Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (27). Dviratė laiko mašina
menas

laiko_masinaPenktadienį pusdienį skyriau dviračio remonto darbams. Tiesą sakant, remonto buvo nedaug –  tuščia užpakalinio rato kamera. Kaip visada, galimi du atvejai: arba leidžia ventilis – arba pradurta kamera.

 

Pabandžiau pūsti – pučiasi, bet netrukus vėl išsileidžia. Visi tarybinių laikų dviračiai turėjo gerą daiktą – prie sėdynės pritvirtintą dėžutę su raktais ir smulkaus remonto rinkiniu. Deja, šitas dviratis – jau postsocialistinis. Teks vežti į dirbtuvę. Beje, dviračių remonto dirbtuvė irgi postsocialistinis pramanas. „Tarybinis žmogus“ dviratį taisydavos pats.

 

Bet laikai pasikeitė... Išėmiau ventilį ir nulėkiau į specializuotą dviračių parduotuvę. Koks gėris – atrodo, vienoje vietoje gali rasti viską, ko reikia dviračiui. Ale ne. Paklausiau guminės tarpinės ventiliui. Sužinojau, kad jos gali būti „rusiškos“ ir dabartinės, be to, vienos būna skirtos dviračiams, kitos – automobiliams. Tarpinės negavau. Va tau ir kapitalistinė prekių gausa.

 

Tiek jau to, prisipirkau ko man nelabai reikėjo – naują kamerą ir prie vairo tvirtinamą pintinę. Prisimenu – ir tarybiniais laikais buvo prekybininkų mada pridėti balasto perkant reikalingą daiktą. Dabar irgi panaši, tik kitokius mechanizmus naudojanti sistema. Kamerą gavau automobilinę – vadinasi, su ja įgijau naują poreikį – naujai pompos žarnelei. „Kol kas naudosiuos degalinės chaliava“ (kai kurios degalinės turi kompresorius, jais galima nemokamai prisipūsti padangas), – nusprendžiau ir sustabdžiau savo pirkimo aistrą.

 

Remontas ilgai netruko, per kelias minutes permontavau kamerą – ji buvo kiaura. Seną susiklijuosiu vėliau – bus atsargai.

 

Tą vakarą pasivažinėti neteko – laukė uogos. Yra viena vieta, kur uogas skynimas apmokamas kur kas geriau nei Švedijoje. Tai uošvės daržas. Pasiskini uogų, gauni vakarienės ir belstis už jūrų marių nereikia. Manau, daugelis pervertina švediško darbo pelningumą. Prisiskynėm kibiriuką raudonųjų serbentų, už uolumą buvom apdovanoti dubeniu trešnių ir vakariene. Visa tai – už poros valandų pastangas. Tokių nuostabių darbo sąlygų negarantuoja jokia kolektyvinė sutartis.

 

Kitą rytą – jau dviratis. Buvau gavęs neatremiamą pasiūlymą – važiuoti į Bubius ir stoti į orientavimosi entuziastų rengiamo žygio trasą. Bet nemenka dviratininko patirtis sakė – iki Bubių apie 20 km, trumpiausia trasa dar 12 – jei pasiduosiu įkalbamas, rytoj skaudės visą kūną, nes išeis 72 km.  Šiaip toks atstumas normalus, bet aš jau išlepęs. Tad sumečiau seną, bet kaskart naują maršrutą – į Rėkyvą. Įdomu, ką naujo pamatysiu šį kartą?

 

Vos išvažiavęs prisiminiau seną tarybinių laikų propagandinį šūkį „Šiauliai – dviračių miestas“. Tada jis buvo pučiamas kaip koks burbulas. Kiekvieną gegužę mieste buvo skelbiamas dviračių mėnuo, baigdavęsis vaikų dviračių varžybomis, kurių nugalėtojai būdavo apdovanojami Šiauliuose rinktais „Ereliukais“ ir „Kregždutėmis“. Iš tų laikų mieste liko ir pirmieji dviračių takai. Tarybų Sąjungoje tai buvo naujovė.

 

Skaičiau įdomią knygą, pavadintą „Dviratis – transporto priemonė“. Autorių – atrodo, jų buvo visas kolektyvas, – nepamenu. Knygoje dviratis buvo aprašytas kaip galintis išspręsti daugybę miesto transporto problemų. Tiesa, tais laikais prioritetas buvo teikiamas viešąjam transportui, asmeninių automobilių buvo mažai, transporto kamščiai atrodė kaip išgalvota „kapitalistinio pasaulio grimasa“.

 

Dabar laikai kitokie. Visuomeninis transportas iš valdžios lepinamos princesės virto visaip skurdinama podukra. Dėl aukštų kainų ir žemos paslaugos kokybės nuo jo vis dažniau nusigręžia ir keleiviai. Bent poroje mano dirbtų įmonių pastebėjau, kad darbuotojai mieliau kooperuojasi kartu važiuoti į darbą vieno kurio nors automobiliu, o ne važiuoja visuomeniniu transportu. Taip jiems ir pigiau, ir greičiau, ir komfortiškiau.

 

Brangstant degalams, šiltu metų laiku automobilį keičia dviratis. Iš tikro sutinku vis daugiau pedalus minančių žmonių, ir tai ne pramoga.

 

Gal dešimt minučių važiuoju dviračių taku šalia Pramonės gatvės – nuo Bačiūnų iki Pabalių. Priešais sutinku aštuonis dviratininkus. Šiauliečiai tuo keliu paprastai važiuoja į sodus. Sakyčiau, pakankamai didelis judėjimas – turėtų susidaryti nemažiau pusšimčio per valandą. Pilnas keleivių autobusas. Dviratis – iš tikrųjų transporto priemonė.

 

Tik kiek liūdna, nes toje atkarpoje užtikau bent dvi vietas, kuriose dviračių tako danga statybininkų visiškai sugriauta. Ir abu kartus tai padaryta nesenai – gerinant „miesto infrastruktūrą“. Prie Pabalių dviračių tako nebeliko, nes jo vietoje įrengta autobusų sustojimo aikštelė. O prie Bačiūnų dviračių danga paaukota, nes reikėjo įrengti priešgaisrinį įrenginį, kad esant reikalui gaisrininkams nepritrūktų vandens. Ir viena, ir kita reikalinga. Bet ir dviračių tako reikia ne ką mažiau...

 

Manau, kaltas ne tik miesto valdžios, bet ir pačių dviratininkų požiūris. Jei mieto sėdynės (galvomis juos vadinti šiuo atveju netinka) būtų spardomos už tokį požiūrį – jų mąstymas tobulėtų. Dviračių takai ne nyktų, o plėstųsi – ir ne vien popieriuje. Dabar gi valdininkams patinka tiesti popierinius takus. Vienais metais architektai popieriuje pripaišė daugybę dviračių takų. Natūroje gimė balta ir juosta spalva padalinti šaligatviai. Beje, dviratininkų pusei kažkodėl atiteko visi medžiai, o ir pėstiesiems nebuvo pasakyta, kad dviračių takais geriau neiti. Įdomu, ar automobilių vairuotojams patiktų gatvės, kuriomis skersai išilgai klaidžioja žioplinėjantys praeiviai?

 

Toliau – posūkis į kairę (yra toks itin nemėgiamas dviratininkas, nuolat sukantis į dešinę, o man patinka sukt priešinga kryptim). Kertant gatvę tenka nusipti nuo dviračio. Bet ko nepadarysi dėl idėjos, o ir ežeras toje pusėje. Seniau čia buvo apželdinimo įmonės medelynas, dabar kyla nuosavi namai. Gatvės pavadintos kunigaikščių vardais. Pirmoji, kurią kertu, – Traidenio, nors man norėtųsi Treniotos. Kiek pavažiuoju – ir mano noras išsipildo. Šis kunigaikštis žymus tuo, kad kartu su bendrininkais nukirto galvą lietuvių užkariautojui tironui Mindaugą. Yra Šiauliuose dar žemaitiško užsispyrimo ir atsvaros didžialietuviškam šovinizmui.

 

rkyva_v_004

 

Stabteliu ir nufotografuoju elektrinę primenantį namą – ant jo stogo ne tik pora malūnų vėjui gaudyti, bet ir saulės kolektorius vandeniui šildyti ir, atrodo, saulės baterija – iš toli nelabai gerai matosi, o į privačią valdą smalsumo vedamas lįsti nelabai noriu. Atbaido ir tai, kad  žmogus dar ne iki galo įsikūręs, todėl žolė kieme kaip mūras.

 

Prie ežero sutinku porą automobilių su prikabintomis valtimis – žvejai grįžta namo. Arčiau ežero – porelė uogautojų: veidai nelinksmi, atrodo, ne ką pešė. Toliau – pora jaunų dviratininkų, manau, grįžta išsimaudę. Utopiška tarybinių valdininkų išmonė užpelkėjusioje ežero pusėje pripilti smėlio ir padaryti paplūdimį dar nenumirė, važiuojančių maudytis dar vis yra.

 

Paežerėje šeima turškiasi vandenyje ir irstosi gumine valtimi. Maloniai nustebino – atvažiavę dviračiais su vežimėliu mantai. Vežimėlis priminė Šiauliuose kadaise populiarų pomėgį konstruoti velomobilius ir visokias priekabas dviračiams. Gyva ir ši „sovietinė utopija“.

 

Einu paežere, kol mane sustabdo prisirpusios girtuoklių uogos. Girtuoklės – tai toks liaudiškas vaivorų pavadinimas. Jos auga šalia gailių, kurių prisiuostę uogautojai apgirsta. Iš tikro – jei ilgai uostysi, nuo gailių gali paskausti galva, o girtuoklės čia niekuo dėtos, jos skanios sultingos uogos. Dar nepakankamai prisirpusios, reikė po kelių dienų šią vietą atsiminti ir kokį kibiriuką prisiskinti. Dabar gi kelias saujas į burną, kelias – į kepurę, žmonai pavaišinti.

 

Pauogavus – kad gyvenimas nebūtų pers saldus – užpuolė lietus. Pylė kaip iš kibiro. Buvau krepšin įsimetęs neperšlampamą lietpaltį, tad stovėjau ir grožėjaus siautėjančia stichija. Lašai stambūs, su smulkios krušos gabaliukais. Pusvalandis, ir nurimo. Sėdau ant dviračio ir pasukau atgal.

 

Šiandien noriu apžiūrėti daugiau vietų, tad nuo ežero pasuku ne į Pabalių gatvę, o į nedideliais ežerėliais paversto seno durpyno pusę. Galvoju, gal žvejybai kokią ramią vietelę rasiu. Apžiūrėjau –  durpyne ramu, žmonių nedaug, turėtų man tikti, tik valtį reikia vežtis, nes krantai prižėlę. Toliau – palei Bačiūnų gatvę namo. Pažintinė kelionė po apylinkes ir gūdų sovietmetį tam kartui baigėsi.

 

Taigi dviratis – ne tik transporto priemonė ar galimybė pabėgti nuo kuro kainų, bet ir laiko mašina, leidžianti sugrįžti į jaunystės laikų utopijas. O utopija, ypač jei ji gyvenimiška, – visuomet patrauklesnė už pilką kasdienybę. Sako, kai kurie valdžios dar neišgaudyti utopistai suburia „kritines“ dviratininkų mases ir taip sprogdina pilką automobilių visuomenės kasdienybę.

 

2011 10 09

 

rkyva_v_009

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti