Kasparas Pocius. Molochas, kuriame man sapnuojas angelai
menas

Ginsbergo_Staugsmas_virselis_net1943 m. gruodį prie nedidelio Niujorko kūrėjų ratelio prisijungė Kolumbijos koledžo studentas, siekęs tapti darbo teisės specialistu. Tai buvo liesas septyniolikmetis žydas, domėjęsis tokių kultūrinių nenaudėlių, kaip Baudelaire’as ir Rimbaud, kūryba. Tam literatūriniam rateliui, kuriam priklausė Williamas Burroughsas, Jackas Kerouacas ir saujelė kitų jaunų menininkų, buvo lemta tapti bytnikų kartos (Beat generation) šerdimi ir visiems laikams pakeisti Amerikos literatūrą.

 

Tuo tarpu minėtasis jaunuolis, vardu Allenas Ginsbergas, tapo viena garsiausių kontrkultūrinio judėjimo figūrų. Maištaudamas prieš vartotojišką Amerikos visuomenę, savo tekstuose jis propagavo alkoholį, haliucinogenus, seksą, homoseksualumą ir ieškojo atsakymo į esminį savo gyvenimo klausimą – kaip atsikratyti materialistinį pasaulį slegiančio ego.

 

Ginsbergo „Staugsmas“, kaip ir Kerouaco „Kelyje“ bei Burroughso „Nuogas kąsnis“, buvo ne tik tekstai – bytnikų literatūra nutiesė kelius hipių klajonėms, padėjo nesibaigiančiais imperialistiniais karais ir amerikietišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą. Šioje literatūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriomis pirmapradžio geismo energijomis ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“.

 

Ginsbergas (1926-1997) gimė Nju Džersio valstijoje Patersono mieste. Jo tėvas Louisas, mokytojas, buvo senamadiškas poetas, kalambūrų mėgėjas, kurio eilėraščius spausdino net New York Times. Tačiau didesnį vaidmenį Alleno paauglystėje ir jaunystėje suvaidino jo motina Naomi, komunistė, didžiulė Stalino gerbėja, kuri kartu buvo ir nudizmo bei vegetarizmo propaguotoja. Septynerių metų Allenas kartu su mama eidavo į partijos susirinkimus, kur ji parduodavo avinžirnius, rinkdama lėšas geriems tikslams. Matyt, jos pavyzdžio įkvėptas, penkiolikametis Allenas jau rašė straipsnius į „New York Times”, smerkdamas Amerikos užsienio bei vidaus politiką.

 


 

Didelę įtaką Ginsbergo mąstysenai bei kūrybai padarė ir jo motinos psichinė liga. Psichozės priepuoliai Naomi prasidėjo dar prieš Allenui gimstant, paskui atsinaujino ankstyvoje Alleno paauglystėje. Naomi įtarinėjo, kad jos vyro motina, su kuria niekad nesutarė, nori ją nužudyti. Dažnėjant priepuoliams, ji buvo išsiųsta į Greistouno psichiatrinę ligoninę, kur buvo gydoma „efektingomis“ to meto priemonėmis: insulino injekcijomis, stipriais psichotropiniais vaistais, elektros šoko terapija. Gydymas nepadėjo, nors Naomi Greistoune gulėjo ne kartą.

 

Allenas į savo motinos ligą žvelgė kitaip, nei jo tėvas Louisas ir brolis Eugene’as. Naomi pamišimą jis laikė dvasine būsena, o ne psichine liga, paranojiniuose motinos kliedesiuose bei nerišliuose kalbėjimuose nuolat stengdamasis įžvelgti tiesos grūdą.

 

Nenuostabu, kad Naomi pasitikėjo Allenu labiau, nei kitais šeimos nariais. Vieną dieną ji pasiėmė dvylikametį Alleną ir autobusu išvyko ieškoti globos namų, kuriuose ji būtų saugi nuo savo vyro šeimos rezgamų „sąmokslų“. Po šios kelionės ji vėl buvo uždaryta į ligoninę, o Alleno tėvas nusprendė skirtis. Galiausiai Naomi atsidūrė Pilgrim Steit ligoninėje Long Ailende, kur daktarai rekomendavo atlikti lobotomiją ligonės psichinei būklei bent kiek palengvinti. 1948 m., ilgai dvejoję, Allenas su broliu sutiko. Naomi mirė 1956 m. Allenas nedalyvavo motinos laidotuvėse, o vėliau sužinojo, kad prie jos kapo nebuvo perskaityta žydų malda už mirusiuosius (kadišas), nes prie kapo susirinko per mažai vyrų. Po dvejų metų Allenas pasiekė, kad velionei motinai būtų atliktos kadišo apeigos. Iškart po to, grįžęs namo, jis užsidarė ir parašė „Kadišą“ – vieną garsiausių savo gyvenimo kūrinių.

 

Naujoji bytnikų aplinka Allenui patiko. Nors Kerouacas ir kiti traukė jį per dantį dėl jo siekio tapti darbininkų advokatu („Tu juk niekad nesi įkišęs nosies į fabriką“), nors jis pats nebuvo apsisprendęs dėl savo seksualinės orientacijos, dėl karjeros perspektyvų, vis dėlto draugų pasaulis Allenui pasirodė daug patrauklesnis, nei universitetas. Nuolatos naujų patirčių ieškantis, grožį ir bjaurastį vienodai dievinantis Kerouacas; nenustygstantis cinikas Burroughsas, kuriam aristokratiškos manieros netrukdo naktimis vagiliauti iš metro keleivių kišenių, kad tik gautų pinigų narkotikams; Joana Vollmer, nuolat apsvaigusi ratelio mūza, kuriai likimas lems tapti homoseksualo Burroughso žmona ir mirti nuo beprotiško žaidimo metu jos vyro į ją paleistos kulkos...

 

Šioje intelektualioje komunoje buvo visko – alkoholio, narkotikų, svetimavimų, priekabiavimo, orgijų, pavydo, netgi žmogžudysčių. Ir visa tai buvo šalia studijų, meninių eksperimentų, diskusijų apie literatūrą, filosofiją, mitologiją. Vėliau Burroughsas tarsi suvienys šį bohemišką pasaulį su smulkių Niujorko narkomanų, prostitučių, transvestitų pasauliu. Tuo tarpu ne sykį psichiatrinėse ligoninėse gydytas Ginsbergas ir kiti kalbės beprotnamių kankinių kalba, o Kerouacas, kartu su „Kelyje“ Dinu Moriarčiu tapusiu Neal’u Cassady’žiu, šio ratelio magijos sėklas paskleis Amerikos greitkeliuose...

 

Žinoma, 5-6 dešimtmečių Amerikos vartotojų visuomenė buvo gražiai vaizduojama tik neskoninguose Holivudo filmuose. Tiesa buvo kitokia – didmiesčių gatvėse karaliavo policija, o tie, kurie gatvėje nerišliai burbėdavo sau po nosimi, akimirksniu atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Siautėjo makartizmas, paranojiška Rusijos ir komunizmo baimė, kuri, nepaisant materialinių gėrybių pertekliaus, leido formuotis spektaklio visuomenei, klestėti tradiciniam buržuaziniam gyvenimo būdui. Bandymas gyventi kitaip, eksperimentuoti šiai visuomenei – su jos „vertybėmis“ ir „idealais“ – reiškė didžiulę grėsmę.

 

Tatai būtina suvokti skaitant Ginsbergo „Staugsmą“, „Ameriką“ ir kitus eilėraščius. Bohemiškasis bytnikų ratelis metė iššūkį materialistinei Amerikai, jie toje civilizacijoje jautėsi svetimi, „sudaužyti“. Tačiau žodį „beat“ Jackas Kerouacas interpretavo ir kaip nuorodą į palaimą („beatitude“), kurios bytnikai ieškojo narkotikuose, sekse, avantiūrose ir ypač kelyje – visa tai buvo gyvenimas, kurį jie kūrė sau ir ateinančioms kartoms.

 

Ankstyvąją Ginsbergo poeziją įtakojo Blake’as, Rimbaud, vėlesnę – XIX amžiaus Amerikos romantizmo dainius Waltas Whitmanas, pagarsėjęs klajoklišku gyvenimo būdu, polinkiu į homoseksualumą, savo kūriniuose šlovinęs mažųjų žmonių Ameriką. Jo kūrybos spontaniškumas įkvėpė ir „Staugsmą“. Ginsbergas taip pat žavėjosi Ezra Poundu, T. S. Elliotu, „Juodojo kalno“ judėjimo poetais. Vėliau jis tikins, kad bytnikai – ne maištininkai, bet tikrieji tęsėjai modernistinės tradicijos, kurią Whitmanas išreiškė šiais žodžiais: “Išlaužkite durų spynas! Išlaužkite durų jambus!”

 

Homoseksualumas Ginsbergui tapo visą jo jaunystę lydėjusių emocinių dramų ir tapatybės konflikto priežastimi. Savo poetinės karjeros pradžioje Allenas buvo desperatiškai, beprotiškai įsimylėjęs bytnikų „vairuotoją“ Neal’ą Cassady’į. Vienų, beje, labai kūrybingų, atostogų Kalifornijoje metu Carolyn Cassady užtiko jį lovoje kartu su savo vyru, ir Ginsbergas buvo priverstas nešti kudašių iš jų namų. Allenas ne sykį bandė „grįžti į normalias vėžes“ – draugauti su merginomis, tačiau iš tikrųjų jį traukė stiprūs jauni vyrai. Norėdamas tapti „normaliu“, Ginsbergas laiškuose guodėsi Burroughsui, bet šio atsakymas buvo gana sarkastiškas: „Svarbiausia ne tai, ar tu jautiesi nepatenkintas būdamas iškrypęs. Svarbiausia paklausti savęs, ar mylėdamasis su moterimi tu gauni viską.“

 

Kaip bebūtų, pats „Narkašo“ ir „Nuogo kąsnio“ autorius nepaprastai geidė Alleno artumos. Burroughso aistros išsklaidyti nepajėgė net didžiuliai atstumai – ilgus metus Burroughsas gyveno Maroko mieste Tanžere, o Allenas 1954 m. sutiko savo gyvenimo meilę – Peterį Orlovsky’į, su kuriuo bendravo iki pat mirties. Jausdamasis kaltas, Ginsbergas daug pagelbėjo Burroughsui, šiam tvarkant ir leidžiant savo tekstus.

 


 

Šeštasis dešimtmetis buvo bytnikų sėkmės dešimtmetis. 1951 m. Jackas Kerouacas per tris savaites „atbeldė“ originalų garsiojo „Kelyje“ ritinį, kuris galiausiai, po ilgų taisymų – pornografinių scenų iškarpymų – 1957 m. buvo išleistas ir tapo tikra sensacija. Burroughsas tą dešimtmetį per didelius vargus į pasaulį paleido du savo „les enfants terribles“ – jau minėtus „Narkašą“ ir „Nuogą kąsnį“, o Ginsbergas šiuo metu parašė svarbiausią savo gyvenimo tekstą – poemą „Staugsmas“.

 

Pirmi poemos žodžiai gimė Allenui gyvenant kartu su Sheila Williams. Priešais jų namų langus stūksojo ligoninė ir viešbutis, migloje atrodę tarsi Senojo Testamento Molocho – būtybės, kuriai būdavo aukojami vaikai – galva. Kaip beprasmę auką Molochui Ginsbergas įsivaizdavo savo ir savo kartos, o gal ir visos žmonijos būtį industrinėje bejausmėje civilizacijoje. Rašyti „Staugsmą“ pastūmėjo ir du žmonės – anarchistas poetas Kennethas Rexrothas, San Franciske rengęs poezijos skaitymus, bei poetas, knygų leidėjas Lawrence‘as Ferlinghettis, šiame mieste įkūręs „City Lights Books“ knygyną bei leidyklą ir leidęs jaunų autorių poezijos knygas. Beje, po pirmųjų „Staugsmo“ skaitymų galerijoje „Šeši“ Ferlinghettis atsiuntė Ginsbergui telegramą, kurioje perfrazavo Emersoną: „Sveikinu tave pradėjus didelę karjerą! – Kada atsiųsi „Staugsmo“ juodraštį?“

 

Tie pirmieji skaitymai išties buvo įspūdingi. Tai nebuvo sausas, akademinis, kaip tiems laikams buvo įprasta, renginys – šįkart poezija turėjo lietis laisvai, lyg džiazas. Ginsbergas kvietimuose net įrašė, jog šoksiančios merginos. Į skaitymus buvo sukviesti visi garsesni jaunieji San Francisko poetai, pakviestas ir Jackas Kerouacas, kuris skaityti atsisakė, bet atsinešė kelis ąsočius vyno ir siuntinėjo jį iš rankų į rankas. Paskutinis skaitė jau nuo vyno apsvaigęs Ginsbergas. Jam skaitant, Jackas Kerouacas barbeno į vyno ąsotį džiazo taktus ir skatino jį šūksniais: „Varyk, žmogau!“, „Taip!“...

 

Maždaug šimto žmonių auditorijos akyse gimė poetų karta, kuri, temų naujumu išstūmusi akademines tradicijas, sukels Amerikoje tikrą kultūrinę revoliuciją. Estetinį šaltį, susivaržymą, susvetimėjimą keičia karšta ir jauna poezija, kurios prioritetai – laisvė, džiazas, modernumas, pastangos iš naujo atrasti save susvetimėjusiame pasaulyje, vaizduotės galia, dzenbudizmas ir anarchizmas.

 

Galerijoje „Šeši“ Ginsbergas perskaitė tik pirmąją „Staugsmo“ dalį, kuri buvo sutikta didelėmis ovacijomis, ir per vieną vakarą jis tapo žvaigžde. Ginsbergas imtas kviesti netgi skaityti paskaitų, apie tai rašo laiške tėvui: „Kalbu jiems apie valkatas, Whitmaną, marihuaną, beviltišką staugsmą – tai man padeda perteikti poezijos ugnelę.“ Beje, kartais skaitydamas „Staugsmą“ jis apsinuogindavo, dar labiau šokiruodamas publiką.

 

Kūrinys skirtas poetui Carlui Solomonui, Ginsbergo draugui, su kuriuo jis susipažino psichiatrinėje ligoninėje. Jei vagystėmis apkaltintas Ginsbergas beprotnamį pasirinko kaip alternatyvą kalėjimui, tai Solomonas pateko ten savanoriškai – taip elgėsi jo mėgiami dadaistai. Paryžiuje šiam poetui įspūdį buvo padaręs didis pamišėlis dramaturgas Antoninas Artaud, viešai gatvėje deginęs pinigus. Kaip ir daugeliui kitų „išsišokėlių“ tuo metu, Solomonui buvo taikoma elektros šoko terapija.

 

„Staugsmas“ tapo bytnikų kartos manifestu, jis perteikė ir paties Ginsbergo nuotaikas – nuolatinį pinigų stygių, pasibjaurėjimą savo darbu rinkodaros srityje, nerimą dėl seksualinės orientacijos, dėl ko tekdavo nuolat konsultuotis su psichoanalitikais. Allenas buvo įsitikinęs, kad „Staugsmas“ atkreips ne tik skaitytojų, bet ir valdžios dėmesį – šiam kūriniui, kaip ir didelę įtaką Ginsbergui padariusio Henry’io Millerio knygoms, kurias Jungtinėse Valstijose vis dar draudė spausdinti puritoniški teismai (juose į kaltinamųjų suolus sėsdavo ne žmonės, o knygos), buvo nesunku prilipdyti „obsceniškumo“ etiketę.

 

1957 m. kovą JAV muitinė sulaikė Britanijoje išspausdintos antros „Staugsmo“ laidos dalį ir pateikė ieškinį Ferlinghetti’čiui. Spalį, Ginsbergui besibastant po Tanžerą (kur jis vyko lankyti Burroughso) ir Europą, Ferlinghettis bylą laimėjo: devyni poezijos ekspertai – kurių dauguma visai nebuvo nei Ginsbergo, nei „Staugsmo“ gerbėjai – įrodė teismui, kad kūrinys nėra nešvankus, kad jo nepadorumą atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. „Staugsmas“ praskynė kelią į Amerikos spaustuves ne tik Burroughso „Nuogam kąsniui“, bet ir tokioms senamadiškoms knygoms, kaip V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence’o „Ledi Čaterli meilužis“.

 

Ir visgi net sensacija tapęs Ginsbergo kūrinys nesusilaukė establišmento įvertinimų – didžioji kritika vertino tik akademinius estetus ir negaišo laiko recenzuodama jaunųjų poezijos knygiūkščių minkštais viršeliais, leidžiamų atokiame San Franciske. Tačiau Europoje tūnojusiam Ginsbergui tai nerūpėjo –dabar jis leido laiką pažindindamasis su žymiais menininkais (nevengdamas kai kurių autoritetų girtas net ir išplūsti), lankydamas mirusių poetų Baudelaire’o ir Apolinnaire’o kapus ir ant jų palikdamas savo eilėraščių rinkinius.

 


 

Ne mažiau įdomios ir Ginsbergo kelionės į socialistines šalis. Dažnai jos baigdavosi skandalais, biurokratų ir saugumo persekiojimu bei deportacijomis. Iš savo motinos Allenas parėmė revoliucinius įsitikinimus, bet, jausdamas neapykantą militarizmui, propagandai ir susvetimėjimui, manė, kad proletariatas Sovietų Sąjungoje ir jos satelitinėse šalyse persekiojamas ne mažiau nei Vakaruose (jis turėjo omenyje moralinę ir elgesio laisvę).

 

1965 m. pradžioje Ginsbergas lankosi Kuboje, kur jo džiugesį dėl socialistinės revoliucijos persmelkia nerimas – laisvės saloje uždrausti džiazo dainininkės Billie Holiday įrašai, vyksta didelė smegenų plovimo kampanija. Apie narkotikus ir homoseksualizmą savo kelionės pradžioje be paliovos tauškusiam Allenui teko prikąsti liežuvį, kai jam kompaniją palaikę vaikinai vienas po kito buvo uždaryti į kalėjimus. Allenas jautėsi izoliuotas, bet visgi negalėjo atsispirti geismui ir permiegojo su dar vienu kubiečiu (nors vestis į savo kambarį paprastus žmones jam buvo griežtai uždrausta).

 

Po poros dienų saugumas jį išsiuntė į Prahą. Kodėl? Kubos vyriausybė nusprendusi, kad Ginsbergas negerbia jos įstatymų ir savo privačiu gyvenimu neremia revoliucijos siekių. Jis įsitikino, kad „socialistinis ir kapitalistinis pasaulis – tokia pati mėšlo krūva“. Kubos laikraščiai rašė, kad Ginsbergas deportuotas dėl to, kad laikė ir rūkė „iš dekadentiškos Amerikos atsivežtą žolę“.

 

Prahoje Allenas taip pat jautėsi suvaržytas, bet tai nesumažino jo noro nukeliauti į tėvų gimtąją šalį – Rusiją, kur gyveno jo protėviai. Leningrade susitikęs su sovietinės poezijos įžymybe Jevgenijumi Jevtušenka, jis pasiskundė, kad jo draugai Kuboje suiminėjami už homoseksualizmą. Jevtušenka į tai tik nusijuokė: skundai dėl kelių dienų kalėjime jam kelią juoką – kai kurie jo pažįstami buvo įkalinti dvidešimčiai metų. „Jūs gyvenate rojuje,“ – sakė jam Jevtušenka.

 

Viena svarbiausių Ginsbergo pažinčių Rusijoje buvo poetas disidentas Aleksandras Jeseninas-Volpinas, kritikavęs Sovietų politiką ir dėl to gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje. Socialistinės sistemos supuvimu Allenas įsitikino, kai saugumo buvo išsiųstas iš Prahos į Londoną – savo nuotaikas jis puikiai perteikia eilėraštyje „Kral majales“. Beje, Ginsbergo būta ir Vilniuje – vėlyvą 1985 m. rudenį čia jis kartu su Arthuru Milleriu dalyvavo SSRS ir JAV rašytojų susitikime.

 

Ginsbergas keliavo ir į Indiją. Tibeto budizmas tapo filosofija, kuri įtakojo jo pasaulėvaizdį, privertė atsisakyti ego ir ilgainiui sušvelnino jo laikyseną – iš įstatymus laužančio, nepasotinamą seksualinį alkį turinčio nenuoramos senatvėje jis virto oriu guru ir tai jam leido patekti į JAV literatūros elitą.

 

Bet 7-ame dešimtmetyje apie senatvę kalbėti buvo dar per anksti. Dešimtmečio pradžioje Ginsbergas susipažino su LSD guru Timothy Leary’iu ir kartu su savo bičiuliais bytnikais išbandė šiuos haliucinogenus. Allenas, niekaip nenusikratantis tapatybės ir ego problemų, tikėjosi, kad LSD jam padės visiškai išvalyti sąmonę nuo egoizmo. Jis šiek tiek klydo – sąmoningai atsisakyti ego jam padėjo budizmas. Taip pat jis, įtikėjęs „rūgšties“ nauda, galvojo, kad LSD sukels revoliuciją viso pasaulio žmonių sąmonėje, o atsisakius ego ir tapatybės, nebeliks nieko kito, kaip paleisti vėjais visas mus represuojančias institucijas – mokyklas, armiją, fabrikus, kalėjimus...

 

Jei su mama gyvenęs ir be paliovos gėręs Kerouacas liko šeštajame dešimtmetyje, tai Ginsbergas, Burroughsas, Cassady’is ir kiti vedė maištingą Amerikos ir viso pasaulio jaunimą į Meilės vasarą ir į Vudstoką. Garsenybe tapęs Ginsbergas viename žurnale siūlo visiems sveikiems vyrams, moterims ir keturiolikos metų vaikams bent kartą gyvenime išbandyti „rūgštį“ – tai bus tikra euforija. Kalifornijoje, knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“ autoriaus Keno Kesey'io sodyboje gimęs poetų ir visuomenės atskalūnų sąjūdis „Linksmieji išdaigininkai“ visoje Amerikoje populiarino keistą, naują, pusiau meditacinę muziką ir LSD. „Staugsmo“ autorius tapo ikona, jo tekstai prisidėjo prie moralinės, psichodelinės, seksualinės septintojo dešimtmečio revoliucijos, vienintelės revoliucijos, „visiškai išlaisvinančios žmogų“.

 

Allenas dalyvavo ne tik meninėse akcijose, politika jam buvo labai svarbi. Pasakojama, kad Čikagoje per respublikonų suvažiavimą kilus masinėms jaunimo riaušėms, vienas policininkas pamatė Ginsbergą, lotoso poza sėdintį ašarinių dujų debesyje. Šis jam pasakęs: „Eik ramybėje brolau.“ Policininkas tik numojo ranka ir sumurmėjo: „Bepročiai hipiai.“

 


 

Alleno Ginsbergo poezija lietuviškai pasirodo pirmąkart. Praėjusį rudenį Vilniuje, teatro festivalyje „Sirenos“ daugiatautė trupė iš Italijos – Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centras – pagal Ginsbergo poeziją suvaidino muzikinę pjesę „I Am America“. Spektaklis pritrenkė nuoširdumu, muzika vertė šiurpti iš malonumo, bet kritikai visus nustebino, teigę, kad „politiškai“ galvojanti trupė prasilenkusi „laike ir prasmėse“, kad problemos jau pasenusios, o spektaklis – šiandien nebeaktualus. Tai privertė susimąstyti, ar iš tikrųjų Ginsbergo poezija pasenusi, nebeaktuali.

 

Negi nebevyksta karai, negi galingosios pasaulio valstybės ir kapitalistai elgiasi kaip švelniavilniai avinėliai, negi išnaudojimą, prievartą ir karus pakeitė socialinis teisingumas? Negi (bent jau Lietuvoje) jau nebeegzistuoja neapykanta žydams, komunistams, homoseksualams – juk Ginsbergas galėtų kalbėti jų visų vardu? Negi šiuolaikinė mūsų spektaklio visuomenė, o ypač konservatyvi šeimos politika, nerepresuoja žmogaus seksualumo, netradicinio gyvenimo būdo? Negi šitoje visuomenėje mėgstami atskalūnai, negi jau nebėra psichinių ligonių ir sistemos į paribius išstumtų keistuolių? Negi nebėra ego, skatinančio mus konformistiškai, pasyviai egzistuoti šiame lėkštos prabangos ir dvasinių patirčių bado pasaulyje?

 

Ginsbergo poezija yra revoliucijos, veiksmo, geismo ir laisvės poezija. Šis rinkinys skirtas ne tam, kad saugiai grįžę namo pasidėtume jį į savo lentyną arba tik kikentume iš nešvankybių. Tai – priešnuodis bet kokiai politinei ar moralės gynėjų keliamai paranojai, ginklas mūsų kovoje prieš barbariškos, bejausmės civilizacijos Molocho tironiją, kovoje už pilnavertį gyvenimą be moralinių suvaržymų, kurį lydėtų gerieji Alleno Ginsbergo angelai – laisvė, atjauta, tolerancija ir meilė.

 

Allen Ginsberg. Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius. Kitos knygos, 2011.

 

allen_ginsberg_virselis_su_atvartais