Darius Pocevičius. Rašytojų vieta visuomenėje: dramblio kaulo bokštas ar gatvės barikada?
menas

Menininkai. D. Martino pies.      Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės: literatūros kritika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

      Laimantas Jonušys, kurį radikalieji oficialiosios kultūros kritikai Castor&Pollux pavadino „žymiausiu mūsų kultūros vesternizatoriumi“, nuosekliai ir atkakliai tęsia savo darbą, pradėtą „Laisvosios Europos“ radijuje. 2007 metais jis išleido politologinių esė rinkinį „Laisvės šiokiadienis“, kuriame gėrėjosi, kaip į mūsų kūnus masiškai liejasi kokakola, didžiavosi pažangiausia JAV armija, kuri, šluodama nuo žemės paviršiaus ištisus miestus, gali išsaugoti savo karių gyvybes, ir gyrė pastarojo dvidešimtmečio kultūrinius Lietuvos pasiekimus – sovietinėse parduotuvėse nebuvo ko ėsti, o dabartiniai prekybcentriai lūžta nuo ėdesio gausos. Naujausiame esė ir straipsnių apie literatūrą rinkinyje „Rūmas virš bedugnės“ (2008) L. Jonušys kiek nutolsta nuo proamerikietiškos geopolitikos propagavimo, tačiau socialinis autoriaus, laikančio save nuosaikiu konservatoriumi, angažuotumas vis tiek išlieka toks milžiniškas, kad greta jo renčiamas literatūros kritikos rūmas atrodo lyg kaimo bakūžė greta Pentagono.

 

      L. Jonušio „Rūmas virš bedugnės“ sudalintas į du statinius: „Apie literatūrą kaip meną“ ir „Apie rašytojų kūrybą“. Pirmąjame apgyvendinti teoriniai samprotavimai, antrąjame atliekami praktiniai bandymai – teorija tikrinama empirikoje. Antrasis konstruktas žymiai lenkia pirmąjį savo dydžiu ir apimtimi, tačiau jokiu būdu ne svarba, nes visos pagrindinės idėjos koncentruotai sutelktos pirmajame. Kalbant dešiniųjų Lietuvos konservatorių nemėgiamo K. Marxo terminologija, antroji knygos dalis būtų tarsi „bazė“, o pirmoji – „antstatas“, tačiau priklausomybė tarp jų šiuo atveju yra antimarksistiška – ne bazė nulemia antstatą, o antstatas bazę, t.y. autorius pirma sumūrijo ideologinius pamatus ir surentė socialines konstrukcijas, o tik vėliau atliko literatūrologinę apdailą (parašė atskirų knygų apžvalgas).

 

      Kokios gi pamatinės autoriaus idėjos, ant kurių renčiamas visas literatūrologinis „Rūmas virš bedugnės“? Į šį klausimą atsakyta jau pirmojo skyriaus – „Apie literatūrą kaip meną“ – dviejų esė pavadinimais: „Vis dėlto menas“ ir „Grožinė literatūra ir politika – prasilenkiančios kategorijos“. Trumpai tariant, visa L. Jonušio „rūmo“ konstrukcija pastatyta ant dviejų pamatinių akmenų:

 

      1. Literatūra ir menas turi egzistuoti patys sau. Tai turi būti autonomiškos ir nuo nieko nepriklausančios žmogaus veiklos sritys, kurios egzistuotų pačios savaime, pačios sau būtų ir priežastis, ir pasekmė, ir priemonė, ir tikslas.

 

      Politinės idėjos skleidžiamos siekiant geriau sutvarkyti visuomenės gyvenimą, ekonomika rūpinamasi, kad būtų veiksmingiau kuriamos materialinės gėrybės ir jomis geriau aprūpinami žmonės, panašiems dalykams tarnauja ir mokslas. [...] Menas, kaip religija ar filosofija, piklauso tai sferai, kuri funkcionuoja absoliuto lygmenyje. Todėl menas yra arba aukščiausias tikslas, arba bent jau tikslas savaime. (p.19)

 

      2. Rašytojas, rašantis grožinę literatūrą, turi sėdėti dramblio kaulo bokšte. Grožinės literatūros kūrėjai turi būti hermetiški, apolitiški ir netgi asocialūs, nes socialinis ir politinis angažuotumas kenkia literatūros kokybei.

 

      Rašytojai, daug laiko praleidžiantys dramblio kaulo bokšte arba bent jo prieigose ir mažai paisantys skaitytojo nuostatų, neretai man teikia prasmingesnio skaitymo valandų negu tie, kurie skelbia ištikimybę idėjoms ir rūpinimąsi visuomene. [...] Teigimas, kad nėra nepolitinio meno, deklaruoja ne ką kita kaip kūrybinių žmogaus galių kapituliaciją. Tai yra menininko pralaimėjimas politikui, Tikslo pralaimėjimas priemonei. Tai yra aukštesniosios žmogaus paskirties (kad ir kokią ją įsivaizduotume) išdavystė. (p.18-19)

 

      Taigi L. Jonušys griežtai pasisako už hermetišką ir uždarą, tyrą ir sociumo mėšlu nesuteptą grynosios literatūros ir grynojo meno pasaulį – apolitišką ir asocialų. Rašytojas jam irgi asocijuojasi su nežemiška aukštesnės paskirties būtybe, įsivaizduojamu pusdieviu, kuris savo vienutėje ramiai kontempliuoja grynąją estetiką – apolitišką ir asocialią.

 

      Paradoksas, tačiau iki kaulo smegenų socialus ir politiškas autorius staiga ima teigti, kad socialumas – absoliutus blogis, o socialūs rašytojai – žmonijos išdavikai. (Tiesa, L. Jonušys taip griežtai kalba tik apie grožinės literatūros rašytojus. Kartais jis atsipalaiduoja ir sušvelnina savo reikalavimų toną – pavyzdžiui, leidžia rašytojui rašinėti politinę publicistiką... Tačiau toks literatūros skirstymas į grožinę ir negrožinę (fiction and non-fiction) šiandieninėje literatūrinių žanrų, stilių ir formų mišrainėje atrodo lyg pirmykščių laikų atgyvena, kuri prašyte prašosi radikalios revizijos...) Savo teiginiams įrodyti jis pasitelkia gana vienpusišką dialektiką ir dabartiniam tyram estetikos kūrėjui priešpastato politikos purvu susitepusį buvusį sovietinį literatą. Logika paprasta: rašysit pilietiškai, politiškai ir socialiai – būsit panašūs į valdžiai parsidavusius sovietinius rašytojūkščius!

 

      Kaip nebūtų keista, tačiau L. Jonušys, keikdamas ir į dulkes sutrindamas sovietinės valdžios ir sovietinių rašytojų klano simbiozę, jis (pats to, aišku, nejusdamas) mielai perima sovietinio politruko vaidmenį. Kad ir kaip būtų nemalonu, vis dėlto reikia konstatuoti, kad L. Jonušys šiais naujais puikiais laikais užima jei ne politruko, tai bent Didžiojo brolio poziciją. Palyginkime.

 
      Sovietiniai politrukai reikalavo:
 
      – Rašykite kaip mes norime arba nesikiškite.
 
      Laimantas Jonušys reikalauja:
 
      – Rašykite ką norite, tik nesikiškite.
 

      Kai kas šiose frazėse galbūt įžvelgs kardinalius skirtumus ir ims vapėti apie dabartinį žodžio laisvės triumfą. Tačiau man šie reikalavimai itin artimi, jeigu ne identiški. Deja, L. Jonušys ėmė žiūrėti į literatūrą ne iš šono ar iš apačios, o „iš viršaus“, ir, savo nelaimei, susitapatino su oficialiu dabartinės valdžios požiūriu į visus rašytojus ir apskritai menininkus: tupėkit savo vienutėse ir kurkit ką tik norite; jei kursit gražius dalykus, mes jums netgi apgraužtą kaulą numesim, jei negražius – stipsit iš bado; žodžiu, kurkit, kurkit ir dar kartą kurkit, tik šiukštu nesikiškit ten, kur nereikia, nes mes jus apkaltinsim politikavimu ir atimsim garbingą menininko vardą...

 

      Kokias metodologines klaidas daro L. Jonušys, literatūrologijoje ėmęs taikyti griežtą rašytojiškos veiklos ribojimo politiką?

 

      Pirmąją jau minėjau. Tai tendencinga ir vienpusė lyginimo metodika. Dabartinio asocialaus (idealaus!) rašytojo paveikslą jis kuria dažniausiai žvelgdamas tik atgalios į sovietinius laikus. Tokiu būdu, pasitelkdamas akivaizdžiai blogą „sovietiškai socialaus“ rašytojo pavyzdį, jis nuneigia patį socialumą apskritai. Lyginimo tendencingumą įrodo ir kiti autoriaus pavyzdžiai. Pavyzdžiui, „idealus rašytojas“ šiuo požiūriu jam yra S. Beckettas. Tačiau šis airių vienišius greičiau yra išimtis, o ne taisyklė, absoliutus unikumas, kuriuo remtis nekorektiška. Ieškodamas savo teoriją patvirtininančių pavyzdžių, L. Jonušys kažkodėl užmiršta tokius „asocialius“ kūrėjus, kaip J.-P. Sartre’as ar A. Camus. Nuošalėje pagaliau lieka ir visi „nobelistai“, kurie paprastai apdovanojami ne už grynąją estetiką, o už... patys žinot, ką.

 

Antroji ir visų svarbiausia metodologinė L. Jonušio klaida yra ir visų akivaizdžiausia. Autorius dirbtinai išplėšia literatūrą ir patį rašytojo asmenį iš viso sociumo konteksto, literatūrą prilygindamas šventajai dvasiai, o rašytoją – mitiniam antžmogiui. Tuo jis itin panašus į klasikinį romantinių utopijų kūrėją iš XVIII amžiaus. Skirtumas tik tas, kad Švietimo epochos romantikai teigė, jog „menas išgelbės pasaulį“, o L. Jonušys mano, jog „menas išgelbės pačius menininkus“. Argi rašytojas gali būti asocialus? Iš principo gali, tačiau tik literatūrinėje fantazijoje. D. Thoreau voldenai, H. Hesse’s vienišiai, D. Defoe robinzonai, R. Kiplingo maugliai ir dar daugybė kitokių literatūrinių asocialų – tik išmonė, graži fikcija ir liguistas fantazmas to žmogaus, kuris klaidingai įsivaizduoja esąs gamtos viešpats ir visatos valdovas. Trumpai tariant, žmogus be sociumo, be kito yra tik menkas ir niekingas žmogiūkštis, o rašytojas be sociumo – netgi ne rašytojas, nes tada jis egzistuotų tik kaip daiktas sau ir daiktas savyje. Kas su tuo nesutinka, tegul šviečiasi skaitydami garsųjį meno sociologą Pierre'ą Bourdieu.

 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad L. Jonušio propaguojamos meno hermetizavimo idėjos Lietuvoje nėra labai originalios. Štai ką rašo literatūrologė Loreta Jakonytė 2005 m. išleistoje monografijoje „Rašytojas ir socialumas“: „Atgimimo laikotarpiu vyravusį „tautos poetą/vedlį“ netrukus ėmė stelbti modernistinis „estetas“, greta kristalizavosi postmodernistiškai kultūra žaidžiančiojo vaizdinys, įvairią humanitarinę bei meninę veiklą derinančio „rašto profesionalo“ punktyras“ (p. 214). Žodžiu, sovietmečiu literatūrą graužė ideologinės kinivarpos, o šiandien ją ėda tuščio formalizmo ėduonis.

 

Kaip atsakyti į šio straipsnio antraštėje suformuluotą klausimą? Kur geriausia rašytojo vieta – švarutėliame bokšte ar kruvinoje gatvės barikadoje? Pirmu atveju jis kaip princesė sėdi stiklo bokšte, žaidžia stiklo rutuliukais ir laukia princo ant stiklinio žirgo, kuriam duos pasiklausyti tuščio tų rutuliukų skambesio. Antru atveju jis atrodo kaip juokdarys, kuris reikalingas tik masėms patraukti – rašytojas iš prigimties labai blogas revoliucionierius, nes daugių daugiausia gali sukelti tik egoistišką revoliuciją sau...

 

Taigi rašytojui nedera vien tik užsidaryti bokšte, bet jis visiškai nedera ir prie barikadų. Jis dera tada, kai pasirodo ir ten, ir ten. Prieš pietus apgynei barikadą ir nuvertei valdžią – po pietų gali užsibarikaduoti kokiame nors bokštelyje ir kontempliuoti grynąją būtį... Svarbiausia, kad pasirinkto gyvenimo žanro jam neribotų jokie naujieji politrukai jonušiai...

 

balsas.lt

2008 12 04

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti