Limonov Eduard „Drausmės sanatorija”
menas


      Knygą „Drausmės sanatorija”, išleistą Prancūzijoje, o vėliau ir Rusijoje, Eduardas Limonovas parašė 1992 m. Joje polemizuojama su garsiaja G.Orwello socialine utopija „1984”, vaizduojančia totalitarinį ateities pasaulį kaip griežto režimo kalėjimą. E.Limonovas teigia, kad Orwellas savo niekam tikusiu bestseleriu norėjo tik pagąsdinti sočius buržua ir tuo prisidėjo prie priešo įvaizdžio kūrimo. Knygos „Drausmės sanatorija” pagrindą sudaro plati metafora: dabartinis ir būsimas pasaulis – tai „švelnaus” režimo psichiatrijos ligoninė. Šiuo „socialiniu šiuolaikinių visuomenių mentaliteto etiudu” autorius bando iš pamatų griauti Rytų šalyse dabar vyraujančius mitus ir dirbtines iliuzijas apie „pasakišką” Vakarų civilizaciją. Pateikiame trumpą knygos ištrauką.

Kasdienis gyvenimas bet kurioje iš baltosios civilizacijos visuomenių, nesvarbu, ar tai būtų Vakarų blokas – Europa ir jos kolonijos (JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika, Izraelis...), ar Rytų (TSRS su Rytų Europos šalių kompanija), primena gerai įrengtą psichiatrijos sanatoriją. Didžioji dauguma ligonių, pripumpuotų trankvilizatoriais, elgiasi protingai ir klusniai. Jie patenkinti savo gyvenimu, ligonių veidai lygūs ir įmitę. Sanatorijoje viešpatauja ramybė...

Jeigu kyla skandalas, gailestingieji broliukai felčeriai tyliai ir profesionaliai pašalina priepuolio metu staiga ant grindų šlumštelėjusį ligonį. Pašalina tuo nepastebimiau ir elegantiškiau, kuo turtingesnė ir pažangesnė yra sanatorija. Primityviose, mažiau „išvystytose” provincialiose sanatorijose, kokiomis neseniai buvo TSRS ir Rytų blokas, ligonius iki šiol šalindavo grubiai, su šauksmais ir kraujo upeliais. Užpuldavo, trypdami į žemę, laužydami rankas. Pašalindavo skandalingai. (Vakarai labiausiai priekaištavo Tarybų Sąjungai būtent dėl senoviškų represijų metodų, o ne dėl pačių represijų. Jie visada smerkė nepažangų metodą, o ne pačią esmę.)

Per stipri metafora? Karikatūra? Kodėl gi... Akivaizdūs visi drausmės sanatorijos elementai. Į akis krenta struktūrų panašumas. Ligoniai – Gyventojai. Skirtingų laipsnių ir vardų medicinos personalas – Administratoriai. Raumeningi gailestingieji broliukai felčeriai, prievartos aparatas, laikantis klusniais įsiaudrinusius ligonius, – Policija ir Kariuomenė. Nedidelė sanatorijos medicinos personalo dalis tenkina dvasines ligonių reikmes – kultūros ir komunikacijų darbuotojai: žiniasklaidos priemonės, intelektualai.

Sanatorijos administracija skatina tylius, ramius, darbščius ligonius, klijuojančius kartonines dėžutes ar besikapstančius sanatorijos sode. Idealus ligonis (pilietis) yra tas, kuris aptarnaujančiam personalui sukelia mažiausiai rūpesčių. Idealus ligonis vaikšto nei per lėtai, nei per greitai. Jis nesikvatoja, bet ir neliūdi. Idealaus ligonio veide visą laiką švyti tylus draugiškas šypsnys (prisiminkime garsiąją amerikietišką šypseną). Klijuodamas dėžutes, kapstydamas žemę, jis noriai valgo ir neprašo, kad jį išleistų, išlaisvintų. Idealus ligonis nesiaudrina.

Audrintis – pats rimčiausias nusikaltimas sanatorijoje. Audrintis reiškia palikti tylios ramybės būseną. Imti staiga vaikštinėti nuo sienos link sienos, šūkalioti: „Išlaisvinkit mane, aš sveikas!” Yra daugybė audrinimosi variantų: šokinėjimas, tūžmingos kalbos, reikalavimas susilpninti sanatorijos režimą, kaltinimai administracijai sukčiavimu; sunkiausias iš jų – fizinis sanitarų ir administracijos narių užpuolimas („Aktion Direct”, „Armee Rouge”, jei tu, skaitytojau, jau pakankamai įsigilinai į metaforą, jei Prancūzija tau jau sanatorija...). Rimtas nusikaltimas – abejoti aptarnaujančio personalo veiksmų teisingumu.

Šiuolaikinės visuomenės ir psichinių ligonių sanatorijos nemaloniai skiriasi tuo, kad iš psichiatrijos sanatorijos galima tikėtis kažkada išeiti. Tuo tarpu palikti visuomenę tereiškia pabėgti į kitą, praktiškai tokią pačią visuomenę. Iš buvusios Tarybų Sąjungos – į JAV, iš JAV – į Prancūziją. Nežymūs maisto gausos, klimato, stambių korporacijų akcininkų skaičiaus (Rytų bloke visai neseniai buvo tik vienas akcininkas – valstybė) skirtumai, nereikšmingi vietinių administracijų veiklos ypatumai neužgožia visiško sanatorijų socialinių struktūrų tapatumo. O taip! Niekada nenykstanti konkurencinio priešiškumo dvasia ir kilni „savo” ligonių gąsdinimo misija vertė aštriai rungtyniauti tarpusavyje Rytų ir Vakarų sanatorijų blokus. Kultūros ir ideologijos tarnautojų prievolė – reklamuoti „mūsų” sanatoriją, parodyti, kokia ji naudinga ir kaip skiriasi nuo kitų sanatorijų. Visur, kur bėgtų ligonis, jis būtinai išgirsta, kad mūsų sanatorija – pati geriausia iš visų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tam tikra sanatorija tam tikram ligoniui gali pasirodyti patogesnė. Vakarietiškose sanatorijose leidžiama, pavyzdžiui, be jokių apribojimų kaupti pinigus, o Rytų – visai neseniai tai dar buvo ribojama. Vienose (Rytų) rašyti leido viską, tačiau ne viską publikuoti, kitose rašyti ir spausdinti galima bet ką, sanatorijos lūžta nuo knygų, bet kaip tik dėl to ligoniai daugiau nebenori skaityti. Dešimtys Vakarų bloko šalių praktiškai nekontroliuoja savo sienų (taip jos susitarė), tačiau nieko baisaus neatsitinka. Kurgi eis ligonis iš savo vietos prie sanatorinio pietų stalo? Į nesanatorinį pasaulį, į alkaną Etiopiją? Brrr... Tik tobuli bepročiai ryžtasi palikti kasdienę šiltos mėsos porciją. Senamadiškos sanatorijos – TSRS ir Rytų blokas – iki šių dienų vis dar stengiasi kontroliuoti savo valdas...

Tariamai radikali „perestroika” iš esmės nieko naujo nepridėjo prie jau egzistavusios mimikrijos, juk mažiausiai ketvirtį amžiaus „komunistinis” blokas visiškai imitavo „kapitalistinę” sanatoriją. Imitavo iki tokio lygio, kad tarp dviejų sanatorijų blokų atsirado tik kiekybiniai skirtumai. Jie siekia vieno ir to paties: gamybos ir našumo. Vienas ir tas pats gerovės rodiklis: Bendrasis Nacionalinis Produktas. Viena ir ta pati koncepcija: iki galo išvystyti gamybines jėgas. (Ir tos pačios priemonės: hierarchinis ir statistinis gyventojų suskirstymas siekiant vieno – jų darbo efektyvumo; griežta administratorių, komanduojančių iš vyriausybės aukštumų, vadyba, kuriai padeda kompiuteriai, prikimšti nuogų skaičių apie situaciją rinkose, konkurencingumą, akcijų kilimą ir kritimą.) Abiejuose blokuose viena ir ta pati garbė – sugebėti dirbti. Virš TSRS sanatorijos kabėjo lozungas: „Darbas yra sąžinės, garbės ir didvyriškumo reikalas!”, o virš amerikietiškos – jam analogiškas: „Didžioji Amerikietiška Svajonė”. Kurti komunizmą ir „daryti pinigus” siūloma taip pat – DARBU.

Sanatorija – pati mechaniškiausia iš visų iki šiol buvusių socialinių konstrukcijų. Jos pagrindinis principas remiasi ne santykiu su Dievu, ne žmonių tarpusavio santykiais, bet žmogaus santykiu su daiktais.

Sanatorijos idealas – pati sanatorija. Ji neturi jokio tikslo ir savo buvimo pateisinimui randa priežasčių praeityje arba nesanatoriniame pasaulyje. Istorijos procesą sanatoriniai bosai vaizduoja kaip tiesinį žmonijos judėjimą nuo praėjusių amžių skurdo bei kančių link istorijos kulminacijos – jaukios šiandienos. Tas, kas buvo vakar, jų nuomone, buvo siaubinga, barbariška ir verta tik paniekos, nes tada nebuvo visuotinio išsilavinimo, automobilų ir televizorių, skalbimo mašinų ir naktinio gatvių bei architektūros paminklų apšvietimo, kompiuterių, telefonų ir apmokamų atostogų. Sanatorijos čiabuvis gailisi prieš jį gyvenusių žmonių, neturėjusių blizgančių žaisliukų, baigusių savo amžių be komforto. Pasiekęs tikslą, nieko netrokštantis (be dar didesnės gamybos ir produktyvumo) sanatorinis žmogus tampa nuobodus. Liūdnas ir visos sanatorijos gyvenimas. Nuobodulys jame pasireiškia ne kaip natūrali emocinė būsena, bet kaip prievarta įdiegta oficialiai vyraujanti atmosfera. Kadangi įsiaudrinimas ir jo kraštutinės formos – neviltis ir susižavėjimas – pripažinti pavojingais, sanatorija bevelijo pasirinkti nuobodulį kaip idealų visuomeninį klimatą. Ligonius reikia apsaugoti nuo stiprių emocijų, o nuobodulys būtent ir yra per vidurį tarp susižavėjimo ir nevilties.

     Vertė Darius Pocevičius