V. Balkus. Apie Vilniaus valdžią ir „demokratiją“
politika

policine valstybe        Demokratija (gr. δήμος „liaudis“ + κρατῶ „valdau“) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus. Prieš rašydamas straipsnį aš tiesiog privalėjau dar kartą įsitikinti, kad žodžio „demokratija” sąvoka vis dar nepasikeitus.

 

        Labai nustebau, tačiau demokratija vis dar reiškia „liaudies valdymą”. O nustebti tikrai yra dėl ko. Atsiverčiau Lietuvos Respublikos Konstituciją  ir skaitau: „1 straipsnis. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Na, aš puikiai suprantu, kad yra senas geras posakis. kuris skamba „ant tvoros irgi parašyta (šio žodžio viešai vartoti nevalia), tačiau tai tvora”. Tačiau pagrindinis šalies įstatymas nėra tvora, tad būtų visai malonu. jei šio dokumento turinys bent jau bendrais bruožais atspindėtų dabartinę niūrią realybę.

 

Užvakar mus pasiekė džiaugsminga žinia. Pasirodo, lietuviškosios demokratijos mąstytojai iš Vilniaus savivaldybės jau rado vietą, kur liaudis gali nevaržomai reikšti savo nuomonę – tai aikštelė prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Po šios žinios teliko padėkoti išmintingajai Vilnius valdžiai už tai, kad prieš priimamą šį sprendimą jį nesusiprato prašyti, kad prie Vilniaus miesto specialiai „demokratizacijos” tikslams butų prijungti pora hektarų Labanoro girios. Įsivaizduokite, kokios perspektyvos atsivertų. Ant kelmo – oratorius, ant medžio – atsitiktinius grybautojus (sezono metu) kviečiantis mitinguoti garsiakalbis, tarp medžių – transparantai. O dar ir oras grynas, ir mitinguotojai galės kokią uogą nuskinti, kuri maloniai paguos urzgiantį skrandį (na, čia, be abejo, irgi sezono metu, ne sezono metu tiks ir kankorėžis, kaip vertingas vitamino C šaltinis).

 

Na tiek to, negirsiu daugiau šios vertingos Lietuvos demokratijos raidai minties, o pabandysiu priminti, kaip link šio genialaus sprendimo buvo einama.

 

Puikiai pamenu, kai 1988-1991 metais buvo galima viešai kalbėti ką nori ir kaip nori. Šie metai „pagimdė” ir tuos, kurie dabar jokios kitos tribūnos nei Seimo neprisimena, ir leido kalbėti tiems, kuriuos pirmieji vėliau išstūmė. Be abejo, kartkarčiais kildavo mintis „kas šiam…(praleiskime epitetą) leido kalbėti”, tačiau žiūrint iš dabartinių „demokratiškųjų” laikų, tenka pripažinti, kad viešoje erdvėje galiausiai neliko ne tik tų, kurie buvo apdovanojami kokiu „sodriu” epitetu, bet ir tų, kurie tapo neparankūs valdančiosioms grupuotėms. Ar dar pamenate laikus, kuomet galėjote LTV tiesioginiame eteryje paklausti kokio politiko? O kodėl taip nėra dabar?

 

Tikrojo tautines „demokratizacijos” proceso pradžia laikyčiau uolų Bernatonio Kinijos vadovo vizito ramybės užtikrinimą. Nesiimsiu dabar spręsti, teisinga ar ne Kinijos politika Tibete, tačiau puikiai suprantu, kad ginklai, iššovę 2009 sausio 16 d., buvo „užtaisyti”  būtent tuomet. Tuomet valdžia suprato, kad Lietuva nėra tik dviejų politinių grupuočių žaidimo aikštelė, ir jau atsirado tie, kurie tam tikrais klausimais jau gali nebepritarti nei vienai, nei kitai. Aš kartai pagalvoju: jei tuometiniai įvykiai nebūtų tiesiogiai susiję su a. a. J. Ivanauskaite ir tai nebūtų sukėlę tokį atgarsį, gal tuomet „sausio 16-oji” būtų išaušusi jau anksčiau?

 

Kitą „demokratizacijos” etapą aš jau pamenu kaip dalyvis. 1999 m. vyko NATO šalių ministrų konferencija. Renginys kasdienis ir iš esmės, kaip dabar jau suprantame, niekam neįdomus. Tačiau daug įdomiau, kas vyko tuometinio Vilniaus policijos vado, neigiamai išgarsėjusio E. Kaliačiaus kabinete šio susitikimo išvakarėse. Negaliu netikėti šio susitikimo dalyvio žodžiais (tai aukšto rango policijos pareigūnas), tad iš jo pasakojimo žinau, kad iš tuometinio VSD buvo perduota medžiaga apie aktyvius NATO priešininkus. Į šį sąrašą pateko ir tuomet dar veikusios Respublikonų partijos nariai, ir radikalūs tautinio judėjimo nariai, ir tuomet dar visai negausūs anarchistai. Vienas iš tuomet nuskambėjusių siūlymų buvo surasti bet kokį pretekstą visų (pabrėžiu – VISŲ) minimų asmenų sulaikymui. Be to, kai kas išvakarėse sulaukė VSD skambučio su „draugišku” patarimu geriau konferencijos metu į miestą neiti. Be to, per vakarinį patrulių skirstymą (patvirtino tuometis policijos pareigūnas – aut. pastaba) pirmuoju uždaviniu buvo minima būtinybe kuo greičiau neutralizuoti galimus anti-NATO plakatų klijuotojus. Kažkokių rimtesnių veiksmų prieš kitaip mąstančius tuomet nebuvo imtasi, tad gal ir būtų nevertėję visa tai prisiminti, tačiau visa, kas vyko, puikiai įrodo, kad jau tuomet buvo sukurta veiksminga sekimo sistema, galėjusi stebėti gana platų visuomenes pjūvį.

 

Pakso nuvertimas tapo „demokratiškos” šalies valdančiųjų grupuočių triumfu. Labai gerai įvaldę spontaniško ar „iš apačios” kilusio protesto malšinimo ir jo idėjų diskreditavimo būdus, tuometine jungtis – „politinis elitas” (beje, šis apibrėžimas būtent tuomet ir atsirado viešoje erdvėje), jėgos struktūros, oligarchinė žurnalistika ir valdomi teismai (po to, beje, atsirado paniekinanti sąvoka „prostitucinis teismas”) – jau buvo įvaldžiusi tobulai. Prieš lemtingus įvykius tuometinė valdžia net keliskart pasitikrino, ar kritiniu atveju gali tikėtis kariuomenes ir VRM palaikymo. Ir tik gavus carte blanche iš jų pusės, buvo pradėti aktyvus veiksmai. Beje, tuose įvykiuose vieną iš lemiamų vaidmenų atliko vienas labai žinomas VRM pareigūnas, kuris, be to, yra išsausėjęs ir per 2009 sausio 16 įvykius.

 

Sausio 16-oji iš esmės tapo nemaloni staigmena valdančiųjų grupuotėms. Sėkmingai numalšinusi Pakso ir Uspaskicho valdžios siekius ir užmarštin pasiuntusi Kauno maištininką Šustauską, valdžia pagrįstai tikėjosi, kad liaudis, užguita savo asmeninių problemų, jau nepajėgi net susirinkti į gausesnį sambūrį. Prisipažinsiu, aš pats buvau didžiai nustebęs, kuomet prie Seimo rūmų pamačiau jaunus motyvuotus žmonės (tuomet aš pats prisiminiau, kaip būdamas trylikos metu „pacaniuku” broviausi pro TSRS VRM kariškius į Katedros aikštę, į Lietuvos Laivės Lygos mitingą). Aš nemanau, kad daužyti langus buvo išeitis, tačiau, kiek mačiau savo akimis, visai tikėtina, kad visa tai pradėjo toli gražu ne mitinguotojai, o labai protingi žmonės, kurie tiesiog pasinaudojo jaunimu, kad užgniaužtų liaudies pasipriešinimą „urmu”. Kodėl aš taip drąsiai galiu teigti? Tiesiog vien dėl to, kad tarp aktyvių dalyvių esu matęs tą patį žmogų iš VSD, kuris „draugiškai” kalbėjo su manimi per aukščiau minėtą NATO konferenciją.

 

Na tiek to, sugrįžkime prie Vilniaus savivaldybės liberalepileptinės demokratijos potraukių. Dabar svarstant apie taikų (neabejotinai TAIKŲ) liaudies protestą, pirmiausia teks spręsti problemą, ar iš tiesų mums priimtina statinė naujai „iškeptame” Hyde Parke, ar teks ieškoti kitų saviraiškos būdų. Visai nesenai anarchistai pasiūlė „skrajojančių mitingų” taktiką, aš siūlyčiau tą patį, tik pavadindamas tai flash-mobu .Na, tiesą sakant, yra dar vienas būdas – tai „adatos dūriai”, kuomet piliečiai nuolat ir operatyviai primena, kad valdžia gyvena pati sau. Tad laukiu pasiūlymų, kaip tai padaryti kuo kūrybiškiau.

 
Nuoširdžiai Jūsų, V. Balkus
2010 01 20
 
Anti NATO piketas Vilniuje, 2001 m. gegužės 27 d.
 
anti nato vilnius 2001 05 27 - 1
 
anti nato vilnius 2001 05 27 - 2
 
anti nato vilnius 2001 05 27 - 3

 

 

Komentarai  

 
0 # autorius greičiausiai painioja dataspinčius Y-m-d H:i
Jis turi omenyje 2001 m. gegužės 27-31 d. Vilniuje vykusią NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesiją ir protestus prieš ją. Žr. http://www.hardcore.lt/columns/antinato.html
 
 
0 # unnu Y-m-d H:i
Autorius,man atrodo, klaidingai žiūri į faktus. VSD nesukėlė riaušių, čia jau būtų sąmokslo teorijos sritis. Pareigūnas apsimetė riaušininku tam, kad galėtų padėti identifikuoti asmenybes, o geriausiu atveju- įsisiūlyti į draugus, prisiplakti prie kokios affinity group ir vėliau, sukurpti skambią bylą. Iškeldamas VSD iki sausio 16 d.vos ne pagrindinių veikėjų autorius aiškiai pervertina jų galimybes ir sugebėjimus, skleidžia paranoją tarp aktyvistų, menkina žmonių savarankiškus veiksmus ir tokiu būdu iš tikro pasisako ir veikia prieš pasipriešinimo judėjimą. VSD dirba valstybiniai dundukai su praplautom smegenim ir giliom kišenėm. Disponuodami milžiniškais resursais ir galimybėm jie, aišku, šį tą parodo ir šį tą gali, bet tikrai ne tiek, kad aktyvus žmogus turėtų jų baimintis.
 
 
0 # taipVSD darbuotojas Y-m-d H:i
"Aš nemanau, kad daužyti langus buvo išeitis, tačiau, kiek mačiau savo akimis, visai tikėtina, kad visa tai pradėjo toli gražu ne mitinguotojai, o labai protingi žmonės, kurie tiesiog pasinaudojo jaunimu, kad užgniaužtų liaudies pasipriešinimą „urmu”. "
Labai teisingai pastebeta, pradejome mes. As meciau kiausini, tada visi anarchistai pamate ka as padariau pradejo mane megdzioti pagauti bandos instinkto, tada mes igavom teise i juos saudyt ir ant ju sikt. Visad taip mes. Sekanti kart planuoju apsitriest viduri aikstes, tikriausiai po tokio gesto visi anarchistai taipogi turetu pradet triesti...
O dabar kartu padainuokim "o jus vaikai taip darykit, kaip VSDistas daro".
 
 
0 # anaaaarkyyyjaaaKostia Y-m-d H:i
tam Balkui truksta vieno balkio. Va koks kalamburas.