Performanso (nesusi)pratimai. Pokalbis apie meną ir protesto kultūrą
menas
Pirmadienis, 23 Liepa 2012 09:23

fiokla     2012 m. kovo 11-osios vidurdienis. Vilniuje, priešais Mažojo teatro fasadą esančioje Gedimino prospekto atkarpoje, pasirodo keturios moterys. Dvi iš jų dėvi ryškius drabužius ir yra panašios į romes. Dar viena vilki geltoną megztuką, segi žalią sijoną, avi raudonus guminius batus. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga ji tapo Trispalve. Visos šios moterys – nėščios. Dar kita, dėvinti juodus drabužius, iškart kelia asociaciją su Hitleriu, kai šios moterys, po nosimis prisidėjusios po du pirštus su tamsiai nulakuotais nagais, imituoja fiurerio ūsiukus. Tolyje girdėti policijos automobilių sirenos ir pareigūno raginimas pralaisvinti važiuojamąją kelio dalį. Netrukus šį balsą užgožia garsėjantis prie moterų artėjančios minios gausmas ir švilpimas. Girdėti, kaip minia skanduoja žodį „Lietuva!“ Priešpriešiais artėjančiai save patriotais vadinančių kūnų eisenai keturios moterys atsako šūkiu „Už laisvę Lietuvai!“

 

     Šis pokalbis apie santykį tarp protesto kultūros ir meno užsimezgė man išvydus aprašomą vaizdo įrašą. Jame – viena iš šiųmetes nacionalistų eitynes Gedimino prospektu stabdžiusių blokadų. Pati tuomet nebuvau Lietuvoje, o tu dalyvavai šioje blokadoje, šiandien žinomoje kaip performansas „Pastok kelią nacizmui ir pastok už Lietuvą!“ Šio performanso žinia buvo trumpa, mat visus blokuotojus nuo kelio tuoj pat patraukdavo policija. Blokadomis atkreiptas dėmesys į tai, jog deklaruojant tautiškumą ir patriotizmą kaip pagrindinius mūsų visuomenę mobilizuoti turinčius dėmenis išties vengiama kalbėti apie tas ydas, kurios įtvirtindamos socialinę ir ekonominę nelygybę skaldo mūsų tautą. Tuo tarpu tautiškumas vis sparčiau įgyja agresyvaus nacionalizmo pavidalą.

 

     Socialiniais tinklais išplitusi filmuota blokados „Pastok kelią nacizmui“ medžiaga mane glumino ir intrigavo. Ypač sudomino tariamas šio performanso chaotiškumas ir jame supinti simboliai: bene pirmą kartą iš taboro ir kitų periferijų į centrinę erdvę persikėlę romų kūnai; viešumoje, be vyrų parankėje atsiradę nėščiųjų kūnai (tapę tiesmuku kontrastu nacionalistų eisenoje demonstruotam vyriškumui); gudri kalbos dekonstrukcija performanso pavadinime, pastojimą susiejusi ir su apvaisinimu, ir su protesto forma. Net nagų lakas akimirksniu tapo nacizmo subversija – taip vaizdžiai sureaguota į pastarojo meto tendenciją Lietuvoje neonacizmą paskubom įvilkti į baltiškojo identiteto rūbus.

 

     Transparantais, vėliavomis ir plakatais apsiginklavusią koloną jūs pasitikote rankose nelaikydamos jokių jūsų poziciją aiškiai išdėstančių šūkių. Vaizdo įraše matyti, kad žurnalistai lyg skėriai apspito jus tik tuomet, kai patriotų eisena buvo visai šalia, o jūs nereagavote į pareigūnų raginimus pasitraukti nuo kelio. Tuomet tapo aišku, kad jūs nutarėte virsti iškreiptu jūsų link judančios nacionalistų kolonos veidrodžiu. Viešoje erdvėje tapote gluminančiu stigmos, tautinių simbolių ir nacistinės simbolikos asambliažu.

 

     Fiokla Kiurė: Akcijai „Pastok už Lietuvą“ susitelkė aktyvistės, kurios jau buvo dalyvavusios blokuojant neonacių kolonas, todėl žinojome, kokie būna policijos veiksmai, saugumo darbuotojų taktika. Žinojome, kad jei eisime su plakatais, megafonais ar kokiu rekvizitu, tai aiškiai įspėtų policiją mus blokuoti, nes tokių renginių metu visus „įtartinus“ asmenis policija iškart apsupa ir tiesiog neleidžia išsiveržti prieš koloną. Iš patirties žinojome, kad blokuoti neonacistų koloną yra be galo pavojinga ir kad eitynes saugantys policininkai gali būti ne mažiau agresyvūs už eitynių dalyvius. Todėl buvo svarbu išvengti smurto ar tiesiog nepapulti į areštinę. Silpnos ir pažeidžiamos nėščios moters įvaizdį pasirinkome labiausiai norėdamos apsisaugoti nuo elementaraus suspardymo ir vyriškos agresijos.Romių įvaizdžiai – dėl to, kad nėščia romė yra vadinamųjų patriotų labiausiai niekinamas simbolis. Tai besidauginanti svetimtautė... Nėra labiau demonizuojamų moterų: jos ir „nužiūri“, yra „nešvarios“, daugina „išlaikytinius“ ir t.t. Norėjosi bent performatyviai perkelti labiausiai beteisių, engiamų ir niekinamų moterų paveikslą į viešąją erdvę. Grynoji meninė idėja neveikia tiek, kad galėtum rizikuoti gyvybe ir veltis į tūkstantinės bukapročių banditų kolonos blokavimą. Turi jausti absoliutų pasipiktinimą, turėti idėjinį angažuotumą, kad surastum drąsos taip rizikuoti. Todėl labai sunku pasakyti, kiek tame yra meno, o kiek – noro išsakyti savo politines idėjas, pasitelkiant meną.

 

     Lina Žigelytė: „Pastok kelią nacizmui“ išsiskyrė iš visų Kovo 11-osios blokadų tuo, kad Lietuvos protesto kultūroje atgaivino performatyvaus vyksmo, meno ir aktyvizmo supynimą kaip įtaigią protesto strategiją. Sakau „atgaivino“, nes idėjiškai šis performansas man pasirodė artimas judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ pasiektai naujų protesto formų paieškai, protesto kultūros mūsų šalyje sklaidai ir šios kultūros trikdžių analizei. Galima diskutuoti apie tai, kodėl kino teatro „Lietuva“ ateities klausimas (kuris subūrė judėjimą ir keleriems metams sujungė vietos bei užsienio menininkus, aktyvistus, viešų erdvių likimui neabejingus vilniečius) šiandien taip aktyviai ir kūrybingai nebenagrinėjamas. Bet išsamesnį judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ vertinimą palikime nuošaly. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, jog ir šiam judėjimui aktyviai veikiant, ir tau su dar trimis moterimis pastojus kelią nacionalistams, buvo pademonstruotas performatyvaus vyksmo potencialas trinti takoskyras tarp stebėtojo ir dalyvio pozicijų, tarp to, kas yra vieša ir kas yra privatu, tarp to, kas traktuojama kaip menas, ir to, kas neišsitenkant konvenciniuose apibrėžimuose tampa socialinėmis intervencijomis, o dažnai ir drąsia meno bei politikos kritika.

 

     F. K.: Pamenu kolegų anarchistų išsakytą pasipiktinimą 2009 m. Alytaus meno streiko bienalėje, kad Urbonai pasitarnavo kapitalui, socialinį konfliktą paversdami meniniu spektakliu, kad jie supainiojo meno ir socialinės kovos reprezentacijas, kad pasinaudojo socialiniais aktyvistais vystydami savo meninį projektą ir už tai dar gavo Nacionalinę premiją (menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai buvo vieni iš judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ rengtų protestų iniciatorių, – L. Ž.). Žodžiu, kai kurie „Už Lietuvą be kabučių“ protestuotojai jautėsi išduoti menininkų. Kiekvienas menininkas aktyvistas nuolat balansuoja ant ribos, kai įtraukęs šiaip aktyvistus į kokias nors įdomesnes protesto formas gali tapti idėjiniu išdaviku, jei politizuotas gatvės performansas bus reprezentuojamas kaip meno kūrinys. O jei už tai dar būsi pripažintas konjunktūros, tai gali išvis blogai baigti. Beje, dėl to paties smarkiai sukonfliktavo grupės „Voina“ nariai („Voina“ – provokuojančiomis, dažnai viešose erdvėse vykstančiomis akcijomis pagarsėjęs Rusijos menininkų kolektyvas, kurį pernai šalies kultūros ministerija įvertino apdovanojimu, – L. Ž.). Todėl asmeniškai aš stengiuosi brėžti ribas, kad tų reprezentacijų nemaišyčiau, tačiau tai yra be galo sunku.

 

     L. Ž.: Susirašinėdama su manimi tu pripažinai, kad iš įvairių ratų teko sulaukti pamokymų, esą kažką savo blokada padarėte ne taip ar ne ten. Socialiniuose tinkluose vykusiose diskusijose vis atsirasdavo komentarų, kad tokio protesto negana kovojant su neonacizmo plitimu šalyje, nes jūsų tebuvo keturios, o blokada tetruko tris minutes. Tačiau apsiribodami protesto turinio analize ignoruojame tai,kas, mano įsitikinimu, jame yra žymiai svarbiau ir įdomiau. Turiu omeny, kad „Pastok kelią nacizmui“grąžina mus prie performanso – ne vien kaip meno formos, bet ir kaip šių laikų paradigmos – esmės.

 

     Performansas nėra šiaip teatras ar kažkas vykstančio priešais mus kaip reginys, nuo ko mes, kaip žiūrovai, esame atriboti, nes tesame stebėtojai. Menotyroje performatyvus vyksmas neatsiejamas nuo 7-ojo dešimtmečio, kai Fluxus, hepeningai, šiuolaikinis šokis, šiuolaikinė skulptūra ir instaliacijos viešose erdvėse ėmė ieškoti tokių išraiškos formų, kurios nebeišsiteko baltame galerijos kube ar muziejuje. Menas tapo operacine, kurioje vyko meno institucijų kritika, ir laboratorija, kurioje buvo darkomi meno, politikos ir kūno apibrėžimai, kur jie buvo maišomi, kristalizuojami, naikinami ir perkuriami. Tokia perspektyva neatsiejama ir nuo istorinių avangardų. Derėtų prisiminti, jog Dada prasidėjo kabarete Ciuriche, kur susirinko karo pabėgėliai. Tuomet tradicinio meno, kuris ūmiai atspindėtų Pirmojo pasaulinio karo atneštus pokyčius, kūrybai nebuvo ne tik laiko, bet ir lėšų. Todėl Dada pradžia – tai poezijos ir manifestų skaitymai, triukšmo sesijos ir kitokie performansai, kurie mums pasiekiami tik per išlikusios jų dokumentacijos trupinius. Kalbėti tiek apie Dada užmazgas, tiek apie performanso meną neįmanoma nekreipiant dėmesio į jų laikinumą ir neišsitekimą dokumentacijoje, nes performansui svarbu „gyvas“ santykis su kūnu. Galima prisiminti ir Peggy Phelan teiginį, jog performansas siekia pradingti, o ne išlikti.

 

     Kritinėje teorijoje yra ir kitokia, nuo pastarosios interpretacijos neatsiejama performanso reikšmė. Čia svarbi Jono McKenzie knyga „Performansas keičia disciplinavimą“ (Perform or Else: From Discipline to Performance“ , 2001), kurioje autorius teigia, kad kapitalizmo sistema, kuri šiandien neatsiejama nuo Vakarų imperializmo ir nacionalizmo, mus stumia tapti nenutrūkstančio performanso dalyviais. Mes turime siekti maksimalių rezultatų versle, darbe ir net šeimoje, mąstydami apie savo atžalų ateitį. Toms valstybėms, kurioms neįkandami ekonomiškai pranašesnių šalių rezultatai, užklijuojama „antrojo“ ar „trečiojo“ pasaulio etiketė, o tie individai, kurie nespėja vytis kapitalizmo keliamų standartų (tarkim, migrantai ar žmonės su negalia), tiesiog nustumiami į visuomenės paraštes. Toks performanso pjūvis įspėja mus, jog šiandien nebesame debordiškoji reginio visuomenė, pasyviai atsiduodanti priešais mus besirutuliojančiam vyksmui. Susipynus medijų, politikos, kapitalizmo ir kasdienybės ritmams, mūsų nebegalima aiškiai suskirstyti į žiūrovus ir dalyvius. Be to, gyvenimus reguliuojanti kontrolės sistema mūsų nebedisciplinuoja, o, kaip rašo Gilles’is Deleuze’as, paskirsto kontrolę taip, kad mūsų nebereikia užspęsti disciplinuojančiose erdvėse. Apibrėžtoje erdvėje buvusius fabrikus pakeitė po globalias ir virtualias plotmes išsikerojusios korporacijos, edukacines įstaigas – nuolatiniai apmokymai. Gyvenimui virstant nepertraukiamu performansu (skirtu globaliam pasauliui, savo aplinkai ir sau), takoskyros tarp scenos ir auditorijos neliko. Būtent todėl J. McKenzie kalba apie virš mūsų kybantį Damoklo kardą – privalai siekti atlikti performansą (ekonominį, norminės tapatybės ar kitokį), nes kitaip tau gresia sankcijos, socialinė atskirtis, stigmatizacija ir tiesiog pražūtis.

 

     Be abejonės, ne visai sėkmingai ar kitaip nei tikimasi atliekamas mums priskiriamas vaidmuo ir funkcija tampa alternatyviu performansu, kuris nusižengia kontrolės dėsniams ir atskleidžia mūsų gyvenimus reguliuojančių kategorijų dirbtinumą. Todėl ne visai vyriški vyrai vienus piktina, o kitus žavi. Tą patį būtų galima sakyti ir apie Kovo 11-osios blokadų sukeltą nerimą, nes vienus jas blokavę asmenys papiktinimo nepakankamu atsidavimu Tėvynei, o kitus įkvėpė, nes pademonstravo, jog susirūpinimas valstybe reiškiasi ne vien Trispalvės iškėlimu.

 

     Svarbu turėti omenyje šiuos susisiekiančius performanso apibrėžimus, kad išvengtume to, ką tu vadini aktualiu menu, rūšiavimo į meną ir ne visai meną. O ši tendencija gaji ne vien Lietuvoje. Performatyvus vyksmas kaip protesto forma kelia diskusijas, nes jis trikdo aiškiomis kategorijomis paremtą mąstymą ir visuomet kažkur lieka „neformatu“. Būtent todėl performatyvus vyksmas – ir kaip socialinis aktyvumas, ir kaip meninė intervencija – gali mesti iššūkį kontrolės mechanizmams. Suvaldyti tai, kas nepatenka į aiškią kategoriją, yra sudėtinga.

 

     F. K.: Pirmiausia noriu pasakyti, kad tu pirmoji apskritai keli tokius klausimus, mėgini analizuoti, kažkaip sisteminti ir įvilkti į teorinį tekstą padrikas ir dar tik besiformuojančias aktualaus meno apraiškas Lietuvoje. Čia nėra susiformavusių aiškių ir kryptingai veikiančių grupių, tokių kaip „Voina“Rusijoje. Lietuvoje yra tik grupelė aktyvistų (anarchistai, feministės, žalieji, kairieji), kurie palaiko ryšius ir kaskart persigrupuoja atskiroms akcijoms. Aktyvistai menininkai ir aktyvistai nemenininkai kartais sunkiai randa bendrą kalbą. Pernelyg didelis akcijų performatyvumas gąsdina, bijoma „meno“etiketės, todėl dažnai tenka balansuoti tarp paprasto protesto su megafonais, plakatais ir performatyvumo elementų turinčios akcijos.

 

     Dalyvavimas nuobodžiuose beprasmiuose piketuose inspiruoja norą gatvės protestą daryti labiau interaktyvų, spektaklišką. Sunku pasakyti, ko gatvės aktyvizme reikia daugiau – politikos ar meno. Asmeniškai man svarbiau paskleisti politinę ir filosofinę mintį, nei kaip nors angažuotis menui. Menas man šiuo atveju – tik priemonė, įrankis. Norint „prastumti“ radikalias idėjas, neįmanoma pritraukti didelės minios, yra visokių valdžios ribojimų (tarkim, savivaldybės leidimai demonstracijoms). Telieka sudominti, pritraukti žiniasklaidą ir tai paskleisti. Menas tam padeda, tai kodėl tuo nesinaudoti?

 

     L. Ž.: Aktyvistams ir menininkams verta dažniau kalbėtis apie socialiai angažuotą meną ir jį inicijuoti – net jei sąsajos tarp šių grupių kelia trinčių. „Pastok kelią nacizmui“ balansuoja tarp šių dviejų laukų – blokadoje dalyvavusios moterys nebe pirmąkart vykdė gatvės protestą, o kelios iš jūsų aktyviai dalyvauja ir meno pasaulyje. Ironiška, kad šis karnavališkas protestas įvyko gatvėje, bet jūs netyčia atsidūrėte priešais teatro pastatą. Taip tarsi užkodavote savo performanso pasipriešinimą priklausyti aiškiam formatui.

 

     Po mano performanso „Tapimas Lietuva“ (jis vyko Kultūros naktį po Nepriklausomybės aikšte organizuotame renginyje – žiūrovams sakydama lietuviškąjį patriotizmą kritikuojantį tekstą aš palaipsniui išsirengiau nuogai ir išsidažiau savo kūną geltonai, žaliai bei raudonai) buvo diskutuojama apie tai, kaip reiktų vadinti tokį veiksmą – menu, aktyvistine veikla ar net striptizu. Vis dėlto man įdomiau ne etikečių paieška, o sukeliamos diskusijos, todėl norėtųsi, kad performansai dažniau vyktų taip ir tokiose erdvėse, kur būtų sudėtingiau nutarti, koks gi yra jų statusas.

 

     F. K.: Man labai patiko tavo performansas: minimalios materialinės priemonės, stipri idėja, pribloškiantis efektas ir balansavimas ant nelegalumo ribos.

 

     L. Ž.: Performatyviam vyksmui erdvės klausimas labai svarbus. Tai ypač aktualu reaguojant į viešų erdvių sterilizavimą Vilniuje. Pirmiesiems performatyvumo elementą puoselėjusiems menininkams buvo svarbu išeiti iš konvencinių erdvių, kuriose tradiciškai galima buvo išvysti meno kūrinius. Atidumas viešoms erdvėms, jų politizavimas neatsiejamas ir nuo aktyvizmo. Hannah Arendt rašė, kad revoliucijai būtina vieša erdvė (apie šios tezės ilgaamžiškumą mums primena ir iš Volstrito išplitęs judėjimas „Užimk“, ir Arabų pavasaris). Čia vėl galima prisiminti judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“, nes jis patraukė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį ir todėl sugebėjo bent tam tikrą laiką priešintis šios viešos Vilniaus erdvės sunaikinimui. Tai buvo pasiekta organizuojant veiklą paties kino teatro patalpose ir aplinkui esančioje erdvėje.

 

     Įvietintas menas Lietuvoje, ypač jei jis nėra skirtas istorijos monumentalizavimui (pakanka prisiminti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“), dažnai tampa aršių diskusijų objektu. Iki šiol įvietintų performansų Lietuvoje, kuriems konceptualiai būtų svarbi specifinė erdvė ir į jos specifiškumą būtų reaguojama, nebuvo daug. Tarkim, galima išskirti tavo inicijuotą performansą „Po Kudirka“ arba „Patriarchams paliepus, mums panorėjus“, vykusį šiųmetėje Kultūros naktyje po Nepriklausomybės aikšte. Performanso metu keturios moterys garsiai skaitė Nepriklausomybės priešaušryje tautos patriarchų išsakytas ir viešajame diskurse paplitusias paniekinamas mintis apie moteris. Kiek žinau, prieš pat šį performansą kelios jame dalyvauti ketinusios moterys nutarė nebedalyvauti. Nesigilindama į jų asmenines priežastis noriu paklausti, kada Lietuvoje socialiai angažuotas menas atsiims viešąsias erdves?

 

     F. K.: Aktualusis menas – tai veikla, neduodanti nieko, na, nebent teistumą. Tai ir paaiškina, kodėl jo tiek nedaug Lietuvoje. Aktualiojo meno pagrindinis požymis yra tai, kad jis turi balansuoti ant nelegalumo ribos. Nedaugelis išdrįsta. Kartą teko išgirsti priekaištą iš „aktyvistų“, apie „Antifa“ ir feminizmą internete „malančių“ žmonių, kad štai jie bijo prarasti darbus, yra atsakingi už savo gyvenimus, o tokie kaip mes, aktyvistai-protestuotojai, esame neturintys ko prarasti marginalai, todėl taip mums ir reikia – po policijos nuovadas tampytis.

 

     Aš manau, kad aktualusis menas – pats avangardiškiausias, intelektualiausias menas ir jo tokioje probleminėje šalyje kaip Lietuva turėtų būti gerokai daugiau. Tačiau menininkai Lietuvoje nesolidarūs, susiskaldę ir baikštūs. Nėra jokios organizuotos pagalbos, kai pakliūni į teisėsaugos akiratį. Tai labiausiai ir baugina. Areštinėje baisu, patikėkit. Mūsų teisėsauga nelabai skirsto, ar tu politinis aktyvistas, ar kriminalinis nusikaltėlis, o advokatai yra beprotiškai brangūs. Kai pinigai kultūrai telkiasi valstybiniame sektoriuje, kai nėra jokių nepriklausomų fondų nepriklausomo meno paramai, automatiškai dauguma menininkų yra finansiškai pajungti tarnauti konjunktūrai ir valstybinei politikai. O gatvės menas – tai iššūkis sistemai. Ir, žinoma, jį inicijuojant yra sunkoka išgyventi finansine, buitine prasme.

 

     Parengė Lina Žigelytė

     Šaltinis: 7md.lt

     2012 07 23

     anarchija.lt

     fiokla

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti