Darius Pocevičius. Kodėl jokia valdžia niekada nelegalizuos narkotikų (Aldous Huxley. Suvokimo durys, Rojus ir pragaras)
menas

Suvokimo durys       Aldous Huxley. Suvokimo durys. Rojus ir pragaras: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2008.

 

„Supurtyti sustingusį įprastinį suvokimą, kelias belaikes valandas regėti išorinį ir vidinį pasaulį ne išlikimo spiriamo gyvulio akimis, ne žmogaus, maniakiškai įsikibusio žodžių ir sąvokų, bet taip, kaip juos suvokia tiesiogiai ir besąlygiškai Didžioji Sąmonė – tai neįkainojamos vertės patirtis kiekvienam, ypač intelektualui.“ (p. 65). Užsibrėžęs sau tokį tikslą, garsus rašytojas Aldousas Huxley 1953 m. gegužės 5 d. vakare nurijo 0,4 g meskalino, kurio jam parūpino gydytojas psichiatras. Po to sėdo prie rašomojo stalo ir per du mėnesius surašė savo potyriais grįstus apmąstymus... apie narkotikų svarbą atskiro žmogaus ir visos visuomenės gyvenime.

 

1954 m. vasarį išleista nedidukė brošiūra „Suvokimo durys“ iškart tapo sensacija. Juk į skaitytojų rankas pateko ne dar viena ezoterinė fikcija, o rimta, beveik mokslinė studija – rašytojas savo noru virto eksperimentų objektu – „bandomuoju triušiu“. Aišku, šioje esė nė nekvepia sausa mokslo terminija, nes kūrinys parašytas tikro poetinio žodžio virtuozo. Tačiau pasirodo, kad pakitusioje tikrovėje bejėgis net ir meistriškas žodis. Vaza su gėlėmis ima švytėti ir kvėpuoti. Knygos ima skleisti „gyvąją šviesą“. Bambuko kėdė žada įžvalgą į visų daiktų prigimtį. Kelnių laikiklis slepia „grynosios būties paslaptį“. Visi daiktai, nusikratę įprastos funkcinės paskirties, kurią jiems primeta žmogaus akis ir protas, ima gyventi atskirą savo gyvenimą. Tada pakinta ne tik šių daiktų suvokimas, bet ir subyra į šipulius tradicinės gramatikos ir sintaksės taisyklės, kuriomis jie aprašomi: „Rožė yra rožė yra rožė. Bet šios kėdės kojos buvo kėdės kojos buvo šv. Mykolas ir visi angelai“ (p. 25).

 

A. Huxley tęsė ekperimentus ir vėliau. 1955 m. jis du kartus išbandė meskaliną kartu su bičiuliais – pacifistu G. Heardu ir verslininku A. Hubbardu. Patobulintą vizijų pasaulį jis aprašė kitoje esė – „Dangus ir pragaras“ (1956). Po 50 metų su jomis gali susipažinti ir Lietuvos jaunimas, XX a. 6-7 dešimtmečio „psichodelinę revoliuciją“ matęs tik kino filmuose.

 

Kalbant apie šias esė, visų pirma reikia pabrėžti jų edukologinę ir pažintinę, o ne literatūrinę svarbą. Kitaip tariant, jos užvaldo protą, o ne jausmus. Aldousas Huxley tapo idėjiniu kontrkultūrinio jaunimo guru. Su jo plonyte knygele „Suvokimo durys“ 7-ajame dešimtmetyje vaikščiojo melancholiški hipiai, maištaujantys studentai ir visi progresyvūs to meto žmonės, kuriems iki gyvo kaulo įgrįso juos supančio sintetinio pasaulio nuspėjamumas ir nuobodybė. Ir A. Huxley buvo toli gražu ne vienas. Sprogstamąjį to meto literatūrinį „molotovo kokteilį“ sudarė Suzukio knyga „Įvadas į dzenbudizmą“, Castanedos „Don Chuano mokymas“, Hessės „Kelionė į Rytus“, Debord’o „Spektaklio visuomenė“ ir, kaip nekeista, Mao „Raudonoji knygelė“. Tad pastebimas aiškus Vakarų jaunimo eskapizmas ir orientacija į Rytus.

 

Na, o Rytai – hašišo, o ne alkoholio kultūra ir civilizacija. Kaip rašė rusų kontrkultūrininkas E. Limonovas: „Alkoholis neramina, degina vidurius, pripildo žmogų energija. Jis ir pagimdė krikščionį – neramų tipą. Išvijo jį į kryžiaus žygius bei užkariavimus, ginė ieškoti kelių į Indiją ir Ameriką. Visi europiečių užkariavimai, tarpusavio karai, kitų šalių kolonizavimai – alkoholinio nerimo pasekmė. O musulmonų civilizacija tuo metu teršė plaučius ir temdė smegenis hašišu, šis narkotikas teikė kitokią energiją – atpalaiduojančią, minkštą, sustiprinančią jausmus bei vaizduotę. Apsirūkę, musulmonai gamino vaikus ir matė nuostabias gėles bei vaizdinius.“

 

Vakarų jaunimas perėmė iš Rytų ne tik marichuaną ir hašišą, bet ir pačią kitokio svaiginimosi kultūrą. Prasidėjo vadinamoji „psichodelinė revoliucija“. Jaunimas statė barikadas ir jose rūkė „žolę“, protestavo prieš karą Vietname ir demonstracijose vartojo LSD. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje psichodelikai buvo prieinami visiems ir nelaikomi jokiais narkotikais. Bitnikai – Allenas Ginsbergas, Gregory Corso, Lawrence’as Ferlinghettis – su Timothy Leary priešakyje atvirai ragino legalizuoti visus narkotikus, net ir stipriuosius. (Beje, kai kurie kontrkultūros istorikai teigia, kad „psichodelinę revoliuciją“ suorganizavo CŽV ir FTB vadai, siekdami demoralizuoti jaunuomenę ir atitraukti ją iš gatvės mūšių su policija.)

 

Vis dėlto psichodelinei kultūrai Vakaruose neleista įsigalėti. Žiniasklaida atkreipė dėmesį į padaugėjusių savižudybių skaičių tarp paauglių, vartojančių LSD. Kilo didelis skandalas. Dešimtys psichodelinių preparatų buvo pripažinti narkotikais ir uždrausti vartoti ne tik gatvėje, bet ir medicininėje praktikoje. Na, o 1971 m. birželio 17 d. JAV prezidentas Nixonas paskelbė narkotikus „priešu Nr. 1“ ir įkūrė „Narkotikų kontrolės agentūrą“ („Drug Enforcement Agency“), kuri pradėjo ištisą karą prieš visas svaiginamąsias medžiagas.

 

Šis karas tęsiasi ir iki šiol. Jo pasekmės matomos net ir tokiose, atrodo, smulkmenose, kaip šios „nekaltos“ A. Huxley knygos išleidimas – ši knyga mažų mažiausiai „prieštaringai vertinama“, o šimtai interneto komentatorių (naujosios kartos „megztųjų berečių“) pakilo į šventąjį karą prieš narkotikus.

 

A. Huxley esė gali būti kvailai siejamos su narkotikų propaganda tik remiantis banaliomis mąstymo klišėmis, kurios, deja, jau įaugintos į lietuvių ir visų vakariečių smegenis. Pabandysiu trumpai išdėstyti tuos cliché, kuriomis remiasi naujieji narkotikų kryžeiviai, ir paaiškinsiu, kodėl jie jomis remiasi.

 

1. Visi kvaišalai yra absoliutus blogis.

Bet kokie kvaišalai yra a priori absoliutus blogis, nes 1979 m. JAV vyriausybė kovai prieš narkotikus išleido 900 milijonų dolerių, 1989 metais – 5 milijardus, o 1999-aisiais – jau 18 milijardų. Ši suma nuolat auga, tad šiandien kiekvieną sekundę JAV antinarkotiniam karui išleidžia 609 dolerius. Kažkas yra paskaičiavęs, kad kovai su narkotikais šioje valstybėje išleidžiama daugiau pinigų, nei jų reiktų visiems pasaulio narkotikams supirkti. O kur dar visos kitos šalys? Tikrasis tokios propagandos tikslas – ne aiškinti, įikinėti ar įkalbinėti, o įdiegti į sąmonę tam tikrą viešo elgesio etaloną, kad bet koks, nors ir menkiausias nukrypimas nuo normos sukeltų audringą „natūralią“ atmetimo reakciją. Kitaip tariant, antinarkotinės kampanijos pasiekė tokį lygmenį, kai atvirai sakoma: „Narkotikai – blogis, bet jums nereikia žinoti, kodėl. Blogis, ir tiek“. Todėl kartais atrodo, kad kvaišalus liečiantys aukšto valstybinio lygio sprendimai priimami tiesiog apkvaišus, o visuomenei primesti elgesio štampai yra dar viena masinių haliucinacijų forma.

 

2. Silpni kvaišalai yra blogis, nes nuo jų greitai pereinama prie stipriųjų.

Taip, silpni kvaišalai yra blogis, nes yra teisingas amerikiečių anekdotas: „Vyras, kiekvieną dieną užsiimėjantis seksu su moterimi, būtinai pereis prie santykių su kengūrą“. Statistikos, kurią pateikia patys kovotojai prieš narkotikus, duomenimis, tik 5 amerikiečiai iš 100, pabandę marichuanos, vėliau išbando ir kokainą. Olandijoje legalizavus lengvus narkotikus, stipriųjų narkotikų vartojimas sumažėjo, tad dabar ši šalis užima paskutinę vietą Europoje pagal heroino vartojimą. Šimtuose Amsterdamo „coffee shopų“ laisvai pardavinėjama marichuana – žinoma, nedidelėmis porcijomis ir tik suaugusiems. Jei Amerikoje kanapes rūko apie 38 procentai gyventojų, tai Olandijoje – tik apie 20. Narkotikų vartojimas prarado uždrausto vaisius skonį. „Mums pavyko pasiekti, kad „žolė“ taptų nuobodi“, – giriasi Olandijos sveikatos apsaugos ministras.

 

Savo esė A. Huxley drąsiai siūlo išbandyti Dirbtinio Rojaus patirtis kiekvienam žmogui. Be abejo, tik suaugusiems ir protiškai sveikiems žmonėms, kurie galėtų išbandyti narkotikus prižiūrint specialistams, informacija apie saugų vartojimą turėtų būti įtraukta ir į edukacines programas.

 

Tad kodėl to neįvyksta? Kodėl beveik visos Vakarų valstybės nesipriešina alkoholiui, religijai, azartiniams žaidimams, pagaliau, ne ką mažesnei priklausomybei nuo „shoping and fucking“ kulto, o stabdo ir blokuoja beveik nekaltą „žolytę“?

 

Manau, kad atsakymą į šį klausimą pateikė pats A. Huxley 1931 m. parašytoje antiutopijoje „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“). Joje vaizduojama būtent mūsiškė visuomenė: nesąmoningi, visapusiškai kontroliuojami piliečiai, „išlaisvinti” nuo beprasmių jausmų, išgyvena sterilią laimę, reguliariai palaikomą narkotinėmis priemonėmis. Visų vartojamas užsimiršimo svaigalas „soma“ pasaulio valstybės gyventojų nuolat vartojamas kaip vitaminai; slopina stresą, sukuria dirbtinę palaimos būseną, yra beveik nenuodingas, todėl vartotinas kaip puikus laisvės pakaitalas. „Soma“ šiandien – tai ir bukinanti televizija, ir politiniai šou, ir supermarketų vitrinos – visa tai, ką dar 1967 metais savo knygoje „Spektaklio visuomenė“ aprašė A. Huxley bendraamžis Guy Debord’as.

 

balsas.lt

2008 12 19

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti