Licencinis Dostojevskis, arba Popierinių knygų eros pabaiga
menas

skaitmeninis skaitytojas       Įprastas Maskvos butas, 2018-ieji.
      – Tėti, ar galima iš tavo kortelės nuimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti!
      – O kokia knyga?
      – Na, kaip jis... Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė”.
      
      – O kam pirkti? Juk mes ją turime.
      – Tikrai? Kokiame faile?
      – Ne faile. Ji štai čia, lentynoje, stovi!
      – Fuuu. Čia juk popierinė knygą!
      – Na ir kas? Aš ją skaičiau būdamas tavo amžiaus.
      – Tavo amžiaus, tavo amžiaus! Ten paieškos nėra. Kaip aš, tavo manymu, citatas rasiu? Garsinio palaikymo joje irgi nėra. Ir animuotų paveikslėlių. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto pakeisti negalima! Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.
      
      – Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.
      – Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš jį perskaitysiu? Į technikos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!
      – Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk už dyką.
      – Atsisiųsti knygą nemokamai!?
      – Na taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms autorinės teisės seniai nebegalioja… Garantuotai kur nors rasi.
      – Tu ką, tėti! Galbūt tavo laikais, amžiaus pradžioje, viską buvo galima siųstis už dyką. Argi nežinai, kad prieš penkerius metus visos autorinės knygų teisės visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai? O gal nori, kad mane iki gyvos galvos į belangę uždarytų, kaip sektantą Dmitrijų Sliarovą*?
      
      – Bet juk Dostojevskis – ne amerikietis! Kuo čia dėti Amerikos leidėjai?
      – O kam tai rūpi? Tėti, ar kartais nesi antiglobalistas?
      – Ne, ką tu!
      
      – Sūneli, juk gaila už failą atiduoti beveik 100 dolerių. Gal geriau klasiokų paprašyk, jie tikrai turės. O tu jiems paskui kokį nors savo failą duosi.
      – Aha! O kur aš skaitysiu jų Dostojevskį?
      – Kaip tai kur? Savo kopiją jie skaitys savo namuose, o tu – savo.
      – Na, tu visiškai atsilikęs. Knygą galima skaityti tik tame kompiuteryje, per kurį jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas! Žodžiu, tėti, duokš pinigus! Aš sau normalią knygą nusipirksiu.
      
      – Na gerai, štai vienkartinis slaptažodis 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mano laikais šimtas dolerių buvo dideli pinigai…
      – OK. Parsisiunčiau. Thanks.
      
      – Nagi, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūneli, o kokie čia paveiksliukai? Romane jų lyg ir nebuvo…
      – Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.
      
      Atidarytame faile sumirgėjo skelbimai:
      • „Axe Proffessional 2018 – šiuolaikiniai lazeriu galąsti kirviai”;
      • „Kosmetikos salonas „Pas Lizanką” – mes neleisime jums susenti”;
      • „Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porfirijus”;
      • „Kredituojame, išgryniname. Beveik už dyką”;
      • "RASKOLNIKOFF.COM – išdykusios senutės į bet kurį pasaulio tašką”…
      
      – Klausyk, sūneli, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti, kol baneriai išnyks?
      – Na tu lyg iš mėnulio nukritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi!
      – O kam jų reikia?
      – Kaip kam? Kad niekas kitas negalėtų perskaityti knygos, tik tas, kuris sumokėjo! Įsivaizduok, jei aš nusipirsiu knygą, tai kitas, jos nepirkęs, galės stovėti man už nugaros ir skaityti per petį…
      – Kažkokia nesąmonė. O jei aš irgi akinius užsidėsiu?
      – Cha, neišdegs! Failas pritaikytas tik mano akiniams. Kitiems akiniams reikalingas kitas poliarizacijos kodas.
      – Gerai, duokš savo akinius. Su jais skaitysiu.
      – Kaip skaitysi? Jie tavęs pagal akių rainelę neatpažins. Tu su jais nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius!      
      
      – Tiek to, tėti, netrukdyk savo kvailystėmis! Turiu perskaityti, kol licencijos laikas nesibaigė, kitaip teks pratęsti failo nuomą. Jei nepratęsiu, knyga pati susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…
      
      Praėjo trys valandos…
      – Fuuu! Na, viskas. Perskaičiau!
      – Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimą ir bausmę” per tris valandas!?
      – Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei reklaminių pauzių kas pusvalandį nebūtų.
      – Vis tiek netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svitrigailovas?
      – Kas, kas?
      – Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?
      
      – Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk „Home Edition” skaičiau. Joje tik apie tai, kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė su įkalčiais. Apie visus kitus tik „Professional” versijoje rašoma, o gal net „Enterprise Edition” pirkti tektų. Mes gi tiek pinigų neturime.
      
      – Hmm, gali išprotėti… Kur ritasi pasaulis!
      – Jau nusirito. Reikėjo prieš penkiolika metų galvoti, jei ne dar anksčiau…
      ________________
      
      * Dmitrijus Skliarovas (g. 1974) – Rusijos programuotojas, sukūręs  „Advanced eBook Processor” programos algoritmą, skirtą apeiti „Adobe PDF“ formato elektroninių knygų apsaugos sistemą. 2011 m. liepą JAV vykusioje konferencijoje Dmitrijus pademonstravo, kad jo sukurta programa visiškai pašalina PDF formato apsaugą. Netrukus jis buvo areštuotas ir apkaltintas elektroninių „Adobe“ dokumentų apsaugos gadinimu. Kalėjime praleidęs keletą mėnesių, jis buvo paleistas už užstatą ir grįžo į Rusiją. Šiandien jis yra Maskvos valstybinio Baumano technikos universiteto docentas.
      
     http://ctac.livejournal.com vertė dp
      2012 01 30


      skaitmeninis skaitytojas