Politinio repo atlikėjas Morda MC: „Valstybės priešė yra pati Lietuvos valstybė”
menas

Morda MC mixtape cover       „Tipo demokratija – lietuvių feikas, jūsų laikas baigėsi – ateina globalinis streikas”, – grėsmingai repuoja Morda MC 2011 m. pabaigoje išleistame dainų rinkinyje (angl. – mixtape) „Valstybės priešas”. 10 metų Frankfurte prie Maino gyvenantis lietuvis kampuotais politinio repo ritmais daužo įsisenėjusias Lietuvos politinio ir socialinio gyvenimo dogmas. Kliūva visiems – ir paskutinius pasitikėjimo trupinius išbarsčiusiems politikams, ir nuo tėvynainių devynius kailius lupantiems tautinio verslo magnatams, ir apie „grynakraujų lietuvių” Lietuvą svaičiojantiems nacionalistams.

     
      – Naujajame albume pasiskelbei valstybės priešu – gatvės kovotoju, drąsiai stojančiu į kovą prieš „anakondų valstybę”: korupcinį valstybinės valdžios ir verslo struktūrų monstrą, sarginius šio monstro šunis – policininkus (farus, mentus) bei gatvės šakalus – neonacius. Ar nebijai būti nesuprastas jaunosios kartos, kuri ilgiau nei 20 metų žindoma tautiškumo ir valstybingumo idėjomis?
      
      – Pavadinimą „valstybės priešas“ visų pirma taikau ne sau pačiam kaip atlikėjui, o tam korupciniam aparatui, kuris vadinamas Lietuvos valstybe. „Valstybės priešas“ mano sąmonėje nėra koks nors konkretus žmogus ar koks nors sukonkretintas politinis veiksmas, susilaukęs daug kritikos, tai yra globali tokių veiksmų visuma. Tam tikra prasme Lietuvos valstybė ir yra pati sau priešė. Kad tą pasakyčiau, vaizdo klipe pasitelkiau bėgimo nuo savęs paties metaforą.
      Manau, kad jaunoji karta būtinai privalo išgirsti ir kitokią, niekieno neįtakotą ir nepagražintą nuomonę, turi pati susidėlioti savo prioritetus ir suprasti, kas ir kodėl aplinkui vyksta. Pagrindinė šio albumo intencija – parodyti, kad viską reikėtų vertinti kritiškai, neatsižvelgiant į aukščiau stovinčius „autoritetus“. Dėl to visiškai nebijau būti nesuprastas ar sukritikuotas.
      Temos, apie kurias kalbu savo dainose, yra tikrai ne iš lengviausių, bet jos verčia klausytoją pažvelgti į faktus dar kartą, tik dabar jau iš kitos pusės. To nesuprasti gali tik žmonės, jau susidarę išankstinę nuomonę, net nebandantys įsigilinti į tekstų esmę.    
      
      – Vaizdo klipe „Valstybės priešas” aerozoliniais grafičių dažais užpuškiami A. Kubiliaus, P. Gražulio, M. Murzos, A. Valinsko ir R. Pakso portretai. Kodėl į šią galeriją nepateko „tautos ir valstybės motina” dažnai vadinama D. Grybauskaitė? Kokie dar politikos elito veikėjai susilauktų tokio veiksmo?
      
      – Manau, tada tikrai būčiau paskelbtas nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. (Juokauju.) D. Grybauskaitė, nors ir daug žadėjusi bei mažai tęsėjusi, vis dėlto dar neužsitraukė tokios nemalonės, kad drįsčiau ją statyti į vieną gretą su Valinsku, Murza ar Paksu. Ji yra tik reprezentacines valstybės funkcijas atliekanti pareigūnė, turinti gana mažai realios galios ką nors iš pagrindų pakeisti, todėl jos ir nelyginu su minėtais pseudopolitikais, kurie iki pat pamatų griauna pasitikėjimą valstybės institucijomis.
      Šie veikėjai yra tik aisbergo viršūnė melo, pavydo ir nesantaikos kurstomame Lietuvos politiniame pasaulyje. Yra ir daugiau į juos panašių asmenų, vadinančių save politikais. Manau, jie irgi ras savo vietą mano tekstuose. Pavardžių kol kas neskelbsiu, laikas parodys.

 

     

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
     
      – Repo ritmu perfrazuoji valstybinį himną: „Lietuva, Tėvyne mūsų, / Nepasikeitė čia niekas / Nuo laikų dar rusų”. Betgi nuo „rusų laikų” daug kas pasikeitė – miestuose pristatyta didingų tautinių paminklų ir tviskančių prekybos centrų, visi gali keliauti, eiti kur tik akys veda…  
      
      – Teigti, kad daug kas pasikeitė, galėtume tik žiūrėdami į išorę, nors iš tikrųjų žmonių mąstymas liko toks pat, kaip ir anksčiau. Lietuvos gyventojai vis dar yra įpratę gyventi sistemoje, kuri jiems diktuoja, ką reikia daryti, jie net nebando patys ką nors keisti.
      Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į Vokietijos žaliųjų akcijas, kuriomis buvo siekiama užkirsti kelią branduolinių atliekų gabenimui per šalies teritoriją. Tie žmonės stovėjo tris paras šaltyje, kai kurie iš jų net prisirakino prie bėgių antrankiais, kad nepravažiuotų atominės uždelsto veikimo bombos. O dabar paklauskime savęs – kaip būtų pasielgęs tūlas lietuvis, išgirdęs, kad per Lietuvą transportuos branduolines atliekas? Manau, jis būtų nuėjęs toliau žiūrėti televizoriaus…
      Tai kas, kad dabar išsipustėme pagal užsienio pavyzdį, iki užsieninio lygio pakėlėme kainas? Tikrovėje visa ta pilkoji masė kaip buvo, taip ir liko ištikima senajai sistemai, vis dar duodanti ir imanti kyšius, kaip ir anksčiau, vertinanti tave iš tavo aprangos bei išvaizdos. Kaip ir anksčiau, yra perkami diplomai ir baigimo atestatai, ligoninėse lygiai taip pat rūpinamasi ne pagal ligą, o pagal piniginę, nėra jokios lygybės. Apie kalėjimus išvis neverta kalbėti…
      Lietuva monopolizuota „Maximų”, „Ozų” ir „Akropolių”, negailestingai išstūmusių iš rinkos visus mažesnius prekeivius. Studijuoti turi teisę tik gerai uždirbančių tėvų vaikai, nes Lietuvos studentui per atostogas nėra sąlygų užsidirbti nei mokslams, nei duonai. Jis tampa tėvų išlaikytiniu, toliau didinančiu socialinę prarają. Taip, galima keliauti ten, kur akys veda… Tik kiek iškeliavusių sugrįžta?
      Kas dėl viso to kaltas? Ir patys žmonės, net nebandantys savęs pakeisti, ir socialinės infrastruktūros (sveikatos, švietimo) trūkumas, ir kai kurių politinių reformų absurdas. Taigi, nors ir esame Europos Sąjungoje, tačiau savo mentalitetu esame prisikaustę prie praeities ir nežiūrime į ateitį. Norėdami ką nors pakeisti savo valstybėje, turime keisti sau artimą aplinką ir save pačius.
      Dainoje „Lietuva, Tėvyne mūsų“ akcentuoju, kad atėjo laikas keisti mąstymą, keisti požiūrį į sistemą, nusistovėjusią nuo senų laikų. Lietuviška vėliava ir lietuviškas himnas to už mus nepadarys.  
      
      – Dainoje „Atėjo laikas” pasakojama apie kaimynystėje gyvenantį jaunuolį, kuris iš pradžių vilki „Iron Maiden” marškinėlius, vėliau tampa policininku, o galiausiai – Murzos partijos fašistu. Priedainyje sakoma: „Atėjo laikas pasakyti visą tiesą tiesiai į akis…”. Kokią tiesą norima pasakyti šiam politinės propagandos, viešųjų ryšių ir komercinės reklamos užsmaugtam pasauliui?
      
      – Tai iš tikrųjų linksma istorija, iš kurios mes su draugais dažnai pasijuokiam. Tas jaunuolis iš tikro buvo mano vieno draugo kaimynas. Dar būdamas paauglys jis vis kartodavo frazę: „Nėra to blogo, kas neišeitų į sklepą” (sklepas – kalinių laikymo kamera). Kaip sakoma, jis buvo „užkoduotas policininkas”, o juo pagaliau tapęs, pasidarė labai charizmatiška asmenybė.
      Šitoje dainoje kalbama apie policininko padėtį mūsų visuomenėje. Vieni policininkai yra nuožmūs ir korumpuoti, be jokių skrupulų „darantys tvarką”, bandantys tave palaužti ir fiziškai, ir psichologiškai. Kiti vis dėlto stengiasi laikytis savo principų ir atrodyti dorais žmonėmis, bent jau kurį laiką.
      Jokiu būdu negalima visų policininkų mesti į vieną katilą ir sakyti, kad jie yra blogi be jokių išlygų. Daugelis jų tokiais tampa dėl mažų atlyginimų ir posovietinio mentaliteto, kuris verčia juos savanaudiškai galvoti, neatsakingai atlikti savo pareigas, o dažnai netgi pastūmėja į nusikalstamą veiklą.
      Pasitikėjimas policija, lyginant su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje yra nepaprastai žemas. Kodėl? Policininkų darbai kalba patys už save. Kriminalinėse suvestinėse matome, kiek daug nusikaltimų padaro patys policijos pareigūnai. Tiek pat daug jų nusikaltimų lieka neišaiškinti. Mano akyse policija yra valstybės veidas: jeigu policija tavęs negerbia, tai ženklas, kad tavęs negerbia ir pati valstybė.

 

     

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
     
      – Pirmą kartą Lietuvos muzikos istorijoje albumo viršelis buvo papuoštas antifašistinio judėjimo („ANTIFA”) ženkleliu. Kaip kilo tokia idėja ir ką šis ženklas simbolizuoja tavo muzikoje?
      
      – Šis ženklas yra tam tikrų mano idėjų išraiška, nes dainų tekstuose, kaip ir kasdieniame gyvenime, pasisakau prieš rasinės nesantaikos kurstymą, prieš nacionalsocialistines idejas, prieš autoritarinius ir diktatūrinius režimus. Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu jaunimo polinkį į radikalių neonacių grupuočių idėjas bei simboliką. Savo tekstais bandau pasiekti draugų ir visuomenės nesugadintą jaunuolį, kurio mąstymas dar tik formuojasi. Nepropaguoju „vienos tiesos”, tiesiog išreiškiu savo nuomonę. Nebijau reikšti savo nuomonės ir ant albumo viršelio.
      Tenka konstatuoti liūdnoką faktą, kad Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Europos šalių, tarp politika nusivylusių jaunų žmonių plinta neonacizmas. Tokie pseudoveikejai kaip Gražulis ir Uoka oficialiai palaiko neonacistinius judejimus ir paverčia jų vadinamąjį „politinį aktyvizmą” kažkokia kvaila komedija. Vokietija nori visiškai uždrausti fašistinės nacionaldemokratų partijos (NPD) veiklą, tuo tarpu Lietuvoje daugelis nemąstančių žmonių galvoja, kad neonacizmas – tai tik nekalta patriotizmo išraiška. Deja, tokios grupės labai greitai radikalizuojasi ir gali bet kada tapti didele grėsme kiekvienam iš mūsų, nes jaunimas yra fanatizuojamas netikrais idealais ir sampratomis.
      Kitose šalyse ANTIFA judėjimai susilaukia didelio palaikymo iš įvairių socialinių sluoksnių, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar religijos. Lietuvoje antifašizmo samprata dar nėra prigijusi. Ant albumo viršelio šį ženklą pamatęs žmogus galbūt pasidomės, ką jis reiškia, bandys pats susiformuoti savo nuomonę.      
      
      – Morda MC ketina „globaliu mastu įvykdyti repo džihadą prieš komercinį šūdą”. Bet juk žinai, kad toks „džihadas” sunkiai įmanomas. Visų muzikantų kūryba anksčiau ar vėliau sukomercinama ir tampa spektaklio visuomenės dalimi.
      
      – Atlikėjai, apie kuriuos kalbi, nori užsidirbti ar bent jau išgyventi iš muzikos. Aš – priešingai, visiškai nesiekiu materialinės naudos iš to, ką darau. Visą savo beveik metų darbą patalpinau internete, kad visi galėtų laisvai jį atsisiųsti nemokėdami nė cento. Žmones, kuriems pelnas yra svarbesnis už idėjas, eina komerciniais keliais niekieno neverčiami, jie ieško, kaip galėtų save realizuoti, ir galbūt tame nėra nieko blogo. Tai tiesiog jų požiūris.
      Muzika jau seniai tapo verslu ir pajamų šaltiniu, dainų tekstai, kaip ir muzika, yra perkami ir parduodami, iš jų užsidirbama. Gal kam nors tai ir yra gyvenimo svajonės išsipildymas, man – ne. Muziką visada vertinau kaip mediumą, įgalinantį perteikti klausytojui jausmus ir mintis.
      Dainoje „Dirty”, iš kurios paimti šie žodžiai, kalbu apie globalias problemas: karą, finansines machinacijas, visuotinį oportunizmą. Kol kas tai tik mano vieno mentalinis repo džihadas ir, tiesą sakant, nemanau, kad jis kada nors taps komerciniu produktu. Tie, kurie norės tai išgirsti, – išgirs, o kam  nepatinka – neklausys. Juk anaiptol ne visi klauso politinio repo.  
      
      – Esi emigrantas, gyveni Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Nepasiilgai gimtinės? Gal šiais metais apsilankysi joje ir surengsi nemokamų koncertų turą?
      
      – Pasiilgstu artimų žmonių, draugų. Maždaug keturi iš penkių mano draugų, su kuriais užaugau, irgi dalijasi emigranto dalia. Daugelis jų yra aktyvūs ir muzikoje, ir politikoje, ir visuomeninėse veiklose. Buvau priverstas emigruoti 2001-aisiais, kadangi norėjau studijuoti, bet neturėjau jokių finansinių galimybių. Esu kilęs iš paprastos šeimos, nepažinojau „gerų dėdžių”, kurie būtų galėję mane paremti per studijas, todėl vieną dieną susidėjau lagaminą ir išvykau į Vokietiją, kur spėjau baigti studijas universitete ir gauti gerą darbą neturėdamas jokio pradinio kapitalo.
      Gyvendamas užsienyje pamačiau didelius skirtumus tarp lietuviško ir vakarietiško mentaliteto. Čia tu esi vertinamas ne pagal tėvų kišenę, o pagal savo proto išgales. Mokslas yra prieinamas visiems, kurie turi kantrybės išmokti svetimą kalbą ir ja studijuoti kitus dalykus. Buvo sunku, bet šios patirties niekada į nieką nekeisčiau. Nepasirenkame, kur gimti, bet galime pasirinkti, kur gyventi.
      Koncerto datos patvirtinti dar negaliu, bet manau, kad pirmasis koncertas Vilniuje įvyks šių metų balandžio viduryje. Kaip tik tuo metu planuoju grįžti į Lietuvą trumpoms atostogoms. Ar koncertas tikrai bus nemokamas, kol kas dar nežinau. Sekite Morda MC naujienas socialiniame „Facebook” tinkle ir interneto svetainėje valstybespriesas.lt.
      
      Kalbėjosi Darius Pocevičius
      2012 01 05

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti