš darbo biržos. Lauke užsirūkiau cigaretę ir pagalvojau: „Kodėl visi biurokratai tokie pikti? Už ką jie kariauja? Už valdžią kabinete? Bet juk tai kvaila! Dėl to neverta žaloti savo sielos – tapti biurokratu, valdininku arba politiku. Ne-ver-ta.”

 

***

Viename interviu Juozas Statkevičius pasakė: „Nesuprantu, kodėl žmonės iš skurdo eina ir pasikaria. Aš, tarkim, niekada nebadaučiau – geriau banką apiplėščiau, bet nebadaučiau.”

 

Auksinė mintis, išduodanti tikrą artistą! Artistas niekada nepasiduos niūriai realybei, jis keis ją pagal save. Štai todėl Juozas Statkevičius ir yra garsus kuterje, o ne dar vienas savižudis bulvių krašte.

 

***

Tikiu, kad šitas pasaulis veikia pagal tam tikrus metafizinius dėsnius, kuriuos žmogus gali išmokti valdyti. Kai kuriais atvejais daroma štai kaip: žmogus – galima pavadinti jį magu, nes jis turi būti pasirengęs – ką nors įsivaizduoja ir ima taip stipriai tikėti, kad savo mintį VIZUALIZUOJA – paverčia viziją realybe. Aišku, vizualizacija neveikia banaliai – jei jums reikia pinigų, jūs tikriausiai nerasite piniginės su daug šlamančiųjų, bet atsiras galimybė kaip nors tų pinigų gauti.

 

***

Rašydamas šį tekstą – jis turi būti lyg pankrokas, lyg brūkštelėjimas stiklo šuke per gitaros stygas – klausausi Lady Gagos. Štai pora minčių apie ją.

 

Ar žmoniją aplankė naujas Meilės dievybės avataras? Michaelui Jacksonui išėjus iš šio pasaulio, Meiles dievybės avataro vieta liko tuščia (pasenusi Madonna jau nebegalėjo jos užimti, o apie visokias britney spears išvis nekalbu). Michaelas Jacksonas buvo paskutinis Meilės dievybės avataras, kol neatėjo Lady Gaga. Įsivaizduoju, kiek paauglių ir ne tik jų, berniukų ir mergaičių, masturbuojasi žvelgdami į ją! Kiek žmonių ji padaro laimingų! Beveik visą pasaulį! O tai gali tik Meilės dievybės avatarai.

 

Lady Gaga, linkiu tau sėkmingai užbaigti savo karjerą – tragiškai mirti jaunai ir gražiai. Pasiaukok dėl mūsų! Sudaužyk mūsų širdis! Mes tave mylim!

 

***

Pastebėjau, kad man labai tinka ginklai ir vėliavos, ypač automatai ir uždraustos vėliavos.

 

***

Man patinka impresionistai, tiksliau, jų gyvenimo būdas. Man gražu, kad jie nešiojo barzdas, rūkė pypkes ir dėvėjo šiaudines skrybėles. Gražu, kad traukdavo rytais į gražiausius žemės kampelius – žalias pievas, tamsius miškus, prie ramių ežerų, prie ošiančios jūros – ir paišydavo tą grožį iki vakaro. Po to valgydavo ir gerdavo vyną pigiuose baruose. O jų nepakartojamos naktys prabėgdavo meilės žaidimuose su mylimomis moterimis.

 

Štai taip ir reikia gyventi. Kurti ir mylėti. Mylėti ir kurti. O ne būti seksualiai nepatenkintam programuotojui, kuris per pietų pertrauką žiūri porno su gyvuliais, arba iškrypėliu ekonomistu, kuris jaučia kaifą ne nuo erotinių glamonių, o nuo augančio BVP.

 

***

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi turėti meilės vasarą. Įrašykite tai į konstituciją!

 

***

Įdomu: ar prezidentei reikia sekso? Ar ji masturbuojasi? Su kokiu politiku ji norėtų pasimylėti? Būtų įdomu sužinoti.

 

Vedėjas: Ačiū, Jūsų Ekselencija, kad atvykote į mūsų laidą „Prezidentų slapti gyvenimai”

Prezidentė: Ačiū, kad pakvietėte.

Vedėjas: Na, nevyniodamas į vatą iškart paklausiu – ar Jums svarbus seksas?

Prezidentė: O taip, žinoma!

Vedėjas: Masturbuojatės?

Prezidentė: Taip. Dievinu tai daryti, kai po prezidentūros langais kareiviai kelia vėliavą. Jie tokie stiprūs! Tai mane užveda!

Vedėjas: Nuostabu! O su kokiu politiku norėtumėte pasimylėti?

Prezidentė: Iš užsienio valstybių ar iš mūsų?

Vedėjas: Na, iš pradžių – su kuriuo iš Lietuvos politikų, o paskui – užsienio.

Prezidentė: Hm... Su premjeru! Noriu, kad jis paguldytų mane ant stalo, brutaliai nuimtų mano sudrėkusias kelnaites ir palaižytų mano storą klitorį. O po to įkištų savo ilgą nosį, panašią į snapą, man į vaginą.

Vedėjas. Jūs tikra išdykėlė!

Prezidentė: Taip, aš tokia.

Vedėjas. O kuris užsienio politikas Jus domintų?

Prezidentė: Barackas Obama. Labai mėgstu seksą su juodaodžiais.

 

***

Manau, kad uždraustų temų nėra, yra tik vienakryptis reakcingų žmonių mąstymas.

 

***

Žvelgiu ten, kur kiti žmonės nežiūri. Ir matau tai, apie ką daugelis net nesvajoja. Kartais gražu, kartais – priešingai. Bet visada įdomu.

 

2011 02 23

 

drooker_3

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti