Keisto senio pamokos, arba kaip išsilaisvinti iš Tanato visuomenės
menas

money-less       Mūsų įmonei atėjo blogi laikai. Po vieno nervinančio pasitarimo, kur aš skaičiau pranešimą bukiems kolegoms, o jiems iš visko sprendžiant jis iš viso nebuvo įdomus, susinervinęs išėjau pasivaikščioti po miestą.  Priėjau stotį ir pasukau senamiesčio link. Ėjau pro senus geltonus plytinius namus, pastatytus dar caro laikais. Oras kvepėjo anglimi ir  kelionėmis. Pamačiau koldūninę, kurios vitrinoje buvo pavaizduotas putojančio alaus bokalas.  Koldūninė priminė man sovietinę vaikystę, kai aš su tėvu eidavau į tokias užkąsti. Galbūt todėl aš panorau išgerti alaus ir užsukau į koldūninę.

 

 

      

       Viduje tvyrojo sovietinės įstaigos atmosfera: pilkas interjeras, stalai iki krūtinės, prie kurių valgant ir geriant reikia stovėti, bufetininkė, kurią mintyse pavadinau Liūbočka. Ji buvo žemo ūgio, putli, didelėmis krūtimis. Jos kūnas turbūt atnešė daug džiaugsmo vyrams. Ji mane pastebėjo ir žvelgdama tiesiai į akis instiktyviai liežuvio galiuku aplaižė lūpas. Mano lytiniais organais perbėgo panašus į elektrą aistros impulsas.

      

       –  Laba diena, –  tariau aš, priėjęs prie bufeto. – Duokite, –  čia vos nepridūriau „Liūbočka“, bet laiku susivaldžiau, –  prašau, alaus savo nuožiūra, kad tik būtų geras.

      

       Ji nusišypsojo, supratingai linktelėjo, įpylė alaus, ir nešinas bokalu aš nuėjau prie staliuko. Alus, tiesą sakant,  buvo neypač geras, todėl nugėręs porą gurkšnių aš bukai įsispoksojau į lubas ir užsigalvojau apie mūsų bankrutuojančios įmonės verslo strategiją. Staiga prie manęs priėjo pagyvenęs žmogus, kuris iš pradžių man pasirodė vietinio stoties bomžo išvaizdos, bet geriau įsižiūrėjęs supratau, kad jis veikiau panašus į kaimo mokytoją, išėjusį į pensiją ir besidomintį induizmo filosofija. Jis buvo ilgais plaukais, su barzda, dideliais akiniais juodais rėmeliais.  Šis žmogus nepasirodė pavojingas, veikiau įdomus, nes buvo iš svetimos man realybės. Iš visko sprendžiant, aš jam – irgi.

      

       – Galima prie jūsų? – paklausė jis ir padėjo ant stalo iki pusės nugertą didelį plastikinį butelį alaus.

      

       – Žinoma, galima.

      

       – Į sveikatą, – pakėlė jis savo plastikinį butelį.

      

       Mes gurkštelėjome kiekvienas savo alaus.

      

       – Gal jūs buvote Indijoje? –  paklausiau jo.

      

       - Ne, nebuvau, –  atsakė jis, –  bet už tai žinau, kad prie alaus dera degtinė.

      

       Pagalvojau: „O kodėl gi ne?“ ir nuėjau pas Liūbočką  užsakyti po šimtą gramų degtinės. Kai grįžau, mes su keistu seniu susidaužėme ir išgėrėme. Viduje ėmė kilti maloni linksma šiluma. Aš pažvelgiau į Liūbos krūtinę, kurią ji, man pasirodė, specialiai atstatė, o paskui – vėl į savo pašnekovą.

      

       - Jūs man atrodote įdomus žmogus, – tariau aš jam. – Jums turbūt šimtas metų. Įtariu, kad matėte amerikiečių Didžiąją depresiją... Beje, kuo jūs vardu?

      

       Jis tėviškai į mane pažiūrėjo ir tarė:

      

       – Esu senas, bet ne tiek. Aš esu kilęs iš ispanų respublikonų šeimos. Mano tėvai pabėgo nuo Franko represijų į Sovietų Sąjungą, kur aš ir gimiau. Iš pradžių gyvenome Maskvoje, o paskui aš, jau savarankiškas jaunas žmogus, persikėliau į Lietuvą, nes čia, man atrodė, buvo daugiau laisvės. Tada čia pradėjo rastis roko muzika, hipiai, žolė ir tapo madingi ezoteriniai mokymai. Nuo pat jaunystės dėl mano ispaniškų šaknų iš pradžių mane vadino Donu, o paskui už nuopelnus  – Chujumi. Taigi esu Donas Chujus.

      

       – Rimtai? – nustebau aš. – Jūsų tai nežeidžia?

      

       – Jaunuoli, – atsakė jis oriai , – kaip tai gali mane žeisti? Juk Chujus – tai mano ezoterinis vardas, kuris simbolizuoja gyvybę, galią, kūrybą. Be Chujaus nebūtų nei manęs, nei jūsų, nieko. Duok Dieve, turėti tokį vardą. Aš didžiuojuosi, kad esu Donas Chujus!

      

       –  Aišku, – tariau aš. Pasižiūrėjau į Liūbą, kuri palinkusi dar labiau, krūtims vos besilaikant de colte, skaitė kažkokį žurnalą. – Chujus tai yra laaabai gerai.  Už tai reikia ir išgert.

      

       Aš priėjau prie bufetininkės, husaro žvilgsniu pažiūrėjau į jos prakaito išpiltą kūną ir pasakiau:

      

       – Liūbaša, įpilk mums dar po šimtą gramukų.

      

       Liūba linktelėjusi įpylė.

      

       – Ačiū, – galantiškai tariau aš ir nuėjau prie Dono Chujaus.

     

       Išgėrę mes ir vėl ėmėme kalbėtis.

      

       – Šiuolaikiniai žmonės nėra laisvi. Jų energiją įsiurbia ir suvalgo kapitalas, – aiškino Donas Chujus.

      

       – O kaip iš to pabėgt? – paklausiau aš.

      

       – Reikia taip pakeisti savo energiją, kad ji nebūtų suvalgoma kapitalo.

      

       – Pavyzdžiui?

      

       – Na tarkim, ką mes dabar veikiame?

      

       Aš susimąsčiau.

      

       –   Na.. geriam?

      

       – Teisingai. O ko iš mūsų nori kapitalizmas?

      

       Aš ir vėl įtempiau mintis.  

      

        – Kad dirbtume?

      

       – Teisingai, – pagyrė mane Donas Chujus. – Kapitalas nori, kad mes nuolat jam dirbtume ir pirktume tik socialinį statusą pabrėžiančius dalykus, o paskui vėl dirbtume. Tuo jis ir maitinasi. Žmogus, kuris nori iš to ištrūkti, turi nustoti dirbti dėl socialinio statuso. Aš, tarkime, galiu apsieiti be pinigų, nes pasiekiau tiesiog antifinansinio nušvitimo būseną. Bet jeigu žmogus negali būti kaip aš, – jis rūsčiai pasižiūrėjo į mane, – tai tegul dirba tiesiog  dėl pragyvenimo, o ne dėl nereikalingo šūdo.

      

       – Įdomu, įdomu, – tariau aš. – o kaip jūs galite gyventi be pinigų?

      

       – O, tai visai nesunku. Tiesiog reikia to norėti.  Būtina tik visada prisiminti, kad pinigai – tai daugumos žmonių palaikoma iliuzija. Aš tos iliuzijos nepripažįstu. Už viską moku, bet ne pinigais. Va pavyzdžiui, sėdžiu dabar su tavim, durneli, kalbu, aiškinu gyvenimo tiesas, o už tai gaunu degtinės.  Laisvas nuo kapitalo žmogus visada ras kuo atsilyginti kitam geram žmogui už paslaugą ar už daiktą.

      

       Nežinau, ar dėl degtinės, ar dar dėl ko, bet Dono Chujaus žodžiai pasirodė man labai išmintingi. Staiga aš pagalvojau: o gal viską mesti, įsimylėti Liūbočką ir kur nors iškeliauti, dirbti ne dėl prakeikto socialinio statuso, kaip tai vadina Donas Chujus, bet tiesiog dėl paprasto gyvenimo?

      

       – Žinot, tai, ką jūs sakote, – prisiminiau aš, – Vakaruose vadinama downshifting – žmonės meta savo ofisus, įmones ir iškeliauja į saulėtus kraštus gyventi ramų gyvenimą be kapitalistinio mėšlo.

      

       – Kaip Paulis Gauguinas Taityje?

      

       – Aha, panašiai.

      

       Aš dar norėjau paklausinėti Dono Chujaus. Todėl atnešiau dar po šimtą gramų.

      

       – O kokie dar yra būdai pabėgti nuo kapitalizmo?

      

       Donas Chujus paėmė stikliuką degtinės, išgėrė jį vienu gurkšniu ir atsakė:

      

       – Jų yra daug.

      

       – O galima konkrečiau?

      

       – Galima, kodėl gi ne. Kaip mums pataria kairiosios rankos tantros praktikos,  vienas iš išsilaisvinimo būdų – kūniška aistra. Kapitalizmas bijo to. – Staiga jis prikišo savo veidą prie manojo. – Žinai, dėl ko visi kapitalistai – aseksualūs impotentai?

      

       – Ne, – papurčiau galvą.

      

       – Sick people, kaip sako amerikonai. Vietoj to, kad mylėtų tokias moteris kaip mūsų barmenė, jie myli tik pinigus. Aš tai žinau, nes gydau tuos žmones.

      

       – O kaip jūs gydote turtingus žmones? – nustebau.

      

       – Aistra, – atsakė Donas Chujus.

      

       – Nesuprantu?

      
       – Na, tarkime, yra turtinga moteriškė verslininkė, kuriai viskas gerai su finansais, bet blogai su dūšele. Vakarų medicina tai vadina „depresija“.  Ji pakviečia mane pas save, aš ateinu, nuvežu ją į savo pirtį kaime, ten mes kaitinamės. Kai ji tampa raudona kaip paršiukas, pamyliu ją, po to gerai išplaku ir vėl pamyliu. O kai jai prasideda orgazmas ir atsiveria mistiniai kanalai, priverčiu kalbėti maldas. Taip ir išgydau. Ne veltui mane vadina Donu Chujumi!

      

       – O su vyrais jūs dirbate? – paklausiau kažkodėl.

      

       Donas Chujus nusišypsojo.

      
       – Buvo mano praktikoje pora atvejų. Bet dabar tuo neužžsiimu, nes turiu pagalbininkių.

      

       – Kas jos?

      

       – O tau kam?

      

       Aš susimąsčiau, ar man reikia viso to. Ir nusprendžiau, kad dar nežinau.  

      

       Mes dar pasėdėjome su Donu Chujumi, kiekvienas įklimpęs į savo mintis. Aš nuėjau į tualetą, o kai grįžau, Dono Chujaus nebebuvo.

      

       – O kur senis? – paklausiau Liūbos.

      

       – Išėjo.

      
       – Ką nors sakė man?

      

       – Taip.

      
       – Ką?

      

       – Nemyžk į batą.

      

       Dar šiek tiek pasėdėjau su Liūbočka ir parėjau namo. Kitą rytą aš išėjau iš darbo, nupirkau gėlių ir nunešiau jas Liūbai. Prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas.


       Karolis,

       Gražiausias Žemės kampelis,

       antikapitalistinė komuna, 2011.


       anarchija.lt

       2011.08.08.