Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (34): Alberto Maltzo bedarbių portretai
menas

apsakymai apie amerika     Dailioji literatūra – tai visada kitoks pasaulis. Galimybė trumpam pabėgti nuo slogaus „čia ir dabar“. Knygos bedarbiui padeda atitrūkti nuo savųjų bedų. Tačiau šį kartą atsiverčiau knygą, kad... pasinerčiau į svetimas. Nusprendžiau paskaityti Albertą Maltzą (1908–1985).

 

     Šis rašytojas labiau žinomas kaip kino scenaristas. Vienas iš Holivudo dešimtuko, kuriam makartizmo laikais buvo uždrausta užsiimti profesine veikla. Tiesa, netgi tokimis sąlygomis jo scenarijus „Sulaužyta strėlė“, pasirašytas kito autoriaus, 1951 m. laimėjo JAV rašytojų gildijos premiją.

    

     Draudimas, neabejotinai pakenkęs rašytojui ir visoms JAV, pasitarnavo gyvenusiems šioje geležinės uždangos pusėje. Patekęs į „uždraustųjų“sąrašą, rašytojas užsitarnavo komunistams lojalaus rašytojo vardą, todėl jo kūriniai buvo išversti į rusų, o kai kas – ir į lietuvių kalbą.

    

     Šįkart pasirinkau pora neilgų bedarbius vaizduojančių apsakymų iš 1951 m. leistos knygos „Apsakymai apie Ameriką“. Taigi neriam.

    

     „Žmogus ant kelio“. Siužetas paprastas. Sunkvežimio vairuotojas, mūsiškai – fūristas, tunelyje vos nesutraiško keisto žmogėno. Šis žmogus nelabai reagavo į aplinką, net mašinos signalas jį vargiai tepažadino. Paimtas į kabiną aiškino, kad buvo susimąstęs. Sakė ėjęs kalnų keliu į miestą, esantį už šimto mylių.

    

     Kartu jie važiavo keturias valandas, bet vairuotojui taip ir nepavyko prakalbinti nelaimingo keleivio... Tik atvažiavus ir pastačius jam kavos, o paskui – ir sumuštinį, žmogus atsivėrė. Paprašė vairuotojo, kad šis perrašytų negrabiai surašytą laišką, skirtą jo žmonai. Laiškutis neilgas ir išraiškingas, tad pasidalinsiu:

     Brangioji žmona!

    

     Rašau tau laišką norėjau kai ką pasakyti prieš išeidamas bet nepasakiau tai ir rašau dabar. Manęs į šachtą nepriima ne taipsau. Aš tau sakiau neva kasyklose pasidarė mažiau darbo o tai netiesa. Man nuo to laiko kai uždarė mūsų šachtą ir aš perėjau dirbti į tunelį prie tilto toj vietoj kur upės vagą pasuko į kalnus. Dešimtininkas sako nepriims tų kurie dirbo tunelyje.

    

     Taip man nuo to kai mes gręžėme tą uolą. Tenai kvarcas o jame daug kristalo. Visi kas dirbo tunelyje prisikvėpavo smulkių kristalo dulkių. Ir todėl mes susirgome. Daktaras davė man pažymėjimą. Liga vadinasi silikozė. Nuo jos apšašta plaučiai ir negalima kvėpuoti.

    

     Mes toli gyvename nuo miesto ir tu nieko negirdėjai apie Tomą preskotą ir Chenzį Mak Kulą o jie prieš tris dienas mirė. Aš apie tai sužinojau ir nuėjau pas gydytoją. Gydytojas sako man tokia pat liga kaip ir Tomui Preskotui ir todėl aš kosčiu. Mano plaučiai visi šašuoti. Iš tų kurie dirbo tunelyje susirgo apie šimtą žmonių. Nuo šios ligos išsigydyti negalima ir gydytojas sako kad jeigu kompanija būtų mums davusi kaukes ir sutvarkiusi ventiliaciją nieko nebūtų atsitikę.

    

     Aš ir nusprendžiau išeiti nes daktaras man sako už kokių keturių mėnesių aš mirsiu. Gal kur nors rasiu darbo. Aš tau siųsiu visus pinigus kol pajėgsiu dirbti. Aš nenoriu būti šeimai našta. Todėl aš ir išėjau.

    

     Kai jau nebegausi iš manęs laiškų tai persikelk pas senelę į Kilni-Rano kalnus. Ten gyvensi o ji tavimi ir vaiku pasirūpins. Tai pasilik sveika ir tegul berniukas auga toliau nuo šachtų. Neleisk jo dirbti į šachtą. Tu neįsižeisk kad aš išėjau ir neliūdėk. O kai berniukas paaugs pasakyk ką iš manęs padarė kompanija. Aš manau praeis kokie meteliai ir tu ieškok sau kito vyro. Juk tu dar jauna.

     Mylintis tave vyras
     Džekas Pitketas


      Sukrečia, verčia susimąstyti, ar verta stengtis dėl darbo... Bet neriam toliau.

    

     Antroji apysaka – „Laimingiausias žmogus pasaulyje“, už kurią autorius 1938 m. buvo apdovanotas O. Henrio premija. Šis kūrinys kiek ilgesnis, net 14 puslapių. Siužetas kiek sudėtingesnis.

    

     Herojus Džesis Fultonas bando įsidarbinti per pažintis. Įdarbinti gali jo svainis Tomas Breketas. Jie nesimatė penkerius metus. Džesis atėjo pas jį pėsčias, per dvi savaites įveikęs neįsivaizduojamą tolybę. Svainis jo nepažino. Džesis iš kažkokio Egberto sužinojo, kad Tomas samdo vairuotojus ir moka pasakiškus pinigus. Džesiui nelengva: šešeri metai be darbo, o čia dar išbraukė iš sąrašų pašalpai gauti.

     Taigi darbo yra. Bet svainis bando atkalbėti Džesį:

    

     – Tu paklausyk manęs, – tarė Breketas. – Aš kai ką papasakosiu, kas tau reikėjo žinoti prieš išvykstant į kelionę. Mes išvežiojame ne dinamitą. Naftos šuliniams gręžti dinamitas nenaudojamas. Mielai dirbtume su dinamitu, tačiau negalima. Tai nitroglicerinas. Vieno žvilgsnio pakanka, sukosėjai garsiai – ir sprogsta. Žinai, kaip jį vežioja? Specialiose skardinėse, štai tokiose – vėduoklės pavidalo! Keletas skyrių, ir visi perdalyti guma. Su juo tik taip ir tegalima.

      Bet Džesiui nė motais:

    

     – Tomai, – rimtai tarė Džesis, – tu manęs neįbauginsi. Aš dabar tik vieną mąstau: Egbertas gaudavo dolerį už mylią, jis pats man sakė. Jis važinėdavo kas antrą dieną, o per mėnesį uždirbdavo penkis šešis šimtus dolerių. Ir man tiek pat mokės?

    

     Džesio nesustabdo net faktas, kad tas Egbertas išvakarėse susprogo, neliko nė sunkvežimio. Motyvacija labai paprasta:

    

     – Pažiūrėk į mane, Tomai. Argi to maža? Ką tu pagalvojai mane pamatęs? Tu pagalvojai: „Eitų geriau šis valkata kur kojos neša, nėra ko čia išmaldos prašinėti?“ Tiesa, Tomai? Aš daugiau taip negaliu. Aš noriu vaikščioti išdidžiai pakelta galva.

    

     Kad ir nelengvai, visgi Džesis įkalbėjo Tomą jį pasamdyti. Nesvarbu, kad darbas reiškė ankstesnę ar vėlesnę mirtį:


      Džesis išėjo iš kontoros. Pro ašaras jam atrodė, kad visas pasaulis spindi auksu. Jis ėjo šlubčiodamas, o smilkiniuose jam tvinkčiojo, širdis degė neišsakomu džiaugsmu.

    

     – Nėra laimingesnio už mane! – šnabždėjo pats sau. – Aš pats laimingiausias žmogus pasaulyje!

      Apysaka jaudina, verčia susimąstyti. Problemos lyg ir panašios: darbo nėra ir nesimato, atima pašalpą. Lietuvoj bėdos lyg ir mažesnės: retas kas šešerius metus būna be darbo. Bet argi tai svarbu – juk valgyti reikia kasdien ir jau kitą mėnesį teks šluoti atsargas, kurių greit neliks...

    

     Rekomenduoju paskaitinėti A. Maltzą. Jei nerasite ko skaityti, galit pažiūrėti. Internete yra nemažai filmų, pastatytų pagal jo scenarijus.

    
      Amerika daug prarado, uždraudusi jam kurti. Tai irgi aktualu, nes gyvename šalyje, kurioje atsiranda „nepageidaujamų dainų“, o už „neteisingą“ Tautiškos giesmės interpretaciją prokurorai siūlo keletą metų kalėjimo.

    

     Visiems Svetimas

     2014 01 01

 

     BlackPit