Zaratustra prabils makaronams ir anarchistams
menas

Zaratustra_ryskus_2„Kitų knygų“ leidykla netrukus išleis Švedijos rašytojo Stefano Whilde‘s „Zaratustra kalba makaronams“ – sarkastišką filosofinį himną, kandžiai parodijuojantį ne tik Friedricho Nietzsche‘s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus.

 

Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus. Naujasis Zaratustra prabyla – ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens.

 

Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė Stefano Wilde‘s kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, kurios pavertė eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstą virtų makaronų lėkštę.

 

Mums – glitiems vienodiems makaronams – individualizmo čempionas S. Whilde‘as atkakliai kartoja, kad esame unikalūs ir nepakartojami. „Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas. Leiskite jam gyventi klausant širdies, ir jis darys stebuklus“, – štai svarbiausias naujojo Malmės pranašo priesakas.

 

***

 

Švedijos rašytojas Stefanas Whilde gimė 1966 m. Malmėje, ten gyvena iki šiol. 1999 m. debiutavo kontraversišku nedidelės apimties romanu „Berniukų dievas“ („Pojkguden“). 2000-2003 m. išleido dar tris andergraundinius egzistencinės tematikos romanus. „Aistros ir netvarkos vadovą“ („Guide till lidelse & laglöshet“, 2003) buvo apdovanotas laikraščio „Skånska Dagbladets“ įsteigta „Piratų“ premija.

 

Esminis lūžis jo kūryboje įvyko 2005-aisiais, pasirodžius romanui „Zaratustra kalba makaronams“ („Zarathustra talar till makaronerna“), kuris tapo kultiniu tarp alternatyvaus subkultūrinio jaunimo. Atrodo, tada S. Whilde atrado savo temą ir ėmė koncentruotis į individualistinę totalitarinės visuomenės kritiką.

 

2006-aisiais užbaigęs dramaturgo Augusto Strindbergo monografiją, jis kiekvienais metais išleidžia naują romaną arba pjesių rinkinį. Dirba žurnalistu ir laisvai samdomu literatūros kritiku. „Pagrindinis rašytojo uždavinys yra prisiliesti prie skaitytojo. Noriu, kad skaitytojai būtų sužavėti mano prisilietimų ir patirtų bent menką dvasinį orgazmą.“ (Stefanas Whilde)

 

Zaratustra kalba anarchistams


NEŽINAU, KAS ESU – gyvūnas ar dievas. Galbūt ir tas, ir anas. Mano kraujas verda kaip sjukso genties indėnų, mano kaktos linkis – tūkstantmečio Akunda tautos palikuonių veldinys. Aš esu felláh (1), įžiebiu thawra (2) ir šoku zãr (3). 1904 metais venas mokslininkas nustatė, kad erdvėje esama jonizuoto kalcio. Argi iki 1904 metų jonizuoto kalcio erdvėje nebuvo?

 

Ar žinote, kad tikras apačių pavadinimas yra n'de? Gentys gyveno klajodamos, iš pradžių taikoje su ispanais, o vėliau jų pavergtos. Laikinos indėnų stovyklavietės buvo statomos apskritimais. Prisiminkite, jog ir dzenbudistai apskritimą laiko žmogaus ir gyvybinės energijos vienovės simboliu.

 

Prerijų prekeivių gentis vadinosi inuna-ina, geriau žinoma arapahos – perkančiųjų arba mainančiųjų – vardu. Šajenai juos vadino Debesų žmonėmis. Moterų žudikas, generolas Džordžas Armstrongas Kasteris tapo legenda, o Sjukso genties vadas Sėdintis Jautis buvo priverstas bėgti į Kanadą.

 

Nsefu, akunda tautos vadas Zambijoje, kartą papasakojo, kaip taupyti laiką nieko neveikiant. Įsivaizduokite – nieko neveikti ir tuo pat metu taupyti laiką. Ar mes bent prisimename, kaip tai daroma?

 

Ten, kur XIV amžiuje trims ketvirtadaliams Florencijos gyventojų išmirus nuo maro buvo pastatyta Or San Michele, anksčiau buvo turgavietė ir keletas grūdų sandėlių, sudegusių paskutiniame XIII amžiaus dešimtmetyje. Bažnyčia stovi ant skliautuotų turgavietės pasažų.

 

San Marco vienuolyno joninės kolonos, žvaigždiniai skliautai ir kone žemę siekiantys arkų kampai alsuoja rimtimi ir meditacija. Aš sutikau vienuolius, supratau jų asketizmą, pritariau jų paprastumo ilgesiui, tačiau suabejojau suvaržymais.

 

Regėjau laisvamanį, piktnaudžiaujantį maistu, gėrimais, menu, seksu, saule, maudynėmis, šokiais ir dainomis. Mačiau jį, valgantį pagelli o fragolino ir nardinantį sielą į soupe au pistou. Pamirkyk duoną į ribollita ir išliek sėklą ant Or San Michele istorijos. Teigiu laisvamanį esant vienuolio priešybe, todėl jie – broliai, pagimdyti tų pačių įsčių.

 

Žanas Fransua Šampoljonas buvo pirmasis, per tūkstantmetį sugebėjęs iššifruoti senovės egiptiečių raštą. Egipto žyniai skusdavosi nuo kūno plaukus, kad stotų prieš dievus švarūs. To paties krašto gydytojai meldėsi mumijoms ir gamindavo vaistą, galėjusį išgydyti visas žmogaus ligas.

 

Pasidarykite aukso ir sužlugdykite pasaulio ekonomiką! Lai auksas simbolizuoja išmintį, svarbiausią antžmogio avanpostą. Gelbėkite ne pasaulį, o save. Tik taip išgelbėsite pasaulį.

 

Vaikas yra nuoširdžiausias anarchistas. Kad vaikas pritaptų baldais apstatytame kambaryje, mes pažabojame vaiką, kaip kadaise pažabojo mus pačius. Ką tai byloja? Arba tai, kad vaikai yra vargas, arba tai, kad apstatyti kambariai yra nenatūralūs. Kieno mes pusėje – ar kambario su baldais, ar vaiko?

 

Tikroji anarchija yra jautri. Pasitikėkite ir nereikės laidyti akmenų. Suprantu jūsų neviltį ir prijaučiu jūsų maištui, tačiau piktnaudžiaudami smurtu tapsite rajūnu, naikinančiu savo paties organus, kad nebejaustų meilės alkio. Drąsa yra regėti pasaulį tokį, koks jis yra. Svarbiausias veiksmas yra pažinti save. Ar kada matėte be reikalo kovojantį liūtą? Ar girdėjote apie kovą vapantį kūdikį? Kova užgniaužia valią. Bet kokio kovoje įgyvendinto siekio poveikis yra priešingas tam siekiui. Tik atsisakę kontrolės tampame ratilais vandens paviršiuje.

 

Esame nemirtingi, energijų virsmas, tačiau ne daugiau kaip visatos dėlionės gabalėlis – tarsi jis nebūtų svarbus, tas gabalėlis! Jeigu vaikas prarytų dėlionės gabalėlį, jis užspringtų ir numirtų. Tai atsakykite – argi dėlionės gabalėlis nėra svarbiausias pasaulyje?

 

Ar išdrįsime patikėti, kad esame unikalūs, bet tuo pat metu ir visumos dalys, ar mus užklups viso to, ką išmokome, banga, užlies ir partrenks mūsų didybę ant žemės?

 

Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje astronomai tarpžvaigždinėje terpėje aptiko spektro linijas iš įprastų molekulių ir anglies hidrido bei cianogeno jonų. Ar pagaliau pavyko užčiuopti gyvosios materijos ištakas? O gal pirmiausia reikėtų pažvelgti į savo širdį?

 

Gyvenimas yra paprastas. Tam, kuris meluoja, atlyginama melu. Kalbantis tiesą susiduria tik su tiesa. Tas, kuris manipuliuodamas prasiskina sau kelią, prisidengęs apsimestine užuojauta ir padiktuotu solidarumu, yra nuolat išduodamas, su juo elgiamasi neteisingai.

 

Mes pritariame heliocentrinei pasaulio sampratai. Aš kaip tikras mulkis tikiu, kad kiekvienas padaras yra taurios prigimties. Jis pagal temperamentą gali būti dominuojantis arba paklūstantis ir su lytimi tai neturi nieko bendra. Jis gali laisvai judėti tarp „kraštutinumų“ ir mėgautis savo vaidmeniu, kurį pasirinko prieš užgimdamas. Gyvenimas, kaip mes jį suprantame, yra teatras. Tik nepriimkite to per daug rimtai.

 

Sobeknofrurė yra Hačepsutos ir Tvosrės sesuo. Šios trys senovės moterys vadovavo Egipto matriarchatui Viduriniosios ir Naujosios Egipto karalysčių laikais. Jos buvo faraonės ir puošė būtį vyrų vergų haremu. Vergai pasirinko savo vaidmenis dar prieš gimdami.

 

Graikų ortodoksų Atoso vienuolių respubliką sudaro dvidešimt viduramžių vienuolynų, įsikūrusių kalnuotame Chalkidės pusiasalio kyšulyje. Ten įleidžiami tik vyrai ir gyvūnų patinai. Vištoms padaryta išimtis.

 

Viename Saragosos teatre susitinka Turbjornas Sefvė ir Lucientesas Franciskas de Goja, kad susirungtų ir išsiaiškintų, kuris iš jų labiau dievina moteris. Visa tai vyksta, nepaisant to, kad Sefvės tėvynėje profesionalus boksas ir grožis yra uždrausti.

 

Aš esu žaibo šauklys, iš debesies krintantis lašas, esu žaibas, srove nutvilkantis žvėrį. Nerimą, kurį regiu jumyse, regiu ir savyje. Kritikuodamas jus, apibūdinu save. Vargas, kurį matau, yra manojo vargo dalis. Aš tai pasirinkau ir užsitarnavau.

 

Regėjau medį su aukso, sidabro, plieno ir geležies šakomis. Angies nuodų skonis grynina kraują. Aš esu banshee (4). Jūs negalite manęs išvysti, tik jaučiate mano kvėpavimą. Aš statau savo stovyklavietę ratu, o mano laiko supratimas – kaip dvimečio. Aš apleidau kalną, bet atradau rojų.

 

_________________

 

(1) Felláh – arab. piemuo.

(2) Thawra – arab. revoliucija, neramumai, suirutė.

(3) Zãr – pagoniškas religinis ritualas, kilęs iš Etiopijos.

(4) Banshee – airių mitinė būtybė, moteris, kito pasaulio pasiuntinė, kurios pasirodymas dažniausiai lemia mirtį.

 

„Kitų knygų“ informacija

2011 04 21

 

Zaratustra_ryskus_2