|
Mefisto: Nepriklausomybės link! (1) |
politika |
1991 sausio 28 d. Michailas Gorbačiovas viešai pasakė kalbą, kurioje paaiškino, jog nieko nežinojo apie sausio 13-osios operaciją (jis ją ir sustabdė), bei patvirtino Lietuvos teisę išstoti iš TSR Sąjungos, kurią garantavo TSRS Konstitucija. Galima sakyti, jog nuo tada prasidėjo Lietuvos nepriklausomybė. Žinoma, Lietuvą su buvusia sąjunga jungė per stiprūs ekonominiai ryšiai, kad tai būtų galima pavadinti nepriklausomybe. 1991 m. 95 % Lietuvos eksporto teko Rusijai ir kitoms NVS šalims. Kaip tais laikais mėgo pabrėžti politikai: „Rusai valgė lietuviškas dešras“. Viena iš garsiųjų tų laikų akcijų – buvo užvirinti Panevėžio mėsos kombinato vagonai, turėję gabenti mėsos produktus tiesiai į Maskvą. LTSR buvo viena pirmaujančių TSRS žemės ūkio valstybių, o Panevėžio mėsos kombinatas produkcijos kiekiu bei kokybe buvo nesyk aplenkęs visas TSRS mėsos įmones. Importo tendencijos buvo taip pat panašios – 1991 m. importas iš Rusijos bei NVS sudarė 90 %. Taigi teritorijas siejo tarsi simbiotiniai-mutualistiniai ryšiai, kuriuos reikėjo nutraukti, kad būtų įtvirtinta tikra nepriklausomybė. Buvo priimti radikalūs sprendimai – grubiai tariant, nuspręsta sugriauti kolūkius ir „sovietinius gigantus“, tokius kaip Panevėžio mėsos kombinatas. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: 1992 m. Lietuvos eksportas į NVS sudarė tik 72 %, 1993 m. – 57 %, ir 1995 m. jau tik 39 procentus. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad stengtasi neprekiauti su rusais, bet ir todėl, kad Lietuva turėjo vis mažiau ką rusams parduoti. 1992 m. 59 % eksporto sudarė netaurieji metalai ir dirbiniai iš metalo, tuo tarpu visiems aišku, kad jokios metalo pramonės Lietuvoje nėra. Kitaip tariant, naujieji Lietuvos verslininkai tarsi narkomanai „stumdė“ viską, ką tik pirko užsienis. Jau 1993 m. prekyboje su Rusija įsigalėjo neigiamas prekybos balansas, t.y. iš Rusijos buvo perkama daugiau nei į ją eksportuojama. 2000 metais svarbiausias importo partneris vis dar buvo Rusija (vienetai – mln. litų): Iš viso 21826
Rusija 5829,7
Vokietija 3705,5
Lenkija 1371,7
Jungtinė Karalystė 931,3
Danija 914,5
Netgi 2008 m. Rusija išliko svarbiausia importo partnere, kurios importo dalis sudarė net 32 % viso importo (tuo tarpu eksportas į Rusiją siekė tik 15 %). Kitaip tariant, TSRS laikais Rusija buvo priklausoma nuo Lietuvos praktiškai tiek pat, kiek ir Lietuva nuo Rusijos. Be mėsos Lietuva teikė Rusijai taip pat chemijos, farmacijos bei aukštųjų technologijų pramonės produktus. Ir kone tiesiogine to žodžio prasme Maskva maitinosi lietuviškomis dešromis. Tuo tarpu po Lietuvos pramonės sugriovimo Lietuvą, kaip pagrindinę mėsos ir kitos produkcijos tiekėją, Rusijai pakeitė kitos šalys, o Rusijos Lietuvai, kaip importo partnerės, nepakeitė niekas. Taigi lieka neaišku, kur slypi ekonominės nepriklausomybės formulė. Prisiminus istoriją su „Družbos“ naftotiekiu, darosi akivaizdu, jog Lietuva pateko į visišką ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Kadaise Landsbergis sekė pasakas apie tai, jog rusai norės lietuviškų dešrų ir bus priversti mums viską duoti. Jei ne jie, tai Europa maitinsis iš mūsų, – sakė jis. Bet netrukus nebeliko nei kolūkių, nei agrarinių kompleksų, nei kombinatų, tad ekonominis šantažas Rusijos atžvilgiu tapo nebeįmanomas, o Rusija, priešingai, įgavo galią ekonomiškai šantažuoti mūsų šalį. Štai atėjo 2010-ieji. Valdžia, matyt, vis dar naudoja tą pačią „nepriklausomybės“ formulę. Šių metų sausio 1 d. uždaryta Ignalinos AE, kuri turėjo tarybiniais laikais pastatytus du galingiausius pasaulyje reaktorius (jie net buvo įrašyti į Gineso rekordų knygą) ir galėjo elektra aprūpinti ne tik Lietuvą, bet ir parduoti jos užsieniui. Dabar, po elektrinės uždarymo, pagrindine elektros energijos importuotoja į Lietuvą tapo... Rusija. O prezidentė 2010-uosius vadina... „energetinės nepriklausomybės pradžios metais“. Šiandien Lietuva energetikos srityje tapo visiškai priklausoma nuo Rusijos. Dujos, elektra – viskas priklauso nuo Rusijos valios.
Remiantis šia logika, siūlau Lietuvos valdžiai didinti nepriklausomybę nuo Rusijos tokiu būdu – nugriauti visus TSRS laikais statytus daugiabučius ir pasamdyti Rusijos statybų įmones jiems atstatyti. Arba galėtume „pribaigti“ „Mažeikių naftą“ ir „Achemą“ – atgyvenusius „sovietinius gigantus“. Na, tikiuosi valdantieji neperskaitys šių mano siūlymų ir nesugalvos jais pasinaudoti iš tikrųjų. P.S. Antroji šio straipsnio dalis pasirodys kovo 11-ąją 2010 01 13 |
Komentarai
Ir kodėl nepriklausomybė tapatinama su ekonomine nepriklausomybe ? Nori grįžti į šviesųjį komunizmą ? Pagyvenk Baltarusijoje.
Dėl nepriklausomybė s, tai nepriklausomybė nėra tik ekonominė. Pats savo komentare iš dalies tai pripažinai - "as tai is asmenines patirties zinau, kad eko poziuriu ten gana neblogai ir darbas ir maistas naturalus". Tačiau daug kitų žmogaus laisvių yra apribota - pabandyk ką nors kritiško valdžios atžvilgiu viešai paskelbti :-)
Lietuvos atveju ne valstybė yra asmeninės laisvės ir nepriklausomybė s priešas, kaip bandai nupaišyti, greičiau jau mankurtiška vartotojiška visuomenė, kuri tapatina nepriklausomybę ir laisvę su ekonomine gerove. Ir jei nebūtų valstybės, tokia visuomenė dar labiau vergautų korporacijom, kurių jau nepančiotų tegul ir netobuli antimonopolinia i įstatymai. Dėl bendruomenių - naivu tikėtis, kad jos sugebėtų išlikti visiškai nepriklausomos ir neįtakojamos kitų didesnių darinių ar interesų grupių, kurios nevaržomos ir prieš nieką neatsakingos galėtų daryti ką nori ir kaip nori.