Jungtinėse Valstijose kyla didžiulis judėjimas, siekiantis paremti demokratų kandidatą į prezidentus, senatorių Baraką Obamą. Jis ne tik patrauklus didelei daliai žmonių, ypač jaunų: jį labai remia kairieji: liberalai, socialdemokratai ir stalinistai. Aš pripažįstu jo rėmėjų judėjimo vertę ir naudą, tačiau asmeniškai aš už jį nebalsuosiu. Aš neįtikinėsiu savo draugų, šeimos narių ir bendradarbių taip pat už jį nebalsuoti, bet norėčiau pakeisti jų požiūrį. Liberalams įprasta pradėti rinkimus paskelbiant, kad demokratų kandidatas yra „mažesnis blogis“ (galima suprasti, kad jis taip pat blogis). Bet artėjant rinkimams juos įtikina didis kandidato gerumas (psichologijoje tai vadinama kognityvinio disonanso procesu. Galų gale, kas nori įtikėti remiąs kažką blogo? Taigi, mes įtikiname save, kad blogas politikas iš tiesų yra geras).
 

      Leiskite man papasakoti anekdotų apie Obamą. Kairiųjų liberalų žurnale „The Nation“ randame Cristopherio Hayeso straipsnį „Pasirinkimas“. Jis prisimena: „Čikagos kairiesiems jo pirmoji rinkiminė kampanija ir jo išrinkimas į senatą suteikė galimybę atsigauti... Čikagos progresyvieji jautė, kad jis yra vienas iš mūsų, ir štai jis senate...“

 

       O tačiau... „Deja, įvykiai pasuko kita linkme“, rašo Obamos rėmėjas. „Obama beveik iš karto perėjo į centrą. Savo kalbomis jis atstovavo demokratų senatorių viduriukui“. Tai – įprastinė jauno idealisto, kuris tampa korumpuotu žaisdamas buržuazinės rinkiminės politikos žaidimus, istorija.
 

       Hayesas spėja, kad taip nutiko Obamai pradėjus dirbti valstybinį darbą. Bet buvo ir kitų korupcinių jėgų. Pavyzdžiui, Obama Ajovoje gyrėsi pritaręs įstatymui, pagal kurį būtų labiau reguliuojamos branduolinės elektrinės. Tai buvo atsakas Exelon korporacijai, kuri neinformavo visuomenės apie branduolinius gedimus vienoje iš savo gamyklų. Senatorius Obama koneveikė tiek Exelon, tiek federalinius valdininkus. Jis pristatė įstatymą, reikalavusį priversti branduolinės energetikos kompanijas atskleisti net mažiausius gedimus. Kampanijos metu Obama pažymėjo: „štai kokiam įstatymui aš pritariau praėjusiais metais“.
 

       Tačiau tai – melas. Obama pristatė tokio įstatymo projektą, bet tasai per ilgus vilkinimus niekuo nebeįpareigojo branduolinės energetikos industrijos... ir buvo atmestas. Obama niekad nepriėmė jokio įstatymo, reguliuojančio branduolinę energetiką. Kodėl jis pasidavė? New York Times praneša, kad Exelon „yra vienas iš pagrindinių Obamos kampanijos rėmėjų“. Nuo 2003, Obama  iš Exelon vadovų ir darbuotojų gavo daugiau nei 227,000 dolerių. Du aukščiausi korporacijos vadai yra vieni didžiausių jo rėmėjų. Obamos vyriausias politinis strategas yra buvęs Exelon patarėju.
 

       Trumpai tariant, geros intencijos (manau, kad Obama turėjo gerų intencijų ir nesukčiavo iš pat pradžių) buvo sutriuškintos didžiojo verslo įtakos. Žinoma, Obama yra kapitalistinės ekonomikos rėmėjas. Jis tikisi tapti aukščiausiu kapitalistinės ekonomikos administratoriumi. Jis tikrai ne prieš verslą, kiek jam bepritartų profsąjungos. Žinoma, jis neigs, kad konfliktas tarp verslininkų ir darbuotojų yra neišvengiamas. Sutaikyti besigrumiančias jėgas – štai viena jo pagrindinių idėjų. Pavyzdžiui, jis siūlo ne kovoti dėl vieno mokesčių mokėtojo sveikatos draudimo plano – taip būtų atstumta draudimo industrija, – jis siūlo į sveikatos programą įtraukti ir draudimo kompanijas, taip suteikiant joms didelių lėšų. Bet kaip ir priimant įstatymą dėl branduolinės energetikos, draudimo kompanijos padarys viską, kad sužlugdytų pirminį planą.
 

       Galbūt daugumai žmonių Obama labiausiai patinka dėl to, kad yra karo Irake priešininkas. Priešingai nei Hillary Clinton (jau nekalbant apie Johną McCainą), jis nuo pat pradžių pasisakė prieš. Bet tai jo nedaro antikariniu kandidatu. Jis siūlo, kad būtų išvesta dauguma JAV pajėgų, bet tam tikras kiekis jų (tikslus skaičius neminimas) liktų saugoti JAV personalo, rengti pratybas marionetinės Irako vyriausybės pajėgoms ir „smogti al Qaedai“. Ką jis išties darytų Irako vyriausybės žlugimo atveju, galima tik spėti.
 

       Bet ar Obama tęs šį karą, ar netęs, jis lieka JAV kaip imperijos rėmėju. Ši imperija turi karinių bazių maždaug 150 šalių ir karinių sąjungininkų visame pasaulyje. Nepaisant jos nuosmukio, ji vis dar dominuoja tarptautinėje ekonomikoje ir siurbia pelną kiekviename žemyne. Obama pasisako už šią imperiją, kalba apie „nacionalinį interesą“, turėdamas omenyje JAV valdančiosios klasės interesus (taip pat ir Exelon valdytojų). Remdamas šią imperiją jis greičiausiai tęs karą ir įtrauks šalį į kitus karus. Interviu jis jau yra sakęs, kad jis gali bombarduoti Pakistaną ir vykdyti karinius veiksmus prieš Iraną.
 

       Dar rinkėjus labai traukia jo rasė. Vien būdamas savimi, afroamerikiečiu, jis parodo galimybę spalvotiesiems prasimušti visuomenėje, net tapti prezidentais. Tačiau tai mus atitraukia nuo realių JAV rasizmo problemų. Dauguma afroamerikiečių taip ir liks visuomenės dugne, nuskurdę, lėčiausiai nusamdomi ir pirmiausiai atleidžiami, policijos smurto taikiniai. To nepakeis žavus juodaodis prezidentas. Tikriems pokyčiams rasiniuose santykiuose reikalingi socialiniai poslinkiai, o ne tik vieno žmogaus išrinkimas.
 

       Dauguma liberalų ir socialdemokratų prispausti pripažintų, kad Obama, kaip ir Hillary Clinton, yra kapitalistų, militaristų ir imperialistų kandidatas. Bet jie ginčija, kad jis daug mažiau blogas nei senatorius Johnas McCainas. McCaino asmenyje respublikonai turi didelį kozirį. Priešingai neišmanėliui Bushui, jis inteligentiškas ir šmaikštus, karo didvyris, kartais parodo žmogiškumo (pasisakydamas prieš kankinimus – kol nepasiduos). Jo nemėgsta net aršiausi dešinieji, kurie vis dėl to jį remia, ir todėl jis prisižada kariauti Irake „nors ir šimtą metų...“. Apskritai jis tęs šlykštaus Busho režimo programas. Svarbu jam priešintis. Kalbama, kad kol JAV gyventojai dar nėra pasiruošę remti socialistinės (arba anarchistinės) alternatyvos, mes turime remti Baraką Obamą kaip mažesnį blogį.
 

