Cvetkov Aleksej „Kaip atrodo humanoidai ir kaip jie elgiasi”
menas

       Klasikinis, t.y. bulvarinių leidinių žurnalistų, komiksų paišytojų, naktinių klubų dizainerių ir kosminių epopėjų režisierių sukurtas humanoido įvaizdis įkūnija šiuolaikinės plačiosios visuomenės svajonę apie save pačią.

       Gležnas humanoido kūnas išreiškia viltį išsivaduoti nuo fizinio darbo; kapitalizmo sąlygomis tą sau leidžia tik buržujų sūneliai ir asocialūs marginalai, t.y. visai ne vidurinioji klasė, kuriai būtent ir skirta komercinė UFO mitologija. Nedarbininkišką ateivio anatomiją reginių vartotojai vertina teigiamai; priešingai, t.y. negatyviai dauguma žiūri į ligotą, „nesveiką“, „nevyrišką“ humanitarinio profilio studentų, bohemos atstovų ir tų, kurie „vengia visuomenei naudingo darbo“, išvaizdą. Jei bohema jiems kelia tik susierzinimą ir tam tikrą pavydą, tai savo fantazijose jie visiškai identifikuojasi su „labiau už mus išsivysčiusiais“ NSO pilotais, kuriuos laiko nepasiekiamu idealu.

       Sumažintas, beveik nepastebimas apatinis humanoido žandikaulis simbolizuoja maitinimosi problemos sprendimą. Juk nežiūrint į tai, jog vėlyvojo kapitalizmo sąlygomis vidutinė šeima maistui nebeišleidžia didžiosios biudžeto dalies, (sąžiningai sumokami visi mokesčiai ar advokato paslaugos kainuoja daug brangiau), tačiau posakis „išmaitinu šeimą“ tebeliko gerovės bei aukšto statuso simboliu, o „badmiriauju“ – ekonominio kracho metafora. Tai įvaizdžiai, kuriuos šiandienė miesto kultūra tikrai paveldėjo iš labiau tradicinių bei agrarinių laikų. Požiūris į valgymą, kaip į gyvuliškumo įrodymą, liudija, kad kapitalizmo žmogus jau toli nublokštas nuo tradicinio pasaulio normų, pasaulio, kuriame mityba ir jos papročiai, taisyklės bei draudimai susiliedavo į ypatingą šventą laiko rato metaforą, kosminio ciklo alegoriją.

       Taip, žandikaulio beveik nėra, todėl nebeliko ir maitinimosi rūpesčių, tiesa, apie tų rūpesčių dingimą mums mažai žinoma, čia figūruoja kažkokios neaiškios „injekcijos“ bei „koncentratai“, t.y. visiškai žemiški ir žmogiški maisto pakaitalai. Nors kartais vietoj valgio UFO mitų herojų akių tinklainės apšvitinamos kažkokiu steriliu dirbtinės šviesos spinduliu.

       Didžiulės lyg akiniai akys mums teigia, jog šie idealūs sutvėrimai yra visaregintys ir pilnai informuoti, o mažytės neišsivysčiusios ausys sako, jog garso ar kitokias bangas jie išmoko priimti kitu būdu, apseidami be ausų kaušelių. Toks portretas bus visiškai logiškas, jei prisiminsime, kad daugiau kaip 50 proc. didmiesčių gyventojų (tyrimai buvo atlikti JAV) kenčia nuo chroniškų neurozių bei depresijų, kurias sukelia milžiniškas triukšmas, nuolat persekiojantis šiuolaikinį žmogų gatvėje, biure ir jo namuose.

       Gigantiška humanoido kaukolė rodo paviršutinišką viduriniosios klasės supratimą apie intelektą – kapitalą, kuris, jų manymu, glūdi smegenyse. Suprask, ateivis tiesiog netreniravo kūno, bet „prisipumpavo“ smegenis. Tuo tarpu, pasak daugelio tradicinių doktrinų, tikras intelektas yra artimesnis ne refleksijai, o intuicijai, ir glūdi širdyje, todėl galva nedaug teapkraunama. Artimiausiais „didžiagalvių“ giminaičiais turėtų būti pripažinti specialiose klinikose laikomi megacefalai bei hidrocefalai, daugeliui kapitalizmo epochos piliečių sukeliantys liguistas erotines fantazijas (anoniminės amerikiečių žurnalo „Hustler“ apklausos duomenys).

       Trys humanoido pirštai kreipia mūsų žvilgsnius į šiuolaikiniam žmogui tokį mielą automatinių mygtukų pasaulį. Trijų pirštų visiškai pakanka susitvarkyti su kompiuterio „pelytės“ kūneliu.

       Belyčiai „žmogeliukai“ parodijuoja antžmogį (pirmąjį žmogų), tokiu būdu „humanoidų visuomenėje“ panaikinama žmonių pasaulyje įprasta atsakomybė prieš savo lytinius archetipus, kurie reikalauja ne tik horizontalių visuomeninių ryšių, bet ir metafizinės vertikalės. Būtent devintojo dešimtmečio modeliuotojų bei dizainerių susižavėjimas „žmogeliukais“ išprovokavo „belytės“ mados atsiradimą. „Tobulesnėje“ subtilių blyškiai žalsvų neūžaugų civilizacijoje nebereikalingi jokie „lytiniai požymiai“.

       Svarstant klasiniu požiūriu, humanoidai atsirado dėl seniai pastebėto socialinio paradokso: kapitalistiniai santykiai gali egzistuoti tik tada, kai dauguma (žmonės, ekonominiu požiūriu nepriklausantys buržuazijai) žiūri į pasaulį ir į save per buržuazinius akinius, t.y. vadovaujasi sau nebūdingomis taisyklėmis bei nuostatomis, per jėgą primestomis informacinės kontrolės pagalba.

       Tačiau netgi ir tokiais zombiais paversti žmonės negali nejausti skirtumo tarp šių dirbtinai į jų sąmonę įaugintų idealų ir savo realios socialinės lemties, todėl humanoidai tampa ne elito, o manipuliuojamų masių religija. Ateiviai – tai perversija, iškreipta svajonė apie „idealius“ save pačius. Kartu tai ir utopija, nes šios svajonės neįmanoma realizuoti dabartiniame sociume, t.y. ekonominiu požiūriu klasinėje visuomenėje.

       Ypač įdomi humanoidų paplitimo geografija. Nesunku atspėti, kad „kontaktų“ ir „liudijimų“ skaičiumi pirmauja JAV, po jų seka Didžioji Britanija ir angliškai kalbanti Europa, toliau – vokiškai kalbančios šalys, Skandinavija bei Rytų Europa. „Trečiajame“ pasaulyje „lėkštės“ retai tenusileidžia, jos pastebimos tik labiausiai suvakarietintose zonose. Jos niekada nepasirodo ten, kur praktikuojama vietinė, autentiška, nacionalinė magija ar religija, ten, kur kolektyvinei žmonių pasąmonei nereikia surogatų, pagamintų bendromis žiniasklaidos magnatų, Holivudo ir psichoanalitinio Pentagono skyriaus pastangomis. Rusijoje, kaip ir kitose buvusiose socialistinėse šalyse, humanoidų bumas sutapo su kultūros vesternizavimo, t.y. vakarietiškų elgsenos bei mąstysenos standartų populiarinimo, piku. NSO pilotai buvo populiariausi 1987–92 metais, t.y. visuotinės amerikonizacijos periodu.

       Versta iš: А. Цветков. Суперприсутствие. Краткий курс антиглобализма. – М.: Ультра.Культура, 2003.   Vertė Darius Pocevičius

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti