Igoris Podšivalovas. Valkatavimo romantika
istorija

sibiro valkatos        „Katorgininkų Sibiro simbolis – susikūprinusi valkatos figūra, kuriam ant pečių terba arba „kupra”, traktu slenkantis „kuprius” – bėglys be gimtinės ir dokumentų. Kas jis? Baisus ir negailestingas gūdžių taigos vietovių žvėris ar savivalės auka ir beginklis klajūnas?” Prieš 130 metų knygoje „Rusų bendruomenė kalėjime ir tremtyje” šį klausimą sau ir visuomenei uždavė Sibiro patriotas, kraštotyrininkas ir keliautojas Nikolajus Jadrincevas.

 

„Kupriaus” gyvybės kaina

 

Nuo to laiko, kai Rusijos vyriausybė pavertė Sibirą katorgos ir tremties vieta, ją užplūdo tokios gausios valkatų armijos, kad zemstvų (carinės Rusijos gubernijų ir apskričių savivaldybių – vert. past.) policija buvo nepajėgi su jais kovoti. Įtraukti į pabėgėlių gaudymą valstiečius nevertėjo – begalinės gaudynės iš sibiriečių būtų atėmusios visą jų darbui skirtą laiką ir būtų sukėlusios valkatų kerštą.

 

Todėl Sibiro valstiečiai įtvirtino savotišką liaudies įstatymą, pagal kurį valkatos galėjo laisvai eiti per kaimus, jie galėjo gauti išmaldos ir net galimybę užsidirbti. Valstiečių surengtas jų gaudynes sukeldavo yik „kuprių” padaryti nusikaltimai.

 

Persikėlėliai, atvykę iš Rusijos XIX amžiuje, iš pradžių ėmėsi gaudyti bėglius, bet netrukus ėmė pleškėti jų kaimai. Vietiniai paaiškino naujakuriams, kad Sibiras – tai ne Rusija, ir jei jie toliau persekios bėglius, tai niekada neatsistatys savo namų. Naujakuriai greitai įsisavino vietinį paprotį ir nustojo pyktis su katorgininkais.

 

Nors tikri sibiriečiai buvo daugmaž pakantūs valkatoms, bet jų santykiai buvo labai dviprasmiški. Neliečiantis valkatos, kai tas kukliai eina pro šalį prašydamas išmaldos, sibirietis virsdavo negailestingu baudėju, jei tik būdavo pažeidžiami jo interesai. Bet koks valkatos nusikaltimas, smulki vagystė arba sukčiavimas nedelsiant susilaukdavo keršto.

 

Šiuo požiūriu Rusijos valstiečiai atrodė kur kas humaniškesni – jie nesusidorodavo su valkatomis, o tiesiog atiduodavo juos policijai. Jadrincevas pateikia seno katorgininko žodžius: „Rusų valstietis tau ir pinigų duos, tik pasitrauk nuo jo. Sibirietis – ne toks, jis bandys tave apiplėšti. Klausyk, sako, vaikine, tavo vyžos geros, mainom, imk prastesnes… Sibirietis tave pamaitins, tik nedrįsk paliesti jo turto. Kirvį pavogsi – jis niekada neatleis. Tuojau pat azartiškai ims vytis, nuo jo nepaspruksi: du šimtus varstų vysis ir pavys. Jis suseks, visus takelius miške iššniukštinės, kur žingsniavai, būtinai atpažins. Jei koks sausuolis ar kankorėžis guli ne taip, kaip vakar – jis tuojau pastebės. Jam pakanka kartą žvilgtelėti į žmogų – prisimins, kuo apsirengęs, kaip atrodė, kokie bruožai, ir po mėnesio pažins. Pastabus tas sibirietis! Prisivijęs tuoj pat šaukia „Stokit plėšikai! Rikiuokitės visi po viena kulka!” Aistringai muša mūsų brolį. Jam nieko nereiškia užmušti už bet kokią smulkmeną, o kartais ir visai už nieką, net ir valkatos drabužiai gali sugundyti. „Voverė juk kainuoja penkias kapeikas, – sako jis, – o nuo „kupriaus” visą pusrublį paimsi!” Joja kaip tikras azijietis! Sibirietis net nusilengvinti eina su šautuvu”.

 
Linčo teismas sibirietiškai
 

Teisingas tyrinėtojas visada užtars sibirietį, kuris valkatos požiūriu atrodo lyg kraugeriškas piktadarys. Valkatos buvo Sibiro nelaimė. Prasimaitinti jie galėjo tik elgetaudami, vogdami ir apgaudinėdami. Kriminaliniai bėgliai padirbinėjo asignacijas, o tai stūmė sibiriečius į skurdą ir kalėjimą, jie gydė žolelėmis, šarlatanavo ar net burtininkavo. Visos tos valkatų „profesijos” buvo sunki našta valstietijai.

 

Valkatos nuvarydavo gyvulius ir neretai net „nukniaukdavo” tiesiog iš laukų valstiečių žmonas ir dukras, plėšikavo keliuose ir miško takeliuose. Seniai, moterys, vaikai ir paprasčiausi beginkliai žmonės nuolat susidurdavo su užpuolimais ir smurtu. Žmogžudystės irgi nebuvo retenybė. Vienais metais Irkutsko gubernijoje suskaičiavo 55 pakelėse rastus lavonus. Valstiečiams tekdavo jėga suimti nusikaltėlius, o grumtynėse būdavo aukų. Todėl sibiriečiai ir sukūrė linčo teismą. Valstybė negalėjo garantuoti jiems saugumo, tad valstiečiams teko savarankiškai kovoti su blogiu. Laukiniuose Amerikos Vakaruose ir Kalifornijoje fermeriai su kaubojais patys pakardavo pagautą nusikaltėlį. Sibire liaudies susidorojimas įgavo dar kruvinesnes formas.

 

Vagį neretai persekiodavo visas kaimas. Užmušdavo rankos storumo pagaliais, kartais mušdavo kiniškai – per padus. Mušdavo visa bendruomenė, susidorojime dalyvaudavo net senutės ir maži vaikai. Jeigu valkatą vijosi vienas šeimininkas, tai kulka vagiui buvo neišvengiama.

 

Sibiro katorga

 

Valkatų medžiotojai

 

Įprotis susidoroti su bėgliais sukūrė jų naikinimo sistemą ir pagaliau pagimdė nežmonišką verslą. Už valkatų medžioklę ir nužudytųjų apiplėšimą negrėse jokia atsakomybė. Sibire buvo vietovių, „pagarsėjusių” valkatų mušimu. Prie Fingulio Altajuje yra retas miškas, apie kurį valkatos sakydavo: „Čia nėra tiek medžių, kiek mūsų brolių į šlapią žemę paguldyta”. Karasuko upelį Tomsko gubernijoje irgi lydėjo prasta šlovė: „Karasukas jau dvokia nuo mūsų lavonų”. Istorija išsaugojo ir kai kurių medžiotojų vardus.

 

Prie Angaros gyveno ir medžiojo toks Bitkovas, Fingulyje – Romanovas, Jenisiejaus gubernijoje – Zavorota, buvo dar tūlas Volkovas ir kiti. Apie „medžiotojus” prikurta daug visokių pasakojimų. Romanovas, pavyzdžiui, išvažiuodavo iš kaimo, guldavosi pamiškėje, tykodavo valkatų ir žudydavo juos kelyje. Bitkovas šaudydavo nuo kranto į plaukiančius Angara. Taip pat medžiodavo ir Biriuse. Kalbama, kad kai kurie valstiečiai nužudydavo 60, 90 ir net daugiau valkatų. Tie, savo ruožtu, keršijo žmogžudžiams. Išliko pasakojimas apie du brolius Biriuso upėje. Kartą du valkatos plaukė ta upe. Iš krūmų pasigirdo pora šūvių. Bėgliai nugriuvo į vandenį, bet vienas jų buvo tik sužeistas ir nepastebimai išplaukė. Ant kranto jis sulaukė plausto, kuriuo plaukė penkiolika bėglių iš katorgos, ir perspėjo juos apie pavojų. Valkatos atkeršijo už nužudytus likimo brolius. Pagavo trobelėje brolius valstiečius ir sukapojo į gabalėlius, o palaikus sumetė į vandenį.

 

Žiaurumai ir kerštas palietė abi puses. Valstiečiai perpjaudavo valkatom kojų sausgysles ir tie mirdavo kančiose. Tokia kova tesėsi dešimtmečius.

 
Kultūros įtaka
 

„Valkata gyvena instinktais, – rašė Jadrincevas. – Kartais jis užsimirš ir viską atiduos, o užsinorėjęs – viską pasiims. Prisirišimas prie ko nors yra kultūra. O jis šį kūltūros jausmą prarado”.

 

Kad ir kaip uoliai valstiečiai naikino valkatas, bet juos visus išnaikinti buvo neįmanoma. Kiekvienais metais daugiatūkstantinės tremtinių minios užplūsdavo Sibirą. Viskas, ką galėjo valstietija, – šiek tiek sutramdyti įžūlius valkatas, išskaidyti jų jėgas ir priversti nusižeminti iki paprastų elgetų ir smulkių vagišių, bijančių valstiečio kaip savo valdovo, teisėjo ir budelio. XIX amžiaus pabaigoje žiaurus valkatų medžioklės verslas sumažėjo. Kai kurios Sibiro vietovės, pavyzdžiui, Tomsko gubernija jau buvo tankiai apgyvendinta ir joje atsirado pilietinės visuomenės daigai. Irkutsko gubernijos buriatai irgi nebežudė valkatų kaip anksčiau.

 

Valkatų nusikaltimai nors ir sušvelnėjo, bet jų skaičius nesumažėjo. Todėl kova su šiuo reiškiniu tęsiasi lyg šiol. Didis rusų rašytojas Vladimiras Korolenka savo „Sibiro pasakojimuose” sukūrė ištisą spalvingų valkatų pasaulio figūrų galeriją: Vasilijus ir Buranas apsakyme „Sokolincas”, Stepanas „Marusios sklype”, Jakovas Frolovas pravarde Besprijutnas (liet. – Beglobis) apsakyme „Pakeliui”… Tam ir yra grožinė literatūra, kad pagražintų tikrovę. O savo amžininkams valkatavimo didvyriai gyvenimą tikrai apkartino.

 

***

 
igor podshivalovIgoris Podšivalovas (1962 –2006) anarchistu pasijuto dar mokykloje. Turbūt neatsitiktinai 1978-aisiais tapo sąjunginio moksleiviškų rašinių konkurso apie Levą Nikolajevičių Tolstojų laureatas. Tarybinė propoganda bandė liaupsinti Tolstojų rašytoją ir nutylėti anarchistą. 1980 m. studentas Igoris leido samizdato žurnalą „Archivarijus”. Filologo diplominį darbą apginti KGB jam leido, bet dirbti trukdė. Praeidavo vos su trys mėnesiai, kol KGB jo darbovietei pranešdavo, kas jis toks. Vertėsi atsitiktiniais darbais, sargavo. Pamenu, 1990-aisiais pasakojo, kaip gyvena bičai („Bič” – tarybinis terminas: byvšyj inteligentnyj čeloviek, buvęs inteligentiškas žmogus): „Susitari kam nors sutvarkyti sandėliuką. Gauni pavalgyti ir išgerti, išmeti šiukšles, stiklo tarą nuneši į supirktuvę – kurį laiką gyventi galima”. Prasidėjus perestroikai, Igoris tapo KAS – Rusijos anarchosindikalistų konfederacijos nariu. Susilpnėjus partijos ir KGB gniauštams, vėl galėjo dirbti žurnalistu. Parašė nemažai istorinių socialinių apybraižų. Vienos iš jų vertimą publikuojame. Daugiau informacijos apie Igorį ir jo straipsnių galima rasti čia: http://podshivalov.b13.su/
 
Vertė Evaldas Balčiūnas
2010 02 20

 

Komentarai  

 
0 # pas anarchistusViktoras Butas Y-m-d H:i
Ir iš kur vis tas, pats išsigimėliškas potraukis valkatauti. Kiba protėviai, kokie nors imigrantai, svetimkraujai, atėjūnai, valkatos, užklyde pas mus sarmatus. Tada viska galima paaiškinti iš kur atsiranda potraukis valkatauti ir net pats anarchizmas su pačiais anarchistais tolerastais
 
 
0 # va taip vaKostia Y-m-d H:i
vat taip juos, ir tik taip.
 
 
0 # bubaguga Y-m-d H:i
idomus straipsnis. Gal dar ka nors is to paties autoriaus?
 
 
0 # ,,,... Y-m-d H:i
oj b le tinklapis na x ui lol 8D