       Aš sutinku, kad demokratai, kad ir kokie blogi jie būtų, yra mažesnis blogis. Tik abejoju, ar galima išties sužlugdyti didesnį blogį, paremiant mažesnį. Galų gale, liberalai, profsąjungų aktyvistai, afroamerikiečių bendruomenė, moterų judėjimas, aplinkosaugininkai, gėjų ir lesbiečių bendruomenė ir t.t. rėmė demokratus ištisus dešimtmečius, ištisomis kartomis. Respublikonai tapo dešinesni, taip pat dešinėja ir demokratai (bet lieka truputį kairesni nei respublikonai). Mažesnio blogio idėja neitin gerai veikė.
 

       Užuot lyginus demokratus su respublikonais, siūlau kitokį kriterijų: kas išgelbės šalį ir pasaulį nuo nelaimių. Ar kandidatai turi programų, galinčių apsaugoti mus nuo ekonominės krizės, į kurią mes klimpstame? Ar jie kovos su ekologinės/aplinkos/energetinės katastrofos grėsmėmis? Ar jie nustos gaminti branduolinius ginklus, kol dar neprasidėjo branduolinis karas? Tvirtinti, kad Obama (ir netgi nepriklausomas kandidatas Ralphas Naderas) laikysis tokių kriterijų, būtų absurdiška.
 

       Nė vienas žmogus negali efektyviai administruoti tokį didžiulį darinį, kaip Jungtinės Valstijos. Kita vertus, vieno asmens balsas negali nieko pakeisti, turint omeny šalies dydį. Ji per didelė, kad taptų socialiniu junginiu. Mums reikia gyvybingų politinių, ekonominių ir socialinių demokratijų mūsų gyvenamose vietovėse, o ne imperialisto prezidento.
 

       Žmonės man prieštarauja: bet kas atsitiktų, jei kiekvienas (ar daug žmonių) turėtų tokią neigiamą nuomonę apie rinkimus arba prokapitalistinių kandidatų rėmimą? Atsakau: jėga! Gimtų masinis judėjimas.
 

        Ketvirtojo dešimtmečio darbininkų judėjimas savo tikslus pasiekė streikuodami darbovietėse. Šeštojo ir septintojo dešimtmečių afroamerikičių judėjimas laimėjo masinėmis pilietinio nepaklusnumo akcijomis ir sukilimais miestuose („riaušėmis“). Prieš karą Vietname buvo kovojama masinėse demonstracijose, studentų streikuose ir neramumų armijoje metu.
 

         Dauguma socialinių judėjimų savo tikslus pasiekė ne rinkiminiu keliu, ne rinkdami mažiau blogus kandidatus. Nepriklausomos rinkimų akcijos, tokios kaip Ralpho Nadero ar Žaliųjų partijos, niekad neatnešė didelės naudos. Sėkmės atveju (kaip kai kuriose Europos šalyse) šiuos kandidatus sugadina rinkiminis spaudimas, pinigai ir būtinybė administruoti didelę kapitalistinę valdžią.
 

         Aš nekeliu sau tikslo įtikinti žmones nebalsuoti. Noriu iškelti nepriklausomos masinės kovos idėją. Koks nors visuotinis streikas viename JAV mieste kovai už laisvę pasitarnautų labiau nei daug Obamų.
 

         Nuostabu matyti, kiek daug ypač jaunų žmonių palaiko Obamą. Taip klojami pamatai naujai Naujajai kairei, naujai radikalizmo bangai. Bet tai bus padaryta atpažįstant ir išsakant tiesą taip, kaip mes, radikalai, sugebame geriausiai – nekapituliuodami prieš kitų dar saugomas iliuzijas. Naujo tipo radikalumas suklestės tada, kai žmonės nusivils Obama ir demokratais. Ir taip atsitiks. Arba pateksime į didelę bėdą.

Anarkismo

2008.03.06.