Mefisto: (Nu)kultūrėjimo link
politika

kubiliau nuzudyk dar labiau        Kultūra – šią sąvoką kone kasdien girdime televizijoje, radijo laidose, matome laikraščių puslapiuose. Visi – nuo akademikų iki politikų (ypač politikų) – mėgsta vartoti šį žodį, retai kada paaiškindami, ką turi omenyje. Aišku tik viena – kultūra yra kažkoks deficitinis, pamažu nykstantis produktas.

 

Kitąsyk iš naudojamų epitetų bei palyginimų netgi galima pamanyti, jog tai gyva būtybė – kalbama apie „atsilikusią“ ar „mirštančią“ kultūrą. Terminas tiesiog mistifikuojamas, tad dažnai neaišku, kas ką turi omenyje.

 

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pateikia penkias žodžio „kultūra“ reikšmes. Šiuo žodžiu yra vadinamos vertingos augalų rūšys, auginamos dirbtinėje terpėje, žmogaus tobulumo laipsnis, išprusimas arba visa tai, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu. Akivaizdu, kad masinio informavimo priemonėse žodžio „kultūra“ vartojimas nesusijęs nei su viena iš šių reikšmių – dažniausiai ji siejama su neapibrėžtu dvasingumu, kartais – religija.

 

Turbūt nei viena iš nurodytų prasmių šio žodžio nevartoja ir senoji karta, kaltindama jaunimą nekultūringumu. Juk jei tai būtų kaltinimas neišprusimu ar nemandagumu, senoji karta suvoktų, jog tai jos, kaip savo atžalų auklėtojos, tiesioginis produktas, ir nedrįstų šitaip kritikuoti savęs.

 

Ne žodyno prasme šią sąvoką naudoja ir politikai. Tai akivaizdu užėjus į vadinamąsias „kultūrines įstaigas“, bibliotekas ar muzikos mokyklas, kurios dažnai dėl trūkstamo finansavimo vos suduria galą su galu. Muzikos bei dailės mokyklose mokymosi kainos kyla, lubos – griūna... Kai kuriose Kauno, Šiaulių ir Panevėžio (ką jau kalbėti apie įvairius miestelius) mokyklose dėl lėšų stygiaus šildymas dalinai išjungtas, kai kuriuose kabinetuose temperatūra siekia vos 12 laipsnių.

 

Lėšų trūkumas pasireiškia ir kitose kultūros sferose. Neseniai buvau muzikos mokyklos mokinių organizuotame klasikinės muzikos koncerte. Jis vyko muzikinio teatro koridoriuje, nes salės apšvietimas ir kita elektronika atsieina labai brangiai (o koridoriuje pastatė porą prožektorių, ir tiek). Žinoma, koridorius didelis, vos ne menė, vietos yra, bet visgi tai spjūvis į veidą muzikantams.

 

Iš tiesų paradoksali situacija, kai nukultūrėjimu mus kaltina tie, kas turėtų kultūra rūpintis. Mes mokame mokesčius, tačiau jie atitenka įvairiems verslams, fondams, tuo tarpu mums patiems tų pinigų mažiausiai lieka. Tarybiniais laikais per televiziją transliuodavo spektaklius, kultūrines laidas, klasikinės muzikos koncertus. Kas pasikeitė? Ką, klasikinė muzika ir teatras „išėjo iš mados“? Juk turime nuostabių muzikantų, simfoninius orkestrus, šokėjus, teatrus, aktorius.

 

Šioks toks „pakilimas iš išskaičiavimo“ jaučiamas Vilniuje, kur savivaldybė nupirko „Fluxus“ darbų kolekciją. Aišku, jog tai buvo grynai verslo dalykas. Tačiau už šį kultūros žiburėlį užsipuolė Lietuvos konservatyvūs „patriotai“, pvz., laikraštis „Vakaro žinios“, kurie paaiškino, kad „Fluxus“ menas yra amoralus ir nesąmoningas.

 

Kubilius kulturos zudikas

 

O koks liaudies atsakas į visą šį genocidą? Kaip minėjau, padorūs išsilavinę muzikantai groja koridoriuose; aktoriai dirba už minimumą ir ieško papildomų darbų, kad pragyventų; muzikos mokyklos mokytojai dažnai laisvu nuo darbo metu dirba vestuvėse ir laidotuvėse, uždirba daugiau, nei „pagrindiniame“ darbe; alternatyvaus meno atstovai „susimeta“ ir daro projektus savo lėšomis, dirba kitus darbus. Kyla klausimas: kodėl valdžia sako, jog mes bunkame ir nukultūrėjame, jei kultūriniai renginiai vis dėlto vyksta? Kitas klausimas: kodėl valdžia vykdo šį kultūros ir menininkų genocidą? Menininkas yra priverstas badauti arba pats išsitremti – pabėgti į kokią Britaniją, Prancūziją ar JAV, kur bus vertinamas ir uždirbs daugiau už statybininką.

 
2010 02 05

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti