Aldouso Huxley‘io „Beždžionė ir esmė“ pranašauja nacionalizmo ir tikėjimo progresu apimtos žmonijos krachą
menas

Huxley - Bezdzione ir esme - virselisAldousas Huxley (1894–1963) yra garsių romanų bei antiutopijų autorius, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Ne tik rašytojas, bet ir filosofas, dramaturgas, eseistas, socialinis kritikas, poetas, pacifistas, eksperimentuotojas, siekęs praplėsti žmogaus suvokimo ribas ir atsakyti į daugeliui rūpimą klausimą – kur link juda žmonija, sukūrusi beveik tobulų technologijų civilizaciją ir išlaikiusi urvinę kovos už būvį etiką.

 

Žmonijos vos nesunaikinęs Antrasis pasaulinis karas įkvėpė antiutopijų meistrą Aldousą Huxley pakoreguoti sąlyginai „laimingo“ būsimo pasaulio vaizdą, kurį autorius buvo įtaigiai nutapęs 1932 m. šedevre „Puikus naujas pasaulis“. 1948 m. parašytoje „Beždžionėje ir esmėje“ O. Huxley mūsų pasauliui negailestingai nubrėžė pačią niūriausią ir baisiausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą, kurį sukels dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir aklas tikėjimas progresu.

 

„Pažanga ir Nacionalizmas – šiomis dviem idėjomis Jis apsuko jų galvas. Pažanga – teorija, skelbianti, kad yra dalykų, kuriuos gali gauti veltui; teorija, esą gali laimėti vienoje srityje, nesusimokėdamas už laimėjimą kitoje; teorija, kad tu vienas supranti istorijos prasmę; teorija, kad žinai, kas įvyks po penkiasdešimties metų; teorija, kad nepaisant patirties, gali numatyti visas dabartinių savo veiksmų pasekmes; teorija, kad Utopija čia pat ir kad idealūs tikslai pateisina bjauriausias priemones, kad tau suteikta privilegija plėšti, sukti, kankinti, pavergti ir žudyti visus tuos, kas tavo manymu (o tu, aišku, neklysti), trukdo žengti pirmyn į žemiškąjį rojų. [...] O dar buvo Nacionalizmas – toji teorija, kad šalis, kuriai tu priklausai, yra vienintelis tikras dievas, visos kitos šalys – netikri dievai, ir kad visi šie dievai, tikri ir netikri, mąsto kaip nebrandūs nusikaltėliai, o kiekvienas konfliktas dėl prestižo, galios ar pinigų yra kryžiaus žygis už Gėrį, Tiesą ir Grožį. Tas faktas, kad tokios teorijos tam tikru istorijos momentu buvo visuotinai pripažintos, yra geriausias Belialo egzistavimo įrodymas, geriausias įrodymas, kad pagaliau Jis laimėjo kovą.“

 

„Beždžionė ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes. Per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis...

 

Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė (ištrauka)


Buvo Gandžio nužudymo diena, bet iškylautojai ant Kalvarijos kalno labiau domėjosi savo pikniko krepšių turiniu, nei suko galvas, ką galėtų reikšti tas galų gale visai eilinis įvykis, kurio liudininkais jiems teko tapti. Kad ir ką teigtų astronomai, Ptolemajo būta visiškai teisaus: visatos centras – čia, ne ten. Gandis gali sau žūti, bet prie stalo savo kabinete, prie pietų stalo Studijos valgykloje Bobui Brigsui rūpėjo kalbėti tik apie save.

 

– Tu man visad pagelbėdavai, – patikino Bobas, pasirengęs su pasiskonėjimu dėstyti naujausias savo istorijos serijas.

 

Tik kad aš, o juo labiau pats Bobas, puikiai žinojome, jog širdies gilumoje jis jokios pagalbos netrokšta. Jam tinka minkytis jovale, o dar mieliau kalbėti apie savo keblią padėtį. Nepaliaujamai tą jovalą mankydamas ir žodžiais dramatizuodamas galėjo vaizduotis save kaip visus Poetus romantikus viename – savižudį Bedouzą, svetimautoją Baironą, Fanės Braun į kapus nuvarytą Kytsą ir Šelį, nuvariusį į kapus Harietą. Įsivaizduodamas įkūnijąs iškart visus Romantikus, jis galėdavo pamiršti dvi pagrindines savo kančių versmes – kad neturi nė kruopelės jų talento ir labai jau menkai anų seksualinių galių.

 

– Mes pasiekėme tokį tašką, – pareiškė jis (taip tragiškai, kad man dingtelėjo, jog jam būtų geriau sekęsi pasirinkus aktoriaus, o ne scenaristo karjerą), – mudu su Elena pasiekėme tokį tašką, kai pasijutome kaip... kaip Martynas Liuteris.

– Martynas Liuteris? – pakartojau gerokai nustebęs.

– Na žinai: ich kann nicht anders (1). Mes tiesiog negalėjome – tiesiog negalėjome nevykti kartu į Akapulką.

O Gandis, mąsčiau aš, tiesiog negalėjo nesipriešinti priespaudai be smurto, nebūti įkalintas ir galiausiai negauti kulkos.

 

– Taigi štai, – pasakojo jis toliau. – Mudu sėdome į lėktuvą ir nuskridome į Akapulką.

– Pagaliau!

– Ką nori pasakyti tuo pagaliau?

– Na juk jau labai seniai ketinote, tiesa?

 

Bobas suirzo. Bet aš pamenu visus ankstesnius kartus, kai jis man atvėrė širdį dėl šio rūpesčio. Ar jam imti Eleną savo širdies dama, ar ne? (Jis tai apibūdino šitokiu įstabiai senovišku būdu.) Prašyti ar neprašyti Miriamos skyrybų?

 

Skirtis su moterimi, kuri pačia tikriausia prasme tebesanti, kas ir buvusi – vienintelė jo meilė; tačiau kita pačia tikriausia prasme Elena irgi esanti vienintelė jo meilė – ir būtų dar labiau, jeigu jis pagaliau nuspręstų (kaip tik todėl ir negalįs to padaryti) „imti ją savo širdies dama“. Būti ar nebūti – šis monologas jau truko mažne porą metų, ir jei būtų buvusi Bobo valia, jo būtų užtekę dar dešimčiai. Jam patiko amžina maknynė, maišoma daugiausia kalbomis ir niekad nepasiekianti tokio ryškaus kūniško pavidalo, kad abejotinam jo vyriškumui tektų patirti dar vieną žeminantį išbandymą. Bet jo iškalba, barokinis profilis, per anksti nubalę plaukai padarė savo: Eleną akivaizdžiai išvargino tas lėtinis platoniškas chaosas. Bobui buvo pateiktas ultimatumas: Akapulka arba sudie.

 

Kaip Gandžiui teko neklusnumo, kalėjimo ir žūties prievolė ir auka, taip ir jis lygiai lemtingai pakliuvo ir atsidavė svetimavimo prievolei, tik galima įtarti, daug labiau nuogąstaudamas. Ir anas įvykis tuos nuogąstavimus visiškai pateisino. Nors vargšelis Bobas nepapasakojo man, kas tiksliai įvyko Akapulkoje, tas faktas, kad Elena dabar, pasak jo, „elgiasi keistai“ ir jau keletą kartų pasirodė su anuo neįmanomu moldavų baronu, kurio vardą, laimei, pamiršau, tikriausiai atskleidžia visą juokingą ir apgailėtiną istoriją. Tačiau Miriama ne tik atsisakė skirtis: pasinaudojusi Bobo išvykimu bei savo teisiniais įgaliojimais, iš jo perėmė sodybą, du automobilius, keturis keliabučius namus, kampinį sklypą Palm Springse ir visus vertybinius popierius. O Bobas kaip tik skolingas Valdžiai daugiau nei trisdešimt tris tūkstančius dolerių pajamų mokesčių. Bet kai jis prodiuserio paprašė tų papildomų dviejų šimtų penkiasdešimties per mėnesį, kurie jau mažne buvo jam pažadėti, ilgam pakibo reikšminga tyla.

 

– Tai kaip, Lu?

Iškilmingai atseikėdamas kiekvieną žodį Lu Liublinas paskelbė atsakymą.

– Bobai, – pasakė jis, – šiuo metu šioje Studijoje net pačiam Jėzui Kristui nepadidinčiau atlyginimo.

Jo tonas buvo draugiškas, bet Bobui pabandžius spustelėti, Lu trinktelėjo kumščiu į stalą, tardamas, jog Bobas elgiasi antiamerikietiškai. To užteko.

 

Bobas tratėjo toliau. Tačiau kokia tai tema, mąsčiau aš, didingam religiniam paveikslui! Kristus priešais Liubliną meldžia pridurti prie atlyginimo tik du šimtelius penkiasdešimt per savaitę ir atstumiamas be kalbų. Tai būtų viena iš Rembranto mėgstamų temų, jis pieštų, raižytų, tapytų šią sceną daugybę kartų. Jėzus liūdnai nusisuka į nesumokėto pajamų mokesčio tamsą, o auksinė šviesa išplėšia brangakmeniais ir metalo atšvaitais žibantį Lu su didžiuliu turbanu, vis dar triumfuojamai kikenantį, kad šitaip pasielgė su Sopulinguoju vyru.

 

Paskui Breigelis sukurtų savo versiją: plačiu mostu piešiamas panoraminis visos Studijos vaizdas – trejeto milijonų miuziklo gamyba pačiame įkarštyje, tikroviškai pavaizduota kiekviena techninė detalė, pora ar trejetas tūkstančių figūrų, kiekviena smulkiai charakterizuota; ilgai ieškoję apatiniame dešiniajame šio paveikslo kampe pagaliau rastume ne didesnį už žiogą Liubliną, atkakliai užgauliojantį dar mažesnį Jėzų.

 

– Bet aš turėjau nuostabią idėją scenarijui, – Bobas kalbėjo su tuo optimistiniu entuziazmu, kuris vilties netekusiam yra savižudybės pakaitas. – Mano agentas tiesiog apsvaigęs – jis įsitikinęs, kad galėčiau parduoti jį už penkiasdešimt ar šešiasdešimt tūkstančių.

 

Jis ėmėsi pasakoti siužetą.

 

Man vis neišėjo iš galvos Kristus priešais Liubliną – dabar vaizdavausi, kaip jį būtų nutapęs Pjeras (2): krištolinio aiškumo kompozicija, subalansuotų ertmių ir masių, atspalvių dermių ir kontrastų lygtis, ramybės sklidinos figūros. Lu ir prodiuserio asistentai su faraonų galvos dangalais, tais didžiuliais apverstais balto arba spalvoto veltinio kūgiais, kurie Pjero pasaulyje turi dvejopą paskirtį: pabrėžia kietą, geometrinę žmogaus kūno prigimtį ir rytiečių kitoniškumą. Tegul šilko švelnumo, kiekvieno apdaro klostės kristų su porfyre išraižytų silogizmų neišvengiamumu ir tikslumu, ir visame kame justumei kiaurai smelkiantį Platono Dievą, įvedantį matematinę tvarką chaose.

 

Bet nuo Partenono ir Timajo (3) apgaulinga logika veda prie tironijos, o šioji Valstybėje pateikiama kaip ideali valdymo forma. Teoremos atitikmuo politikoje – nepriekaištingos drausmės kariuomenė, soneto ar paveikslo – policinės diktatūros valstybė. Marksistas šaukiasi mokslininku, o fašistas prie šios ambicijos priduria esąs dar ir poetas – mokslinis naujosios mitologijos poetas. Abu savo pretenzijas pateisina, nes abu labu žmonių situacijose tvarkosi būdais, kurių veiksmingumas įrodytas laboratorijoje ir dramblio kaulo bokšte. Jie suprastina, abstrahuoja, pašalina visa, kas jų tikslui neaktualu, nepaiso to, ko nusprendžia nepaisyti kaip nesvarbaus; jie primeta stilių, faktus priverčia paklusti jiems patraukliai hipotezei, o visa, kas, jų galva, nevisiškai tobula, meta šiukšliadėžėn. O kadangi jie elgiasi lyg būtų geri menininkai, blaivūs mąstytojai ir dantį prakandę tyrėjai, kalėjimai sausakimši, politiniai eretikai mirtinai nuvaromi vergišku darbu, paprastų asmenų teisių ir privilegijų nepaisoma, Gandžiai žudomi, ir nuo ryto lig vakaro milijonas mokytojų bei radijo diktorių skelbia dabar valdžioje esančius vadus neklystant.

 

– Ir galų gale, – bubeno Bobas, – dėl kokios priežasties filmas negalėtų būti meno kūrinys. Tas prakeiktas vertelgiškumas...

Su teisuolišku netalentingo menininko pasipiktinimu jis smerkė atpirkimo ožį, kurį pasirinko, kad galėtų jam versti apgailėtinas savo talento stygiaus pasekmes.

 

– Kaip manai, ar Gandis domėjosi menu? – pasiteiravau.

– Gandis? Ne, žinoma, ne.

– Manau, tu teisus, – pritariau ir aš. – Nei menu, nei mokslu. Ir todėl mes jį nužudėme.

– Mes?

 

– Taip, mes. Mokslingieji, veiklieji, žvelgiantys priekin, įtikėję Tvarka ir Tobulumu. O Gandis buvo reakcionierius, tikėjęs tik žmonėmis. Užskurusiais žmogeliais, kiekviename kaime įsivedusiais savo valdžią, garbinančiais Brahmaną, kuris yra ir Atmanas. Tai buvo nepakenčiama. Nekeista, kad mes jį nudaigojome.

 

Bet jau kalbėdamas suvokiau, kad ir tai dar ne visas paveikslas. Jame dar būta ir nenuoseklumo, mažne išdavystės. Šis žmogus, tikėjęs tik žmonėmis, leidosi įtraukiamas priešžmogiškos masinės nacionalizmo beprotybės, būsimos antžmogiškos, o išties velniškos nacinės valstybės institucijų. Jis įsitraukė į tuos dalykus vildamasis, kad pajėgs sušvelninti beprotybę ir viskam, kas valstybėje šėtoniška, suteikti humanišką pavidalą. Bet nacionalizmas ir jėgos politika jam pasirodė ne pagal pečius. Tik jau ne iš vidaus, ne priklausydamas organizacijai galėtų šventasis išgydyti mūsų organizuotą beprotybę, o vien iš išorės, iš periferijos. Jei jis tampa kolektyvinę beprotybę įkūnijančios mašinos dalimi, neabejotinai nutiks viena iš dviejų. Arba jis liks savimi, tuo atveju mašina naudosis juo tol, kol galės, o paskui išmes arba sunaikins. Antraip jis bus transformuotas pagal panašumą mechanizmo, kuriam ir prieš kurį jis dirba, tad šiuo atveju mes regėsime Šventąsias inkvizicijas ir sąjungas su bet kokiu tironu, pasirengusiu garantuoti luomo privilegijas.

 

– Taigi, grįžtant prie jų pasišlykštėtino vertelgiškumo, – pagaliau prabilo Bobas. – Pateiksiu tau pavyzdį...

 

O aš galvojau apie tai, kad Tvarkos svajonė gimdo tironiją, Grožio viltis – pabaisas ir smurtą. Menų globėja Atėnė yra ir karo mokslo deivė, dangiškoji kiekvieno Generalinio štabo vadė. Mes jį nužudėme, nes trumpai (ir lemtingai) pažaidęs politinius žaidimus, jis atsisakė toliau godoti mūsų svajas apie nacionalinę Tvarką, socialinį ir ekonominį Grožį; nes jis bandė grąžinti mus prie konkrečių ir kosminių faktų – tikrų žmonių ir vidinės Šviesos.

 

Tą rytą perskaitytos antraštės bylojo parabolėmis; įvykis, kurį jos užfiksavo, buvo alegorija ir pranašystė. Tuo simboliniu veiksmu mes, kurie taip troškome taikos, atmetėme vieninteles įmanomas taikos priemones ir paskelbėme įspėjimą visiems, kas ateityje imtųsi skelbti kryptį, vedančią ne neišvengiamai į karą, bet kur nors kitur.

 

– Na, jei išgėrei kavą, – tarė Bobas, – tai eime.

Mudu pakilome ir žengėme į saulės šviesą. Bobas sugriebęs spustelėjo man ranką.

– Tu man nepaprastai padėjai, – vėl užtikrino jis.

– Norėčiau tuo tikėti, Bobai.

– Bet tai tiesa, tiesa.

 

Gal ir tiesa ta prasme, kad pamaišęs savo maknynę prijaučiančios publikos akivaizdoje jis pasijusdavo geriau, panašesnis į Romantikus. Kurį laiką ėjome tylomis, žengėme pro Projektorines ir tarp čiurigerizmo (4) stiliaus vienaukščių vykdomųjų prodiuserių namų. Viršum didžiausio įspūdinga bronzinė iškaba skelbė „LU LIUBLINO FILMŲ GAMYBOS KOMPANIJA“.

 

– O kaip atlyginimo pakėlimas? – paklausiau aš. – Gal užsukim, dar kartą pabandysime laimę?

Bobas tik gaižiai nusijuokė ir vėl nutilo. Paskui prabilo jau filosofiškai.

– Gaila senuko Gandžio. Aš manau, didžioji jo paslaptis buvo ta, kad jis nieko nenorėjo sau.

– Taip, manau, kad tai buvo viena jo paslapčių.

– Meldžiu Dievą, kad įstengčiau šitaip nieko negeisti.

– Aš irgi, – aistringai pritariau.

– O kai galiausiai gauni, ko troškai, – niekuomet nebūna tai, ką vaizdavaisi.

 

Bobas atsidūsėjęs vėl nugrimzdo į tylą. Be abejonės, jis galvojo apie Akapulką, apie siaubingą būtinybę pereiti iš lėtinės būklės į ūmią, nuo miglotų žodžių prie labai aiškaus ir konkretaus kūniškumo.

______________

 

(1) Kitaip negaliu. (Vok., čia ir toliau – vert. past.)

(2) Piero della Francesca.

(3) Šiame dialoge Platonas, be kita ko, dėsto, kaip Demiurgas, remdamasis matematiniais principais, sukūręs kosmosą – tobulą gyvą būtybę.

(4) Itin puošnus ispanų baroko architektų ir skulptorių Churriguerų suformuotas stilius.

 

Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2011.

 

Huxley - Bezdzione ir esme - virselis