tautine chaltura        Šiuos metus Lietuvoje galima pavadinti kolektyvinės atminties ir grupinių ritualų pramonės metais. Teatrališki Lietuvos tūkstantmečio renginiai, grandiozinė Dainų šventė su valstybinio himno giedojimu visame pasaulyje, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa turėjo dar kartą paskelbti pasauliui apie prieš tūkstantį metų Europos atrastą Lietuvą. Stengtasi parodyti, kad Lietuva yra galinga jei ne savo dabartimi, tai praeitimi ir ilgaamže istorija. Tikėtasi, kad šie masiniai susibūrimai suteiks Lietuvos piliečiams pasididžiavimo, pasitikėjimo savimi ir vienybės.

 

Politizuotų teatrališkų renginių pomėgis Lietuvoje nėra naujas. Jie buvo ypač populiarūs Sąjūdžio laikais, ir puikiai padėjo sutelkti įvairiausių politinių pažiūrų, patirčių ir interesų žmones. Tada Lietuva sugebėjo išsiskirti iš kitų posovietinių Rytų ir Vidurio Europos šalių teatralizuotų politinių renginių gausa ir egzaltacija. Tai stebino užsienio žurnalistus ir tyrinėtojus. Beveik kasdieninės ritualizuotos įvykių ir datų minėjimo ceremonijos, įmantrios tautinės-politinės apeigos ir akcijos užfiksuotos daugelyje tuometinės Lietuvos aprašymų.

 

Štai britų žurnalistas ir populiarios knygos “Pabaltijo revoliucija” autorius Anatolis Lievenas su nuostaba aprašė tautinį-religinį teatrą jam priminusį Sąjūdžio suvažiavimą. Jo metu susirinkusieji nuolat tai atsisėsdavo, tai vėl atsistodavo – įžengus svarbiems politikams, skambant maldoms, raudoms, eilėraščiams ir t.t. – mažiausiai devyniolika kartų. Anot A.Lieveno, tai labai priminė Komunistų partijos suvažiavimų ritualus ir Katalikų bažnyčios mišių apeigas.

 

Ypatingas lietuvių polinkis rengti teatralizuotas akcijas krito į akis ir pačių lietuvių akademikams Vytautui Kavoliui bei Algirdui Juliui Greimui. V.Kavolis pastebėjo, kad nors kai kurie tokių renginių bruožai yra būdingi visoms Baltijos šalims, Lietuva gerokai pranoksta Latviją ir Estiją jų gausa, egzaltacija ir istorinės praeities naudojimu politiniams tikslams. J.Greimas padarė išvadą, kad ritualinių ceremonijų pomėgiu lietuviai labiau primena Afrikos krikščionis nei modernius europiečius.

 

Gerai žinoma, kad bendruomenės tapatybę sustiprina bendri mitai ir ritualinės apeigos. Jie žadina emocijas, padeda užsimiršti ir pasislėpti nuo būties iššūkių ir komplikacijų. Kai drauge skanduojami šūkiai, skamba aistringos kalbos, deklaracijos ir širdį veriančios dainos, susidaro įspūdis, kad visi yra panašūs, artimi ir vieningi. Rankomis susikibę įvairiausių patirčių ir praeičių žmonės gali drauge išgyventi katarsį ir pasijusti esantys viena šeima, net vienas kūnas.

 

Nenuostabu, kad daugelio lietuvių sąmonėje Sąjūdžio laikų masiniai renginiai įsiminė kaip tautos vienybės apoteozė – kaip utopija, kai avinėlis glaudėsi prie liūto. Būtent toks vienybės pojūtis buvo būdingas Sąjūdžio laikų sambūriams ir padėjo istorinių ir demografinių lūžių iškankintai visuomenei susitelkti bendram politiniam tikslui. Todėl natūralu, kad pasibaigus paskutiniams mitingams ir prasidėjus naujos eros kasdienybei, Sąjūdžio laikai prisimenami su nostalgija. Neseniai demonstruotą vienybę pakeitė liūdnas suvokimas, kad kartu išgyventas katarsis nepadeda atsikratyti posovietinėms valstybėms būdingos politinės ir istorinės painiavos, o kolektyviniai ritualai nesunaikina ekonominių ar socialinių skirtumų.

 

Nostalgiją sustiprino ir tam tikra vertybinė painiava, nes dar visai neseniai deklaruoti neva esminiai ir unikalūs lietuvių tautai dalykai pasirodė esą tik politinės mitologemos, turinčios mažai ką bendro su realybe.

 

Pavyzdžiui, buvo deklaruojama, kad unikalus lietuvių bruožas yra karšta meilė kaimui ir tradiciniam gyvenimo būdui. Šis nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio intelektualų formuotas motyvas pasiekė kulminaciją XX amžiaus pabaigoje - Lietuvos kaimas tapo galingu Sąjūdžio politinės retorikos įrankiu.

 

Kaimas, buvo kartojama, yra tikrieji lietuvio sielos namai – sudvasinta vieta, kur glūdi tautos dvasiniai klodai. Meilė kaimui buvo deklaruojama įvairiausiuose lygmenyse – tuo lengva įsitikinti pavarčius ano meto spaudą ir politikų pasisakymus. Buvo rengiamos ekspedicijos, įvairios „archaiškos“ apeigos, veikė gausybė folklorinių ansamblių, dažnai priminusių pusiau sektantiškas grupes, praktikavusias specifinį bendravimą, aprangos stilių ir gyvenimo būdą. Kaimas tapo lietuvių dvasiniu credo ir reiškė dvasinę harmoniją, moralines vertybes, meilę artimam, darbui, gamtai ir daugybę kitų dalykų.

 

Tačiau ši retorika pasirodė turinti mažai ką bendro su meile realiam kaimui. Pastarasis vis labiau grimzdo į socialinę atskirtį ir ėmė priminti marginalinę erdvę – antrąją ar net antrarūšę Lietuvą. Vos prieš dvidešimt metų viešojoje retorikoje aukštintas ir poetizuotas kaimo žmogus netrukus virto “runkeliu” - tokiu epitetu kaimo gyventojus dabar apdovanoja tautiečiai, patys vos spėję kojas apšilti XX amžiaus demografinių pokyčių nuniokotuose Lietuvos miestuose.

 

Kitas viešai deklaruotas išskirtinis lietuvių bruožas – sakralinis ryšys su gimtąja žeme ir begalinis atsidavimas jai. “Baisiausia, kas gali nutikti lietuviui, tai atitrūkti nuo gimtosios žemės. Net miręs lietuvis visada gr5žta į gimtąją žemę su ja susilieti“, - tokį motyvą tarsi mantrą kartojo įvairūs lietuvių tapatybės ir tradicijų žinovai.

 

Šią idėją iliustravo iškilmingos tremtinių palaikų susigrąžinimo ir perlaidojimo ceremonijos, kuriose dalyvaudavo minios susirinkusiųjų. Taip buvo rodoma, kad pagaliau istorijos iškankinta lietuvių tauta susibūrė numylėtame savo žemės lopinėlyje bendram keliui į ateitį. Tačiau šią idėją paneigė liūdnoka statistika: vos tremtinių kaulams atgulus į gimtąją žemę, iš Lietuvos svetur išvyko maždaug trečdalis gyvų lietuvių. Požiūris į išvykusiuosius taip pat nepasižymėjo sentimentalumu. „Ir varykit iš čia...“, - toks būdavo pagrindinis internetinių forumų dvigubos pilietybės ar emigracijos temomis motyvas, iš dalies atspindintis tiek valstybės, tiek platesnės visuomenės požiūrį į svetur gyvenančius bendrapiliečius.

 

Realybės išbandymo neatlaikė ir deklaracijos apie meilę istorijai – tiksliau istorinei tiesai. „Mes norime žinoti istorinę tiesą!“ - buvo kartojama masiniuose mitinguose ir susibūrimuose. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ta tiesa dažnai yra sudėtingesnė nei norėtųsi ir, svarbiausia, ne visada maloni. Būtent todėl jau beveik du dešimtmečius vengiama atidžiau tyrinėti tam tikrus istorijos fragmentus. Pavyzdžiui, sąsajas tarp sovietinės ir posovietinės Lietuvos bei kolaboravimą su nacių ir sovietų režimais ar kitus prieštaringus faktus, galinčius pakenkti trapiam tautiniam ego.

 

Tai tik keli neseniai skelbtų aksiomų pavyzdžiai. Šiandien ieškoma naujų mitologemų, galinčių „sucementuoti“ stipriai susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę. Reikia idėjų, galinčių užpildyti pastebimą vertybinę tuštumą ir didingų reginių, kurie bent trumpam nuslopintų vienybės nostalgiją ir sustiprintų šlubuojantį pasitikėjimą savimi ir kitais.

 

Šiuo metu labiausiai propoguojama mitologema – ypač valstybiniame lygmenyje - Lietuvos europietiškumas. Tarsi mantra kartojama, kad Lietuva per amžius buvo ir yra europietiška, daugiatautė ir daugiakultūrė, šimtmečiais rodžiusi pakantumą ir toleranciją. Savaime suprantama, veiksmas nukeliamas į tolimos praeities laikus, tiesiogiai siejant “aukso amžių” su šiandiena.

 

Būdingas šiemet šią idėją skleidžiančių renginių bruožas – stipri režisūra iš viršaus. Dar kartą pasitelkti seniai išbandyti grandiozinių renginių šablonai – pavyzdžiui, Dainų šventė kaip visų metų švenčių kulminacinis ritualas. Sovietiniais laikais tokios šventės turėjo pritrenkti žiūrovus apimtimi, dalyvių gausa ir preciziška režisūra – tarsi didingi kariniai paradai. Panašaus masiškumo efekto siekiama ir šiandien, tik akcentai, žinoma, yra pakeisti. Publika tokiuose renginiuose dažniausiai atlieka stebėtojo vaidmenį, tačiau tikimasi, kad ją apims pakili nuotaika ir pasididžiavimo jausmas.

 

Daug dėmesio skiriama virtualioms lietuvių vienybės manifestacijoms – pavyzdžiui, po visą pasaulį išblaškyti Lietuvos piliečiai gali TV ekranuose pamojuoti tėvynėje likusiems tautiečiams ir palinkėti jiems viso geriausio. Teigiamas emocijas turėjo kelti ir ekranuose stebėtas Lietuvos politinis elitas, susėdęs prie vieno stalo su Europos karaliais ir karalienėmis Lietuvos tūkstantmečio iškilmėse. Juk tokioje kilmingoje kompanijoje atsidūrę Lietuvos politikai turi galimybę atrodyti daug „europietiškesni“ nei paprastai. Apskritai šių metų iškilmės ir ritualai neabejotinai suteikė galimybę užsimiršti ir nugrimzti iliuzijose – panašiai, kaip stebint nesibaigiančius „įžymių visuomenės žmonių“ šokių ir dainų konkursus.

 

Toks užsimiršimas būtų gražus ir naudingas, jei už nupudruoto paradinio fasado neglūdėtų vis gausėjančios neeuropietiškos realijos: vienas po kito rengiami anachronistiniai įstatymų projektai, stiprėjanti ksenofobija ir homofobija bei kiti nerimą keliantys dalykai. Šių metų „optimizmo skatinimo kampanija“ parodė, kad vis dar baiminamasi realiai įvertinti save, todėl nuolatos tenka slapstytis už įvairiausių šablonų ir stereotipų.

 

Ar padės 2009 metais skleidžiamos mitologemos užpildyti vertybines spragas ir suvienyti Lietuvos visuomenę? Ar prašmatnūs renginiai įkvėps drąsos įveikti tikruosius Lietuvos europietiškumą stabdančius iššūkius? Galbūt. Tačiau būtina pripažinti, kad šiuo metu visuomenei brukamas Lietuvos europietiškumo modelis yra paviršutiniškas ir blogai dera su realybe. Tarsi ištaigingas apdaras velkamas ant nenusipraususios damos.

 
lrytas.lt
2009 08 28
 
Taip pat skaitykite: