Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (30). Strategija „Ąžuolai 2011”
menas

azuolai 2011      Ką gali veikti bedarbis, kulniuodamas į darbo biržą? Kvailai viltis, kad jam ten pasiūlys kokią nors išeitį? Nerimauti, kad biržoje prie ko nors prikibs, ir jis neteks nedarbo išmokos? Man tokia veikla sielos nekutena. Kaip sakė liūdnai pagarsėjęs revoliucionierius vardu Vova, „mes eisime kitu keliu“…

Iki darbo biržos pusė valandos kelio. Jei tiksliai – 15 minučių automobiliu, 30 minučių autobusu arba 40 minučių pėsčiomis. Labai tinkamas laikas pastrateguoti. Šį kartą kursime ir įgyvendinsim radikalią valdžios nuvertimo ar atsisakymo strategiją. Mėgstantys pikdžiugiškai psaišaipyti dabar gali nusijuokti ir toliau nebeskaityti, o mes judėsime toliau.

Keturiasdešimt minučių kelio. Rytas. Vėsoka, bet ne šalta. Kelionė per parką, Kosto Kalinausko (buvo toks šviesios atminties 1863 m sukilimo valstiečių vadas, kariavęs Baltarusijoje) gatve pro prūdelį, Frenkelio rūmus, Šiaulių bulvarą. Vieta idealiai tinka pasivaikščioti.

Darbo biržoje pirmas sutiktas žmogus – kolega bedarbis prie durų. Tinkama vieta ir laikas antivalstybinei agitacijai ir propagandai. Jis susirūpinęs. Sakosi gulėjęs ligoninėje ir praleidęs dieną, kada turėjo apsilankyti pas tarpininkę. Pakalbėjom apie darbo biržos nejautrumą ir vyriausybės pastangas kitais metais iš bedarbių pavogti 100 milijonų. Penkios minutės, kaip tik tiek, kad neįkyrėtume vienas kitam.

Eilės dabar darbo biržoje nedidelės, žmonių nedaug, nes laiką paskiria minučių tikslumu. Vienas dalykas, kad patogu, kitas – nėra didelių žmonių susibūrimų, o tai saugu valdžiai.

Na štai aš ir pas tarpininkę. Šį kartą jų dvi. Maniškė moko naujokę. Pasiklausiu, ar ji bus mano naujoji „mama”? Sako, tik laikinai. Gerai, nes su savąja jau spėjau susigyventi – praėjusį kartą ji manimi „rūpinosi“, visus metus buvo santūri, nepriekabi... Kadangi jos dvi, atsiranda gera proga paagituoti, kol tvarkomi mano dokumentai, vartoma byla, žiūrima darbo pasiūla. Susižinau vieną kitą man rūpimą klausimą. Paklausiu, ar pas jas šalta, nes kampe stovi įjungtas šildytuvas. Spėju užvesti kalbą apie vyriausybės planą negražinti nedarbo išmokų į prieškrizinį lygį. Gražiai pasikalbam. Pasirodo, jos irgi smerkia tokią žmonių apvaginėjimo politiką.

Po darbo biržos turiu aplankyti dar vieną valdišką įstaigą. Iki jos irgi 20 minučių kelio. Žinoma, irgi pėstute. Tai mano strategijos dalis. Trys kelionės autobusu kainuotų 3x1,70 = 5,10 Lt, iš tos sumos 1,07 Lt turėtų eiti vyriausybės biudžetui. Einu pėsčias – vagys mano pinigėlių negaus, turės ieškoti, iš ko kito juos pavogti. Žinoma, tai smulkmena, bet vis vien malonu. Juo labiau kad man tai nieko nekainavo. Atvirkščiai, pagerinau savo fizinę formą. Kas ten žino, gal dar teks kada susistumdyti su kokiais nors vagių valdžios gynėjais.

Susitvarkęs savo reikalus grįžtu namo. Svarbus strateginis punktas – reikia atrasti kokį ąžuolą. Pavyko lengvai. Mieste jų nemenkai prisodinta. Prisirinkau kelias saujas gilių. Einu namo ir bedžioju giles į žemę. Nežinau, kiek jų išdygs, bet jei išdygs, po keliolikos metų taps rimta kliūtimi tose vietose ką nors statyti. Stabdys komercinę plėtrą. Nors lietuviai jau keli šimtai metų kaip katalikai, bet dar pilni ir pagoniškų prietarų. Piktinasi, jei kas be reikalo kerta ąžuolą – pagonims šventą medį. Na, medis bet kuriuo atveju geresnis už komerciją. Ir tai yra mano strategijos dalis. Giles subrandinusio medžio garbei ir pavadinau tą strategiją „Ąžuolai 2011”.

Namo grįžau pasisėmęs gerų emocijų. Kaip tik pats laikas imtis „energetinės nepriklausomybės“. Šiaip namie dar nešildo ir kiek vėsoka, bet į pietų pusę yra įstiklintas balkonas, kai saulė šviečia bent kelias valandas, ten būna kur kas šilčiau nei bute. Man belieka tik atsidaryti balkono duris ir pasišidyti butą saulės energija. Efektas panašus, kaip šiek tiek pakūrenus. Gyvenimas kur kas komfortiškesnis. Ir nieko nekainuoja.

Bevaikščiodamas šiek tiek praalkau, tad nusprendžiau užkąsti. Ir pasinaudojau dar viena savo energetinės nepriklausomybės taktine gudrybe. Jau kuris laikas patalynės dėžeje esu įsirengęs termosą. Tokį paprastutį. Močiutė, pamenu, darydavo taip: išvirusi pyragiukus ir padavusi valgyti, likusius padėdavo po pagalvėmis. Vakare dar būdavo šilti. Nereikdavo šildyti. Mano termosas irgi toks. Negudrus, bet taupo. Užsinorėjęs šilto maisto galiu vieną kitą kartą nejungti mikrobanginės ar dujinės viryklės. Ir kiekvieną kartą velniop siųsti poną Sekmoką su jo brangiais ir neefektyviais energetiniais projektais.

Štai tokia mano negudri, bet gana radikali valdžios atmetimo strategija. Toks mano kitas kelias.

2011 10 17