Paviršiuje gali nieko nesimatyti net tada, kai po grindimis viskas dega.

      Dabar galima lažintis, ar bus daugiau riaušių. Kaip prognozavome riaušių išvakarėse (žr. ankstesnį pranešimą), dešinieji užsispyrę laikosi policinės, o ne politinės taktikos socialinėms įtampoms spręsti. Iš Kubiliaus burnos liejosi tokie epitetai kaip „turgininkai“; kilus riaušėms jis „neturėjo laiko dairytis“, paskui, pasisakydamas telefonu („tele“: distancijos pabrėžimas), akcentavo nusikaltimą ir bausmę, žodžiu, pagrasino susidorojimu.

Pirmas konservų premjero dalykinis susitikimas po-riaušinėje darbotvarkėje – su oligarchų dvasiniu vadovu Lubiu.

Nėra abejonių, kad tokia laikysena – ne laikinas įsižeidimas ar pykčio priepuolis, o konservų strategijos komitetuose priimtas (įskaitant dešiniuoju pusrutuliu mąstantį saugumą) pasirinkimas: nesitraukti nė per žingsnį, jokio politinio dialogo, tik policinės represijos.

Tokį užsispyrimą galima būtų nurašyti tiesiog konservų bukumui ir atitrūkimui nuo realybės (ir, žinoma, jų sadistinei smurtinei orientacijai), tačiau pamėginkime įsijausti į jų kailį ir pasvarstyti, kokių politinių privalumų gali turėti tokia taktika, turint omenyje konservų galios troškimą, neapykantą demokratijai ir skolas stambiajam kapitalui.

Bet pirmiausia – šiek tiek flashbacko. Mano akiai įdomiausi penktadienio įvykių – ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose – momentai buvo šie:

– Zuokas ir Seimas buvo apmėtyti „Maximoje” pirktais kiaušiniais, pomidorais ir kokoso riešutais;

– Kitame mieste, anot pranešimų, valdžios atstovai buvo apmėtyti bandelėmis;

– Žmonės užėmė savivaldybės tarybos patalpas, kur įvyko kažkas panašaus į žmonių forumą ar net „karnavalą” (bachtiniškąja prasme): susirinkusieji atvirai, viešai ir savo žodžiais išjuokė ir niekino parsidavusią valdžią, skaniai juokėsi ir patys sau už tai plojo;

– Kad ir kokios „išorės jėgos” sugalvojo riaušių išvakarėse paskelbti lažybas dėl to, ar Vilniuje įvyks riaušės, tai įdomiai komplikuoja oficialiai brukamą priešpriešą tarp „išorės jėgų organizuojamų provokacijų” ir „autentiško vidinio apsisprendimo”. Dalyvaudamas tokiose lažybose, turi gilų vidinį suinteresuotumą riaušėmis…

(“Maxima”, kaip visada, pirmesnė už kitus pasipelnė iš riaušių dar iki riaušių – kaptalizmas nemirtingas; o Zuokas tyčia ar netyčia tapo visos nekenčiamos valdžios simboliu su kiušiniu ant kaktos – blogas horoskopas. Bandelių įtraukimas į arsenalą liudija kūrybiškesnio požiūrio į protestą atsiradimą.)

Šie ir kiti momentai rodo, kad „neramumai” ir protesto formos jau perauga į aukštesnę brandos stadiją ir labai naivu būtų juos laikyti užkulisinių jėgų manipuliacijomis, inertiškų „masių“ stumdymu(si).

Šiuo požiūriu konservų pasirinkta sadistiško ignoravimo ir izoliacijos taktika (riaušių atribojimas nuo „konstruktyvaus dialogo”) yra gana taikli ir bene vienintelė jų mąstymui prieinama. Virkštelė, kuri iki šiol laikė žmones pririštus, priklausomus nuo valstybės maitintojos malonės ir „mobilizuotus“ („Tėvynė pavojuje!"), vis plonėja ir gal jau įtrūko. Dabar pagrindinė užduotis valdančiajai klasei yra kiek įmanoma užtęsti „globotinių“ atsiskyrimo ir emancipacijos procesą.

Pastebėjau, kad kai kuriems „inteligentams” labai didelį įspūdį daro „argumentas” apie pasamdytus riaušininkus ir surežisuotus neramumus. Kilus riaušėms ir profsąjungų atstovai, ir „atsakingi asmenys” pateikė štai kokių faktų savo įtarimams paremti:

– riaušėse dalyvavo „visai kito tipo žmonės” (tarsi egzistuotų kažkoks padorių mitingų dreskodas);

– minioje pastebėti jaunuoliai, kurie neklausė kalbėtojų (!), akivaizdžiai kažkam ruošėsi (taip gali elgtis daugelis mitingų dalyvių, ar ne?)

– įtartini jaunuoliai buvo išgėrę (reikia suprasti, tai prieštarauja demokratijai?)

Net jeigu visiems riaušininkams už riaušes grynais arba pervedimu sumokėjo Rusijos spec. tarnybos, tai nepaneigia ir negali paneigti galimybės, kad šiandien šioje šalyje įmanomos ir „nesuinteresuotos” riaušės.

Kitaip tariant, pastarąją galimybę – kad riaušių neorganizavo jokios spec. tarnybos arba Paleckis – galėtume atmesti tik tuo atveju, jeigu būtume įsitikinę, kad Lietuvoje apskritai, iš principo ir jokiomis aplinkybėmis negali kilti riaušės be „išorės jėgų“ įsikišimo.

Įdomu tai, kad galimybė ar tikimybė, kad prie riaušių prisidėjo „išorės jėgos”, visuomet pateikiama (Landsbergio stiliumi) kaip faktas. Tuo tarpu priešinga galimybė – kad riaušės kilo be „išorės jėgų“ pagalbos – visuomet pateikiama kaip neįmanomas dalykas.

Kaip pažymėjome riaušių išvakarėse, radikalių nepasitenkinimo raiškos formų neigimas oficialiajame valdžios diskurse „nepastebimai” virsta protesto kaip tokio galimybės neigimu: „"pas mus, Lietuvoje, protesto nėra” (panašiai, kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso).

Taigi, kad tariamas akivaizdumas neapakintų (dūmai, ašaros), verta pradėti nuo klausimo: dėl ko čia vyksta susirėmimas (-ai)?

Jau pažymėjome, kad dabartinio žmonių konflikto su valstybės prievartos aparatu objektas yra nesutarimas dėl to, kas šiandien ĮMANOMA, o kas – ne. Taigi susirėmimas vyksta dėl galimybių ribų.

Todėl šiandien kaip niekada aktualiai skamba senas geras prancūziškas šūkis: būk realistas, reikalauk neįmanomo. Ko reikalauti, mums sufleruoja oficialūs užkeikimai: „kitokia mokesčių sistema? Tai absoliučiai neįmanoma! Atsižvelgеi į žmonių reikalavimus? Jūs išprotėjote! Socialinė apsauga? – tai neįmanoma; lyčių lygybė? Atsitokėkite – tai absoliučiai neįmanoma; adekvatus atlyginimas už darbą? Kaip tai gali būti įmanoma? Teisė nebūti išnaudojamam darbe – ar tai realu?” ir t.t.

Šiandien verta vis iš naujo priminti vieną banalų dalyką, kuris taip atkakliai skandinamas migloje (dabar ir dūmuose), kad nepriminus gali išvis iškristi iš mūsų viešosios sąmonės: streikas neturi nieko bendro su „konstruktyviu dialogu” su valdžia a la Lukašenka. Streikas, visuotinis streikas yra vienintelis efektyvus būdas išeiti iš „konstruktyvaus dialogo” akligatvio, kuriame jau nemaloniai dvokia ir nesustabdomai liejasi ašaros.