„Viktorijos epocha” nugalėjo „Julijaus epochą”. Ukrainos prezidento rinkimų antrojo turo išvados
politika

vitia ir julija        Rytas. Kijeviečiai skuba savo reikalais. O juk jie balsavo už „demokratiją”, „patriotizmą”, „baltai raudoną tvarką”. Turėtų, kaip ir 2004-aisiais, vieningai pulti į Maidaną mojuoti baltais šalikėliais ir kaspinėliais. Du trečdaliai iš tų, kurie nuėjo iki rinkiminės apylinkės, prabalsavo už Tymošenko. 8 procentai – prieš visus. Antrasis skaičius paaiškina entuziazmo stoką labiau nei pirmasis.

 

        Kijeve dažnai buvo galima išgirsti pokštą „už JĄ balsuoti baisu, o už JĮ – gėda”. Dalis rinkėjų neįveikė pasibjaurėjimo ir baimės, todėl prabalsavo prieš visus. Tie, kurie „kritiškai parėmė” vieną iš dviejų, siekiančių valdžios ir krėslo, turėjo prisiversti, kad pažymėtų varnele Julką-kasą arba Vitką-genocidą. Sociologai dar paskelbs skaičius ir plačius tyrimus, bet tendencija, surizikuosiu spėti, būtent tokia.

 

Regionuose iš įpročio dar bandė balsuoti „už saviškį”. Bet tai irgi jau savo amžių atgyvenanti motyvacija. Pirmojo turo rezultatai, su protesto balsais už liberalius kandidatus, rodo, kad regioniniai skirtumai yra. Bet jau nustojo vaidinti tokį didelį vaidmenį, kaip anksčiau. Kur kas aktualiau pagalvoti, kaip rinkimų rezultatai pakeis šalyje vykdomą politiką. Ir kaip jie atsilieps dirbančiųjų daugumos gyvenimui. Ir Tymošenko, ir Janukovičius atspindi stambiųjų kapitalistų klasės viršūnių interesus. Jie yra dviejų skirtingų valdančiosios klasės politikos kelių simboliai. Dviejų „reformų” ir administravimo scenarijų. Uždaviniai tie patys, skiriasi tik stilius.

 
Sulaukėjęs kapitalizmas prieš „įstatymų” diktatūrą
 

Dar prieš dvejus metus vienas iš mano pažįstamų apibūdino savo giminaičius, kaip „Julijaus epochos” gerbėjus. Kitaip tariant, nekritiškus Tymošenko šalininkus. Tai simboliška. Gudrus oligarchas ir landus politikas Julijus Cezaris, prieš du tūkstančius metų atėjęs į valdžią, ėmėsi demontuoti Romos respubliką. Jo valdymas suformavo asmeninės valdžios režimą ir nusmukdė piliečių, jų valios reikšmę, nors iš pradžių paternalistinė jo diktatūra ir apeliavo į liaudį bei rėmėsi populiarumu liaudyje. Tai didele dalimi teisingai charakterizuoja valdymo režimą, kurio pastaraisiais metais siekė baltai raudonieji.

 

Janukovičiaus šalininkus, savo ruožtu, teisinga vadinti „Viktorijos epochos” sekėjais. Didžiojoje Britanijoje Viktorijos epocha apibūdinama laukinio kapitalizmo klestėjimu. Paskaitykite Dickensą. Tai ta pati visuomenė. Atrodo pasibjaurėtinai. Stambaus kapitalo atstovai, stovintys už regionų partijos, siūlo antidarbininkišką Darbo kodeksą ir įstatymą apie socialinį dialogą (šis korporacinės dvasios dokumentas palieka galimybę sudalyvauti derybose tik „geltonajai” Ukrainos profsąjungų federacijai ir galbūt Volynco profsąjungoms). Jie kurs kapitalizmą ir laisvąją rinką 99,99 procentams ukrainiečių. Likusiems buržuazinio elito atstovams atiteks visos gėrybės ir valstybės parama. Socializmas sau ir „rinkos reformos” daugumai. „Viktorijos šalininkai” galbūt likviduos pačius absurdiškiausias nacionaldemokratinius nesąmones, bet jų kultūrinė politika neabejotinai remsis konservatyviomis krikščioniškomis dogmomis. Neveltui jie taip užsižaidė su „ stačiatikybės kanonais”. Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos patriarcho bažnyčia neabejotinai sustiprės. Kitaip tariant, pasikeis tik niuansai ir akcentai, o valstybinė ideologija liks tokia pat dešinioji, kaip ir prie ankstesnio prezidento.

 

janukovicius

 

Janukovičiaus administracija vykdys TVF reikalavimus astronomiškai padidinti tarifus dujoms ir elektrai. Jie sakys, kad „visa tai pasirašė Julija”. Bet sutarčių turbūt neperžiūrės.

 

Santūrus „viktoriečių” autoritarizmas bus ne ideologinis, kaip „julijiečių”, o kultūrinis. Didžiojo verslo kultūra remiasi hierarchija ir paklusnumu. Beje, ne kariška, o kur kas griežtesne disciplina, kuri grįsta naudos principais ir klusnumu ne iš baimės, o „sąžinės vardan”. Korporacijų mašinerija judės net tada, kai paaiškės, kad ji juda neteisinga kryptimi. Ukrainos buržuazija pasižymi strategijos neturėjimu ir orientuojasi į trumpalaikius rezultatus. Į čia ir dabar. Šis varganas pragmatizmas kaip vertybė primetamas ir visuomenei. Nauda, pelnas, sėkmė bet kokia kaina, o ne sistemingas tikslo siekis. Kažin, ar kas nors keisis valdant Janukovičiui. Ukrainos kapitalizmas aklas ir mąsto kaip raganosis. Bet juk tai ne jo problema?

 

Valdant Tymošenko, ekonomika ir politika būtų valdomi „rankiniu būdu”. Problemos būtų „prendžiamos” tik joms atsiradus. Kapitalas vienaip ar kitaip būtų pajungtas valstybei. Janukovičiaus valdymas numato valstybės pajungimą verslo interesams. Ir viena, ir kita, nesant ilgalaikės permainų programos, paverstų Ukrainą bangose dreifuojančia barža. Strategiškai skirtųsi tik „komandos” maisto davinio dydis, personalinis sąrašas tų, kurie gauna daugiau mėsos į lėkštę, ir tiesioginės „pedagoginės prievartos” charakteris. Būtų komanduojama skirtingo garso ir tembro balsais. Tai ir yra visi skirtumai. Šiandieninėje Ukrainos padėtyje kapitalo valdžia ar valstybės viršenybė verslo atžilgiu iš esmės nieko nekeičia.

 

Po to, kai Cuško užims Vidaus reikalų ministerijos vadovo postą, pastaruoju metu įsitriukšmavę dešinieji taps pačiais romiausiais piliečiais. O kurie iš karto nesupras, tiems vėliau paaiškins. Tad petardos ir epatažinės „nacionaldemokratų” akcijos taps retenybė. Atrodo, kad viltis įsiūbuoti padėtį ir įgalinti dešiniojo Juščenkos prezidentinį, žlugo. Dabar nei geradarys Lucenka, pagarsėjęs savo posakiu „laikykite mane rasistu”, nei politinė policija nepaklus „tautiškai susipratusiems” elementams. Regionų atstovai kirs ir kairiesiems. Bet spaudimas mokymosi ar darbo vietose greičiausiai liks tas pats. Nieko ypatingai naujo, atrodo, jie nenaudos. Sistema negudri. Turinti amebos protą.

 
„Regresiniai mokesčiai”
 

Valstybė toliau didins neturtingųjų apmokestinimą. Mokesčiai už komunalinius patarnavimus dirbančiųjų išlaidose sudaro žymią dalį. Vyriausybės atsisakymas riboti kainų augimą reikš, kad ant „mažojo ukrainiečio” pečių guls papildomi „įsipareigojimai” gelbėti ekonomiką. Realus atlyginimas per metus sumažėjo 10%. Dvigubai išaugo neišmokėtų algų skola. Darbo jėgos paklausa krenta. Bedarbystė pagal TDO metodiką 2009 metų pirmąjį pusmetį sudarė 9,1%. Žmonių, dirbančių nepilną darbo dieną arba išleistų atostogauti, dalis tuo pat metu sudarė, atitinkamai 16,5% ir 2%. Ikikriziniais 2008 metais tokių buvo tik 2,8% ir 0,6%. Maisto produktų kainos toliau auga ir po rinkimų nenukris. Nepaisant to, ką nekalbėtų Tymošenko savo rinkiminėse kalbose. Nemalonumams galo nematyti. Neišvengiamas beveik dvigubas tarifų pakėlimas 2010 metų viduryje kažin ar bus paskutinė dirbančiųjų auka, padėta ant rinkos ekonomikos altoriaus.

 

Artimiausais metais tarpusavyje kovojant įvairioms kapitalo frakcijoms, galima laukti griežtos „veržlių prisukimo” politikos. Galima numatyti, kad vietiniai ir parlamento (įmanomi rudenį) rinkimai bus įdomūs. Įvairios politinės jėgos kaltins viena kitą gyvenimo lygio nuosmukiu. Ir žadės savininkams įvairias stabilizacines reformas, kurios dar skaudžiau smogs samdomiems darbuotojams bei smulkiajam verslui. Truputį šizofreniška, kad tai nesutrukdė rinkėjams balsuoti už tas jėgas anksčiau, vadinasi, nesutrukdys ir ateityje.

 

Julija Tymosenko

 

Socialinė kova politizuosis. Yra pakankamai didelis ratas verslininkų ir politikų, kurių negali tenkinti regionų atstovų vienvaldystė. Sekant gera ukrainietiška tradicija, jie ims apeliuoti į žmones gatvėje. Gali pasikartoti „2004-ųjų klaida”, kada socialinis ir klasinis aktyvizmas tapo papildomu instrumentu milicininkų ir milijardierių kovoje. Iš tikro, tik jei socialinė kova įgaus politinį, bet neparlamentinį pobūdį, pateikdama suprantamą idėjinę programą, tai ji gali tapti dirbančiųjų klasių pasipriešinimo ginklu.

 

Vertybių atžvilgiu reikia atsisakyti „pragmatiško realizmo” strategijos. Tie, kurie naudojasi politikais siekdami savo tikslų, gali rytoj pabusti ir pajusti, kad politikai jais gerai „pasinaudojo”. Ydinga „pragmatizmo” logika, paimta iš korporacinės buržuazinės kultūros, veda į tai, kad protestas, praradęs savo politinę filosofiją, tampa dalimi svetimos kovos už įtaką ir pinigus. Netgi tada, jei kovotojui, kovojančiam „už visa, kas gera, ir prieš visa, kas bloga”, atrodo, kad jis niekaip nepadeda politinėms partijoms prasibrauti į valdžią. Protestus, kurie neįsisąmonina fakto, jog valdančioji klasė kariauja prieš daugumą sisteminį klasių karą, proceso logika paverčia dirbančiųjų nuginklavimo įrankiu.

 

Pagrindine kovos forma turi tapti profsąjungos ir studentų organizacijos. Tik kova darbo vietoje gali užtikrinti sąmoningo požiūrio į sistemos esmę dominavimą. O to labai trūksta šalyje vykstančiai socialinei kovai. Konstruktyvios kovos „už visa, kas gera” laikai baigėsi. Laikas tapti klasiniais egoistais.

 
Vertė E.B.
2010 02 10

 

Komentarai  

 
0 # ukraina - tai ta pati lietuvapinčius Y-m-d H:i
janukovičiaus ir tymošenkos tandemas baisiai primena brazausko-lands bergio dvigalvį, dėl kurio tuščiai sulaužyta tiek daug iečių...