Tęsinys. Skaityti pradžią

Šalta, drėgna ir nyku tą vakarą buvo Madrido gatvėse. Reti praeiviai skubėjo slėptis namų tarpuvartėse. Staiga iš tolo pasigirdo tvirtų, ritmingų žingsnių aidas. Tai Mansanareso upės link žygiavo pirmieji internacionalinės brigados batalionai. Vyrai, apsivilkę berankoviais kailiniais, užsidėję prancūziškus šalmus su rusiškais šautuvais ant pečių dainavo vokiškai, prancūziškai, itališkai. Madridiečiai, išgirdę skambius Internacionalo, o paskui Marseljetės žodžius, išbėgo į gatves, sukėlė spontanišką ovaciją.

Brigados batalionai iš pradžių užėmė fronto sektorių nuo Kuesta de los Perdises (Kurapkų kalvos) ligi Baodilja del Monte. Tik atvykę į frontą, jie iškart stojo į kovą kartu su ispanų milisianais. Paskiau internacionalistai užėmė fronto ruožą nuo Kasa Samoros, palei plentą, einantį link naujojo hipodromo netoli Universiteto miestelio. Šiame bare priešas atakavo nepaprastai smarkiai.

Pirmieji kovos akimirksniai buvo sunkiausi. Fašistų aviacija bombardavo plentą ir kitas fronto prieigas. Artilerija šaudė vis smarkiau ir smarkiau. Nebuvo ištisos gynybos linijos, vieningų apkasų ir parapetų. Kariai slėpėsi už medžių, parkritę ant žemės, stengėsi apsikasti. Tik begalinis ryžtas, drąsa ir ištvermė suteikė šiems vyrams jėgos išsilaikyti tokiose silpnose pozicijose.

Internacionalinėje brigadoje buvo nemažai patyrusių, užsigrūdinusių karių, kovojusių pirmojo pasaulinio karo frontuose, ir netgi tokių profesionalų kariškių, kaip prancūzas Žiulis Diumonas, lenkas Karolis Sverčevskis (generolas Valteris), vokietis Liudvigas Renas. Be to, internacionalistai jau turėjo geresnius ir vienodesnius, daugiausia tarybinius ginklus ir iš pat pradžių pasižymėjo dideliu kovingumu, ištverme. Ispanai, kovodami greta tokių vyrų, greitai perėmė jų patyrimą, jautėsi saugesni ir ramūs. Drąsos ir veržlumo jiems užteko, trūko tik mokėjimo kariauti.

Marokiečiai atakavo būriais, bėgdami žemyn Garabito šlaitais. Jie klykė laukiniais balsais, tikėdami, kad Madrido gynėjai išsigąs. Tačiau respublikos kariai nepasitraukė iš vietos. Kulkų lietus užkirto kelią maurams; daugelis nukautų priešų liko gulėti kovos lauke. Taip kartojosi daug sykių, bet respublikos gynėjai atmušė visas atakas. Frankistai, nepažengę į priekį nei pirmą, nei antrą dieną, pamatė, kad nebeatkirs plento, einančio į Korunją, nebeužims kelių į Sierą, nebegalės palikti Madrido be vandens.

Po įnirtingų pirmosios dienos mūšių respublikonų štabas – Madrido gynimo chunta – pranešė: „Nepaisant priešo atakų, užtrukusių visą dieną, mūsų linijos liko visiškai nepasikeitusios“.

Lapkričio 9 frankistų kariuomenės vadas pulkininkas Varela trečią kartą įsakė pulti visu frontu, forsuoti Mansanareso upę Kasa de Kampo parko rajone ir įžengti į Universiteto miestelį. Tačiau kruvinos kovos vėl baigėsi visišku fašistų pralaimėjimu.

Kai kuriuose fronto sektoriuose respublikos kariai smarkiai kontratakavo ir labai pagerino visų miesto gynėjų pozicijas. Dombrovskio, prancūzų–belgų, Paryžiaus komunos batalionai kovojo Universiteto miestelio prieigose, Edgaro Andre – Prancūzų tilto rajone. Priešas buvo sulaikytas, atmuštas ir nustumtas anapus Mansanareso upės. Kasa de Kampe galutinai įsitvirtino internacionalistai.

Lapkričio 10 kovos vyko tokiu pat smarkumu. Tiesa, skaudžiai pamokyti marokiečiai jau nebepuolė dideliais būriais, o žiūrėjo ir laukė, kol frankistų aviacija ir artilerija daužė respublikonų linijas. Paskui, bėgdami paskui tankus, slėpdamiesi už jų šarvų, bandė pulti. Tačiau nei aviacija, nei artilerija, nei tankai nepalaužė Madrido gynėjų. Atlaikę visas lėktuvų atakas, jie šaudė ir šaudė, nė žingsnio neatsitraukdami iš savo pozicijų.

Tarškiant kulkosvaidžiams, pro tankų ūžimą ir bombų dundesį nuskambėjo proletariato himno žodžiai: „...paskutinė sprendžiamoji kova...“

Frankistų eilės sutriko: nuo pat pilietinio karo pradžios jie dar niekad nebuvo susidūrę su tokiais atkakliais ir narsiais priešais.

Petys į petį su internacionolinių brigadų savanoriais kovojo geriausieji Madrido darbininkų profsąjungų, Liaudies fronto organizacijų žmonės, vyrai ir moterys. Madridiečiai pasiryžo padaryti viską, kas tik galima, kad miesto neužimtų fašistai. Tūkstančiai darbininkų kasė apkasus ugnies linijoje, statė barikadas gatvėse. Visi kiti darbai buvo atidėti, liko tik vienas rūpestis – kuo greičiau užbaigti Madrido gynybos žiedą. Įtvirtinimų statytojai neturėjo patyrusių technikų, jiems trūko statybinių medžiagų, kartais net kastuvų, kapoklių. Tiktai vėliau, kada pavojus sumažėjo, atsirado ir inžinierių, ir technikų, kurie aiškino, kaip reikia kasti apkasus, statyti įtvirtinimus, bunkerius.

Kasdien rytą ir vakare miesto pakraščiuose rinkdavosi vyrai su kastuvais, su maisto ryšulėliais. Jie greitai pasiskirstydavo į mažesnius būrelius ir išsiskirstę stodavo prie darbo. Švilpė kulkos, sproginėjo sviediniai. Ne vienas darbininkas su perverta galva ar krūtine sukniubo savo paties iškastame griovyje. Niekas tiksliai nežino, kiek jų žuvo, neatsimena visų jų vardų. Tačiau apkasai vis didėjo ir gilėjo, išaugo sutvirtinimai Kasa de Kampe, Karabančelyje, Useroje ir kituose Madrido fronto sektoriuose. Atsirado betono blindažai, spygliuotų vielų užtvaros, tankų nepralaužiamos kliūtys. Buvęs atviras, lengvai prieinamas miestas greitai apsimūrijo, virto nepaimama tvirtove. Frankistams atrodžiusi tokia artima Madrido paėmimo diena vis labiau tolo, iliuzijos pasiekti greitą pergalę išsisklaidė kaip rytmečio rūkas virš Mansanareso upės.

Pagaliau frankistai suprato, kad paimti Madridą – ne toks jau lengvas dalykas, nors ir toliau įnirtingai puolė. Įsiutinti pirmųjų nesėkmių, lapkričio 10 jie pradėjo masinius bombardavimus. ,,Junkerių“ ir „kapronių“ eskadrilės visą laiką ūžė padangėje, jų numestos bombos griovė daugiaaukščius namus. Šimtai civilių gyventojų – moterų ir vaikų – žuvo po griuvėsiais, nuo artilerijos sviedinių. Visuose miesto rajonuose liepsnojo gaisrai.

Tačiau madridiečiai nebėgo, nesislapstė. Iškėlę sugniaužtus kumščius, jie su didžiausia neapykanta šaukė:

Dar daugiau vyrų ir moterų, jaunų savanorių išėjo į frontą, į fortifikacijų darbus.

Fašistams nieko nepadėjo ir ,,penktosios kolonos“ agentų pasalūniški veiksmai, šaudymai iš palėpių. Niekas jų neišsigando. Įtartinus namus apsupo respublikonų smogiamosios gvardijos (sukarintos policijos) būriai ir su gyventojų pagalba kaip mat likvidavo ginkluotus slapukus.

Tomis lemtingomis dienomis ir katalonai suprato, kad jų likimas taip pat sprendžiamas Madride. Į sostinę ėmė traukti karinės dalys iš Aragono fronto. Vienas pirmųjų atvyko Engelso pėstininkų pulkas, suorganizuotas Katalonijos Vieningosios socialistų partijos (komunistų). Lapkričio 13 dieną Madrido gatvėmis žygiavo anarchosindikalistų kolona, vadovaujama Buenaventuros Duručio, įžymaus Ispanijos anarchistų veikėjo.

Durutis buvo vienas iš tų, kurie pasisakė už vieningą veiksmų programą, už vieningą karinę respublikos gynėjų organizaciją. Jis atvirai reiškė simpatijas Tarybų Sąjungai, tarybinei liaudžiai, ryžtingai atėjusiai į pagalbą Ispanijos respublikai. Laiške Tarybiniams žmonėms Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos dvidešimtmečio proga Durutis tarp kitko rašė: „Šiandien, Rusijos darbininkai, mes atiduodame į jūsų rankas mūsų revoliucijos apgynimą; mes netikime tais politikais, kurie tik žodžiais yra demokratai ar antifašistai, mes tikime savo klasės broliais, darbininkais. Tai jie turi apginti ispanų revoliuciją, kaip kad mes prieš dvidešimt metų stojome ginti rusų revoliucijos“⁶.

Pilietinio karo pradžioje Durutis suorganizavo milisianų koloną, su kuria išvadavo daug Aragono kaimų ir miestelių. Durutis paprašė, kad jam paskirtų tarybinį karinį patarėją. Respublikos karo ministerija prašymą patenkino ir paskyrė Ksantį – Chadži Umarą Mansurovą, kuris vėliau tapo generolu, Tarybų Sąjungos Didvyriu.

Dumčiui buvo paskirtas vienas fronto sektorius Universiteto miestelyje. Patekę į uraganinę ugnį, katalonai iš pradžių neišlaikė ir pradėjo trauktis. Tada į ugnies liniją atvyko pats Durutis. Vyrai vėl pakilo ir kovėsi su didžiausiu atkaklumu.

Mūšiai truko jau ištisą savaitę. Naktį Madridą nušviesdavo gaisrai, nes priešo aviacija bombardavo be paliovos. Frankistai žūt būt stengėsi paimti sostinę. Burgoso, Saragosos, Sevilijos miestuose jau net statė pergalės vartus, iškabino kaudiljo Franko portretus.

Bet nebuvo lemta įvykti jų pompastiškoms iškilmėms. Generolas Mola taip ir neišgėrė puodelio juodos kavos Puerta del Sol gatvėje. Tiesa, tasai puodelis buvo pripiltas ir stovėjo vienoje kavinėje ant staliuko. Šalia gulėjo raštelis, kad kava nebus išgerta. Ir išsipildė sostinės gynėjų žodžiai, o ne pagyrūno generolo pažadas.

Sukoncentravę jėgas, frankistai bandė įsiveržti į miestą prie Universiteto miestelio ir Prancūzų tilto per Mansanaresą. Padėtis čia darėsi labai sunki, nes niekas negalėjo ateiti į pagalbą. Du naujokų batalionai, patekę į ugnies pragarą, spaudžiami tankų, pradėjo trauktis. Priešas pasiekė Vakarų parką, ėmė artėti prie Monkloa aikštės. Padėtis kiek pagerėjo, kai atvyko keletas tūkstančių Duručio kolonos vyrų ir lapkričio 16 rytą užėmė pozicijas Kasa de Kampe ir Universiteto miestelyje.

Tačiau kautynės dar smarkiau užvirė, nes fašistai, įsibrovę į Universiteto klinikas, filosofijos fakultetą, gretimos Kasa de Velaskeso, Instituto Rubio, Moria Kristinos gatves, tą dieną tikėjosi prasiveržti į miesto centrą.

Į šį sektorių buvo pasiųstos internacionalinės brigados, ir pagaliau didelių aukų kaina priešą pavyko sulaikyti. Kasa de Kampas, Universiteto miestelis – tai paskutinė kovų vieta, kurioje krito daugelis 11–osios brigados vyrų, kartu su politiniu komisaru Hansu Beimleriu. Iš viso 11–oji brigada per vieną kovų mėnesį neteko apie 900 sužeistų ir užmuštų, tai yra beveik pusės kovotojų. 12–ojoje brigadoje, atvykusioje į Madridą lapkričio 9, per trumpą laiką irgi išėjo iš rikiuotės apie 800 vyrų.

Po daugiau kaip dešimt dienų mūšiai Madride nė kiek nesumažėjo. Lapkričio 19 atvykę iš Katalonijos milisianų būriai ėmė atakuoti filosofijos fakultetą ir rankinėmis granatomis, durtuvais žingsnis po žingsnio išstūmė fašistus iš to didžiulio pastato.

Kitą dieną turėjo prasidėti Universiteto klinikų šturmas. Anksti rytą į pozicijas atvyko katalonų kolonos vadas Durutis. Jis išlipo iš automobilio ir išėjo į atvirą lauką, norėdamas sulaikyti savo karius, kurie, neišlaikę įnirtingos priešo atakos, traukėsi. Vos kelis žingsnius paėjęs, Durutis staiga susmuko pakirstas kulkos. Palydovai pakėlė jį ir skubiai nuvežė į „Ritco“ viešbutį, kur buvo įrengta ligoninė. Tačiau žaizda buvo mirtina. Durutis mirė 1936 m. lapkričio mėn. 20 d.

Respublikos karo aviacijos vadas generolas Ignasias Idalgas de Sisneras savo atsiminimų knygoje rašo apie tą vaidmenį, kurį atliko pirmosios tarybinių lėktuvų eskadrilės, atsiųstos į Ispaniją prieš pat Madrido gynimo kovas. Sumontuoti Albasetėje lėktuvai lapkričio 5 atskrido į Alkalą de Enaresą ir tuojau pat buvo paruošti koviniams skridimams.

Sekantį rytą virš Madrido, kaip paprastai, pasirodė ,,junkersai“, lydimi naikintuvų „fiatų“. Lėktuvai išsiskleidė, pasiruošė mėtyti bombas ir apšaudyti miestą, respublikonų pozicijas. Dar nenutilus pavojaus sirenoms, atskrido lėktuvai su respublikos spalvomis sparnuose ir puolė fašistų maitvanagius.

Vaizdas, kurį tada pamatė madridiečiai, buvo neužmirštamas. Danguje staugė motorai, lakūnai, beveik statmenai pikiruodami, puolė ,,junkersus“ ir neleido numesti mirties krovinio. Supratę, kad įvyko kažkas nelaukto ir neįprasto, žmonės puolė iš slėptuvių į gatves ir, negalvodami apie pavojų, tiek daug dienų kentėję baisius priešo bombardavimus, su neapsakomu susijaudinimu stebėjo pirmąjį oro mūšį viršum Madrido.

Kai vienas po kito nukrito devyni priešo lėktuvai, o kiti ėmė sprukti, persekiojami vikrių naikintuvų, madridiečiai su ašaromis akyse sveikino respublikos aviaciją ir Tarybų Sąjungą.

Kaip tik tomis dienomis ispanai tarybinius lėktuvus–naikintuvus praminė ,,bukanosiais“ (I–15) ir „muselėmis“ (I–16).

Po šio pirmojo oro mūšio, kurį laiką jėgų santykis Madrido padangėje buvo pasikeitęs fašistų nenaudai: jie jau nebegalėjo bombarduoti nebaudžiami, skrisdavo tik su stipria naikintuvų apsauga.

Savo atsiminimuose generolas Ignasijas Idalgas de Sisneras aprašė ne tik pirmąsias oro kautynes virš Madrido, bet ir papasakojo vieną anuomet viešai neskelbtą epizodą. De Sisneras rašo, kad jam, kaip ispanui, gėda apie tai kalbėti, tačiau jis laikąs savo pareiga dar kartą priminti, kas yra fašizmas. Vieną popietę fašistų lėktuvas numetė į miestą prie parašiuto pririštą karstą, tarybinio lakūno į gabalus sukapotą lavoną. Prie jo gulėjo raštelis su tokiais žodžiais: „Tai dovana raudonųjų oro pajėgų vadui; tegul jis žino, kas laukia jo paties ir jo bolševikų!“⁷ Lakūnas buvo per klaidą nusileidęs priešo teritorijoje prie Segovijos ir pateko į nelaisvę. Fašistai jį vedžiojo po miestą, o paskui žvėriškai nužudė.

Sunkiausių kovų metu Madride viešpatavo rimtis, nebuvo panikos. Žmonių neįbaugino nei juodosios – taip buvo praminti fašistų maitvanagiai – aviacijos mėtomos bombos, nei barbariški apšaudymai iš artilerijos. Pasiryžę priešintis visomis jėgomis madridiečiai sakydavo: „Madridą gali sugriauti, bet jo nepaims!“

Niekas nenorėjo net evakuotis iš apgulto miesto. Moterys išsiųstos iš sostinės į saugią užfrontę, naktimis slapta vėl sugrįždavo. Valdžios organai leido griežtus įsakymus, draudžiančius rinktis grupėmis ir stebėti oro kautynes. Bet niekas nepadėjo. Patruliai, kurių pareiga buvo liepti civiliams gyventojams eiti į slėptuves, patys, viską užmiršę, žiūrėdavo, kaip padangėje kaunasi lėktuvai.

Šitaip gyveno ir gynėsi didvyriškas miestas. Madrido gynėjai jautė, kad čia pat yra visad pasiryžę padėti miesto gyventojai. Jiems nuolat grėsė mirties pavojus, kamavo visokie apkasų sunkumai, purvas, stigo būtiniausių dalykų, tačiau niekas tuo nesiskundė, niekas nesiruošė kapituliuoti.

Ligi lapkričio pabaigos Kasa de Kampas tebebuvo kruvinų kovų arena. Frankistų ir respublikonų pozicijos kai kur net buvo tuose pačiuose namuose, iš vienų apkasų daug kur galėjai nusviesti rankinę granatą į kitus. Norint pasistumti į prieki, buvo kasami urvai, sprogdinamos minos. Tačiau fronto linija liko nepasikeitusi, stabilizavosi.

Patyrusias daug nuostolių internacionalines brigadas greitai reikėjo reorganizuoti ir papildyti. Į jų gretas įsijungė ištisi ispanų batalionai, vėliau atvyko tūkstančiai naujų laisvės savanorių iš 53 pasaulio šalių.

Greitai buvo sudaryta generolo Valterio (Karolio Sverčevskio) vadovaujama 13–oji brigada, kurioje buvo nemažai lietuvių. Vėliau buvo sudaryta 14–oji brigada – daugiausia iš prancūzų ir belgų, ir 15–oji brigada – iš amerikiečių bei anglų.

Nemažai svetimšalių savanorių kovojo ispaniškose ir mišriose brigadose, kulkosvaidžių batalionuose, artilerijoje, tankų daliniuose. 1936 m. lapkričio mėn. gale internacionalinės brigados po sunkių mūšių jau gaudavo papildymų iš ispanų. Atskirų batalionų sudėtis buvo labai įvairi. Antai Čiapajevo batalione buvo 21 tautybės kovotojų.

Internacionalinės brigados tapo smogiamąja Liaudies armijos jėga. Mūšiai prie Charamos, Malagos, Gvadalacharos (čia buvo sutriuškintas italų ekspedicinis korpusas), prie Kinto ir Belčitės (Aragono fronte), forsuojant Ebro upę, atsitraukimo mūšiai Katalonijoj – tai vis internacionalinių brigadų šlovės kelias. Jis visada ėjo per sunkiausius fronto sektorius. Visur internacionalinės brigados buvo drausmės ir organizuotumo pavyzdys, turėjo daug vadų I pasaulinio karo veteranų. Iškildavo ir sunkumų, ypač kalbinių. Čia daug padėjo akademinis jaunimas iš Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ir kitų šalių. Puikiai buvo organizuotas politinis propagandinis darbas. Pirmuoju internacionalinių brigadų generaliniu politiniu komisaru buvo Luidžis Longas (pokario metais Italijos komunistų partijos generalinis sekretorius).

Tūkstančiai „laisvės savanorių“ amžinai liko Ispanijos žemėje. Prie Madrido žuvo Vokietijos Komunistų partijos CK narys Hansas Beimleris ir Italijos KP CK narys Nino Nunetis, Aragone, prie Ueskos, – vengrų rašytojas Paulius Lukačas (Matė Zalka), prie Kordobos – anglų rašytojas istorikas komunistas Ralfas Foksas, anglų bataliono politinis komisaras, prie Moreljos (Aragone) – jaunas lietuvių rašytojas Aleksas Jasutis. Iš daugiau kaip šimto internacionalinėse brigadose kovojusių lietuvių žuvo 29 ir 7 dingo be žinios.

Internacionalinės brigados parodė Ispanijos liaudžiai, kad ji ne vieniša kovoje prieš tarptautinį fašizmą, kad jos pusėje viso pasaulio antifašistai. „Mes ne vieniši, – kalbėjo Dolores Ibaruri – Pasionarija 1937 m. pradžioje, – mūsų pusėje kovoja Europos liaudies fronto kovotojai, internacionalinių brigadų didvyriai“.

Vėliau, rašydama apie to meto „titaniškai sudėtingą uždavinį – apginti Madridą, kurį hitlerininkai laikė neįvykdomu“ ir kurį respublikos kovotojai sėkmingai išsprendė tarybinių savanorių tankistų ir lakūnų pagalbos dėka, ji paminėjo labiausiai pasižymėjusius didvyrius – tarybinius lakūnus, tankistus – ir pabrėžė, kad „jų vardai visiems laikams liko susieti su istorine ispanų liaudies kova už savo laisvę ir nacionalinę nepriklausomybę“. Kalbėdama apie savanorius internacionalistus, Pasionarija dar kartą pabrėžė, kad jie ,,įrašė į mūsų nacionalinio revoliucinio karo istoriją nemirštamus didvyriškumo ir pasiaukojimo mūsų reikalui puslapius. Šie puslapiai negali būti ištrinti nei frankistinio teroro metų, nei niekšiško antikomunizmo samdinių melo...“⁸

Vis dėlto, pripažįstant didžiulį tarptautinių brigadų vaidmenį Madrido gynime ir kituose Ispanų pilietinio karo mūšiuose, negalima užmiršti, kad Madridas buvo apgintas pačios ispanų liaudies herojiškų pastangų dėka. Tai yra istorinis faktas ir neginčijama tiesa.

1939 metais naktį iš kovo 5 į 6 grupė karininkų su pulkininku S. Kasadu priešakyje ir kai kurie dešiniojo socialistų partijos ir nacionalinės darbo konfederacijos (anarchistų) lyderiai kartu su kitais kapituliacijos šalininkais Madride įvykdė karinį perversmą, paskelbė manifestą apie Negrino vyriausybės atsistatydinimą ir visos valdžios perėjimą į Nacionalinės gynybos chuntos rankas. Respublikos vyriausybė, persikėlusi vos prieš keletą dienų į Centro zoną, jau neįstengė organizuoti pasipriešinimo sąmokslininkams. Negrinas ir kiti respublikos veikėjai išvyko iš šalies. Respublikos teritorijoje prasidėjo suirutė, Liaudies frontas iširo, respublikos armija buvo demoralizuota ir suskaldyta. Prasidėjo Komunistų areštai. Keletą dienų Madride dar vyko kovos tarp komunistų vadovaujamų kariuomenės dalinių ir chuntos šalininkų, tačiau frontas ir užfrontė kasdien labiau kriko. Bijodami, kad fašistai įsiverš į Madridą, komunistai nutraukė kovą prieš chuntą ir padarė su ja paliaubas. Tuo pasinaudodami, išdavikai pradėjo puolimą. Kovo 12 komunistų partija paskelbė platų kreipimąsi į liaudį, kviesdama kovoti toliau, tačiau chunta jau derėjosi su Franku, kuris iškėlė vienintelę sąlygą – besąlyginę kapituliaciją. Dauguma chuntos narių kartu su Kasadu pabėgo iš Ispanijos anglų karo laivu.

Į Madridą frankistų ir interventų armijos įžengė 1939 m. kovo 28 dieną; kovo 29–30 jie užėmė visą Centrinę respublikos zoną.

Balandžio 1 Madride įvyko frankistams talkininkavusių italų ir vokiečių armijų paradas. Falangistų, italų juodmarškinių ir marokiečių būriai žygiavo miesto gatvėmis, džiaugdamiesi pergale. Tačiau ar tai buvo pergalė? Daugiau kaip pustrečių metų (986 dienas) didvyriškai kovojęs miestas dėl kapituliantų ir išdavikų manipuliacijų atiteko priešui beveik be pasipriešinimo.

Kad ir kaip vertintume Ispanijos kovas, kaip žiūrėtume į jų eigą, tačiau Madrido gynimas pasilieka visiems laikams ispanų tautos, jos liaudies epopėja, jos ryžto ir vienybės pavyzdys. O tokie pavyzdžiai nelieka užmiršti. Jau patsai žodis Madridas skamba kaip protestas, o kartu ir širdgėla, liūdesys. Madrido gynime įsikūniję tarptautinio solidarumo internacionalizmo idealai visada paliks gyvi ir bus pasiekti, įgyvendinti.

⁶ ,,Solidaridad obrera“, 30 de octubre de 1936. Cituojama pagal „Guerra y revolucion en Espana“, Tomo II, M. 1966. p. 174–175.

⁷ Игнасио Идалго де Сиснеро. Меняю курс, М. 1967. p. 371.

⁸ Dolores Ibarruri. Memoires de la Pasionaria (El unico camino), Paris, 1964, p. 328–330.

Bulota, Andrius. Ten už kalnų, Ispanija: Prisiminimai. – Vilnius: Vaga,1974.