Black Mask: „Bachais užsikišę ausis nebegirdėsite šiukšlių gaminimo garso!“
menas

        „Juodoji kaukė“ („Black Mask“) – tai 1966-1968 metais veikusi Niujorko siurrealistų ir anarchistų grupuotė, kuri paskelbė 10 teorinių biuletenių ir vykdė meninius bei politinius veiksmus (jie blokavo Moderniojo meno muziejų, okupavo Kolumbijos universitetą; oficialiai palaikė feministę Valerie Solanas po pasikėsinimo akto, kai ji šovė į Warholą; būtent jie Woodstocko festivalyje sukarpė tvoras, kad žmonės galėtų nemokamai klausytis muzikos, o vėliau pavogė iš organizatorių palapines ir miegmaišius – pastarieji ketino pasipelnyti iš nuomos – ir išdalijo viską susirinkusiems žmonėms). Grupuotės lyderiai Benas Morea ir Danas Georgakas ilgainiui transformavo savo veiklą į visiškai andergraundinę revoliucinę grupuotę „Prie sienos, močkrušiai“ („Up Against the Wall Motherfuckers“, arba trumpai – UAW/MF), beveik visi šios nariai už savo veiklą vėliau buvo įkalinti. Po daugiau nei 30 metų tylos Benas Morea vėl pasirodo viešumoje, propaguoja savo 7-ajame dešimtmetyje vykdytos veiklos principus, nes šiandieninės kapitalizmo grimasos pasaulyje kaip niekada agresyvios, o pasipriešinimo aktyvistai kartoja vis tas pačias klaidas.  -rd-



        ***
        „Juodosios kaukės“ grupuotė intuityviai užčiuopė 1910-1925 metų meno krizės esmę. Modernaus meno turinys ir visumos vizija sukūrė ištisą tradiciją, siekiančią dar pirmuosius romantikus, o tai išprovokavo pačią sarkastiškiausią ataką prieš buržuazinę civilizaciją. Tuo tarpu modernaus meno forma vaidino atvirkštinį vaidmenį. Literatūriškai tai buvo dinamitas, o kultūriškai – vienas iš esminių sistemos ramsčių.

        Dėl šios priežasties „Juodosios kaukės“ grupuotė buvo kur kas progresyvesnė nei palyginti geriau žinomi „Sukilę darbininkai“ („Rebel Workers“), „Atgimusio jaunimo judėjimas“ („Resurgence Youth Movement“) ar netgi „didysis“ Marcuse. Skirtingai nuo pastarųjų, „Juodoji kaukė“ nuo pat pradžių siekė visiško teorijos ir praktikos atitikimo ir pagal tai kūrė savo organizaciją.

        Tuo metu egzistavo vienintelė išties karinga jėga – juodaodžių judėjimas, kuris tikrai radikaliai veikė prieš primestus „aukštuosius“ idealus, o ne sėdėjo ir pliurpė. „Juodoji kaukė“, kaip ir prancūzų situacionistai, tuo metu buvo vieninteliai baltaodžiai, naudoję priemones, lygiavertes tuometinėms rasinėms riaušėms JAV, ir suvokę pozityvią apiplėšimų, padegimų ir eksperimentų su ginklais prasmę, kurią visa vadinamoji „kairė“ įvardijo kaip absoliutų nihilizmą.

        „Karališkoji gauja“ („King Mob“)

         
                                            1968 m. „Black Mask“ piešinys. 2008 m. fotomontažas


        ***
        Egzistuoja naujasis dinamizmas, kurio degalai – tai mokslas, o revoliucija – ugnis. Juo gyveno futurizmas, dadaizmas ir siurrealizmas, bet jie jau pasiliko praeityje. Taip, kaip jie norėjo pakeisti „meną“, taip mes privalome pakeisti gyvenimą. Mūsų tikslas – vykdyti veiklą, kurioje išnyksta atskirtis tarp meno ir politikos: tai revoliucinis veiksmas.

        Kiekviena kultūra apibrėžia, kokios formos menas bus jos dalis, todėl mes nesiekiame nieko kita, kaip tik sunaikinti tokią kultūrą. Mums primetamas menas tėra gyvenimo pakaitalas, mus globojanti kultūra tėra paguoda dėl absoliutaus mus supančio skurdo. Revoliucija turi būti visuotinė. Pakeisti valdžią nepakanka – reikia pakeisti patį gyvenimą. Žmogus privalo pats kontroliuoti savo aplinką – socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai. Žmogaus negali slėgti jokie valdžios ir prievartos svertai, negali egzistuoti jokie elitai (nesvarbu, revoliuciniai ar ne), kurie nustato politines kryptis. Turi būti panaikintas bet koks politikos atskyrimas nuo viso likusio gyvenimo. Tas pat turi būti atlikta ir su kultūra – „visuotinei“ kultūrai nereikia nei ekspertų, nei menininkų – jai reikia tik žmonių.

        Viskas arba nieko

        Mes jau ilgą laiką matome, kaip revoliucinė mintis degeneruoja į diskusiją apie metodus; lyg teliko vienas klausimas „kaip“, o „kas“ nebėra svarbu. Mes keliame ne vien priemonių, bet ir turinio klausimą. Tas pats ir su veiksmu – kartu mes esame revoliucija, o kiekvienas atskirai – tragedija.
        Jeigu tikslas – perduoti valdžią į pačių žmonių rankas, tai priemonės turėtų būti visuomeninių revoliucinių organų kūrimas: darbininkų tarybos, bendruomenės tarybos, komunos ir pan.
        Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogų kultūriškai, socialiai ir ekonomiškai, tai šį tikslą galima pasiekti „kultūros“ naikinimo priemonėmis.
        Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogaus prigimtį, tai reikia pasitelkti seksualines ir socialines priemones.
        Jeigu tikslas – „visuotinumas“, tai ir priemonės turi būti „visuotinės“: viskas arba nieko.

        Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 7, 1967 m. rugpjūtis / rugsėjis

 

          
                                                 „Black Mask“ atsišaukimas, 1967 m. spalis-lapkritis



       
*** 
        Kultūra ir revoliucija

        Buržuazinė kultūra yra toks pat priešas kaip ir visa buržuazinė sistema. Ne tik rembrantai ir gėtės, bet ir visi modernistai galų gale atsidurs vakarietiškos kultūros šiukšlyne. Mūsų istorija mus vis dar moko, kaip siekti pasisekimo kitų sąskaita. Joks menininkas niekada netaps niekuo daugiau nei verslininko ar imperialisto sugulovu. Todėl nepakanka vien stiliaus ir turinio revoliucijos (tai tik suteikia tai pačiai kultūrai naujų jėgų): turi būti sugriauta pati kultūra. Nepaisant sukilimo radikalumo lygmens, buržuazija bet kuriuo atveju tuo sukilimu mėgaujasi, nes jis puošia žurnalų viršelius – ji absorbuoja scenas jų neišgyvendama. Pramogų poreikiai buvo patenkinti vienas kitą dauginusiais šūdizmais – pop-op-mini-nart-funk-etc. Dadaistų ir siurrealistų paskelbta kultūros pabaiga sudarė prielaidas susikurti naujam verslui: naujoji nublizginta nekultūra, institucionalizuotas dada ir pan. Laisvąjį eiliavimą futuristai paskelbė pasenusiu dar 1910 metais; hepeningai išvirto teatralizuota dada forma; „andergraundinius“ spaudinius perėmė korporacijos; religinis ir dvasinis art nuovo atgimimas buvo papildytas naujais šventaisiais, dievais ir guru (Leary, Ginsbergu ir kitais). Galiausiai naujausias triukas – konservuota grupės „Fugs“ pornografija ir pelnymasis iš psichodelikos.

        Nors ankstyvieji judėjimai (futurizmas, dada ir siurrealizmas) savo dvasia ir įtūžiu buvo labai gyvybingi, jų degeneravimas į meną buvo užkoduotas jau pačioje pradžioje – vos tik jie prisiklijavo priesagą -izmas. Visi -izmai ir ideologijos yra paprasčiausi tikrosios veiklos pakaitalai, nes jie gyvuoja tik neperžengdami savo formuluočių ribų. Mums reikia išvalyti orą: -izmai yra mūsų priešai.

        Kaip teigė Andre Bretonas „Kontratakoje“: „Revoliucija besąlygiškai gali ir privalo būti agresyvi nuo pradžios iki galo.“ Taigi mūsų agresija atsisuka prieš tave patį, Bretonai. Tu leidai save kanonizuoti, tu, didysis „aukštuomenės įvaizdžio“ niekintojau.

        Bet dar blogiau su siurrealizmo išniekintojais Sartre’u ir Camus – „teisingos“ tradicijos literatais. Egzistencializmas – tai slapstymasis, kad nebeegzistuotum. Ne, Sartre’ai, sėdėjimas Vakarus smerkiančiuose tribunoluose tavęs neišgelbės, nes tu pats esi Vakarai. O tu, Camus, tu mums pasibjaurėtinas: tavo mirtis mums buvo tokia maloni, tarsi tai būtume padarę mes patys.

        Bet šnekėti nepakanka – dinamitą reikia pakišti po pačiomis šaknimis, o ne tik genėti šakas. Menas tapo atsiribojimu. Kultūra neišvengiamai atitolsta nuo gyvenimo (tai socioekonominės sistemos veiklos rezultatas). Niekas daugiau negali to atskyrimo įveikti, tik socialinė revoliucija – kultūra ir gyvenimas yra neatskiriami. Ar galime „revoliuciniu“ laikyti režimą, kuris menininkams moka dvigubai didesnį atlyginimą nei darbininkams (maoistinė Kinija), arba savo revoliuciją (?) švenčiantį režimą, kurio valdančioji klika iš ložės klausosi Čaikovskio rečitalio (Kuba)? Ar įamžintą vieno žmogaus valdžią išvis galima vadinti revoliucine sistema? Ar gali išvis egzistuoti tokia sistema, kuri ekonomiškai remiasi hierarchine sistema, bet atsisako menininkų kultūrinės hierarchijos ir ekspertų tironijos?

        Mes privalome nepakliūti į šias pinkles. Arba mes pradedame kryptingą veiklą, arba tai yra beprasmiška.

        Yvonne De Negris, Ron Hahne, Janice Morea, Anne Ryder, Carol Verlaan, David Wise, Jenny Dicken, Ben Morea, John Myers, Everett Shapiro, Tony Verlaan ir Stuart Wise


          
                                       „Up Against The Wall Motherfucker!“ grafija, XX a. 7 dešimtmetis



       
***
        Mūsų civilizacijos absurdas tapo spektakliu. Spektakliu tapo netgi pastangos parodyti tai, ką reiktų sugriauti. Griovimas – tai vienintelė belikusi forma, kuri visada pati atsineša išvadas.

        Kartoti pačius save, kai viską dar prisimename – beprasmiška. Mes turime pripažinti, kad tiek politinė revoliucija, kurios tikslas - pakeisti šeimininkus (taip pat ir kelti naujas revoliucijas), tiek kultūrinė revoliucija, kuri keičia tik produktą, o ne jo gamybos priemones, – abu atvejai yra absoliučiai beprasmiai. Dada nebuvo dada, o digeriai yra mažiau nei dada. Šiandien digerių rengiami gatvės spektakliai jau buvo matyti Ciuricho ir Paryžiaus gatvėse 1916-1921 metais. Jau tada jų buvo atsisakyta kaip išsisėmusio žanro. Kartojama ta pati ir nuolatinė klaida: turi būti pakeista gyvenimo visuma. Teatrališkumo tam nepakanka.

        O taip – „mes esame laisvi“. Bet kaip konkretizuoti tai, kas tėra ideologija? Telieka vienas klausimas – valdžia, kuri lemia mūsų gyvenimus. Jį ir reikia spręsti.

        Sugrįžkime trumpam į 1916 metų Ciurichą. Leninas ir Tzara buvo draugai ir kiekvieną vakarą susėsdavo pažaisti šachmatais. Išsiskyrę jie nuėjo kiekvienas savo keliu: vienas suformulavo bolševizmą, kitas – dadaizmą. Šiandien matome, kad abu atskirai jie nepasiekė savo keliamų tikslų: vienas tapo politiku diktatoriumi, kitas – poetu menininku. Suskaldę savo požiūrius, jie nesugebėjo pasiekti visuotinio rezultato.

        Blogai buvo tada, bet šiandien dar blogiau, nes mūsų svajonės ir technologinis progresas atrodo taip arti vienas kito. Mums nepriimtinas tiek bolševikais sekančios naujosios kairės kartojimasis, tiek dadaistus mėgdžiojantys digeriai. Mes privalome atrasti tokią sintezę, kurią pasiekus mūsų kultūra ir civilizacija jau būtų nebeatitaisoma. Tai būtų visuma, kurioje konstrukcija ir dekonstrukcija, mintis ir veiksmas būtų vienis. Atskirus viso to fragmentus mes jau matėme, bet fragmentacija ir buvo problemų priežastis.

        Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 8, 1967 m. spalis / lapkritis


          
                                          „Up Against The Wall Motherfucker!“ aktyvistai veikia ir šiandien



       
Mes siūlome kultūros pasikeitimo programą (šiukšlės į šiukšles)

        Amerika stumia pasaulį į šiukšles
        Ji stumia savo žmones į šiukšles
        Ji stumia Vietnamą į šiukšles
        Prisidengdama universalių principų (demokratijos, žmogaus teisių) vardu
        Prisidengdama Tėvynės (kolių veislės šunų, Naujosios Anglijos bažnyčios) vardu
        Prisidengdama žmonių vardu
        Prisidengdama meno vardu
        Prisidengdama pinigais
        Amerika paima viską, kas suvalgoma, įkeičiama, investuojama
        Amerika palieka šiukšles
        Pasaulis yra mūsų šiukšlės, kurių mums nebereikia
        Mes prigulame žaliose lankose. Likęs pasaulis gula į šiukšles
        Gamindami šiukšles mes mėgaujamės Beethovenu, Bachu, Mozartu, Šekspyru – jie nuslopina šiukšlių gaminimo garsą
        Mes išmetame šiukšles iš savo kultūros rūmų
        Mums nereikia jų mūsų namuose
        Mes su jomis nesiderėsime ir neduosime joms savo laivų
        Bet šiandien matome, kaip šiukšlės sukyla
        Kultūrinė revoliucija
        Šiukšlės pradeda suvokti save
        Taigi pietiniame Istsaide mes irgi ketiname surengti kultūrinę revoliuciją nešdami šiukšlių maišus į Lincolno centrą
        Argi ne jiems jos priklauso?

        Šiukšles į Lincolno centrą nešti [1968 m.] vasario 5 d. 12.00 val.
        (nuo 20.30 val. vyks šiukšlių sodinimas aplink Lincolno centrą)

        „Juodoji kaukė“


        Vertė Redas Diržys

        2008  m. lapkritis

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti