Michailas Bugakovas. Pridėtinės vertės teorija ir ekonominė krizė
politika

michail bugakov        Kaip žinia, ne per seniausiai įvyko K. Markso „Kapitalo“, išleisto „Vagos“ leidyklos lietuvių kalba, viešas pristatymas. Man su kolegomis teko dalyvauti šiame renginyje. Įspūdžiai – dialektiški. Kai kas jame nuteikė maloniai, o kai kas ir nuliūdino. Maloniai nustebino tai, kad sausakimšoje šiuolaikinio meno centro skaitykloje, ko gero, ¾ renginio dalyvių buvo jauni žmonės, kaip galima spėti, daugiausia studentai.

 

 Nuliūdino gi tai, kad ir tie, kurie gynė Markso teoriją, ir tie, kurie ją kritikavo, darė tai, kaip man pasirodė, gana paviršutiniškai, per daug nesigilindami į „Kapitalo“ idėjų esmę ir turinį. Tai tikriausiai galima suprasti, nes pati Markso knyga buvo jau gerokai užmiršta, o ir šiaip net anais tarybiniais „marksistiniais“ laikais kažin ar daug žmonių buvo perskaitę bent pirmą „Kapitalo“ tomą. Tai gana sunkiai skaitomas ir ne specialistui sunkiai suvokiamas veikalas, bet būtent šioje knygoje pateikiama giliausia mokslinė kapitalistinės ekonomikos analizė, kuri ne tik nepaseno, bet staigiai ir dramatiškai aktualizavosi. Šiandien šios knygos motyvais jau leidžiamos audiokasetės, pastatyti filmai ir net sukurta opera.

 

Taigi, kas sudaro šios knygos pagrindą ir kapitalistinės ekonomikos paslaptį?

 

Nesu ekonomistas profesionalas, todėl mėginsiu pažvelgti į šią problemą iš filosofinių, politologinių, istorinių pozicijų.

 

 K. Markso draugas ir bendražygis F.Engelsas yra pasakęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – tai materialistinis istorijos supratimas ir pridėtinės vertės dėsnis. Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija“.

 

 Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką, nors pradėjo jis savo mokslinę veiklą būtent kaip filosofas. Susidomėjimas ekonomika kaip visuomeninio gyvenimo pagrindu ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir jo teoriją.

 

Kaip atsiranda pridėtinė vertė?.

 

Pridėtinę vertę sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Tokiu būdu darbininko darbo diena dalinasi į 2 dalis: vieną jos dalį jis dirba sau ir gauna už tai jo darbo vertę atitinkantį užmokestį, o antrą dalį jis dirba kapitalistui ir kuria jam pridėtinė vertę.

 

 Tik nereikia tą santykį suprasti grynai aritmetiškai. Atseit, pusę dienos – sau, pusę – darbdaviui. Kuriantis pridėtinę vertę darbas įkalkuliuotas į kiekvieną darbininko darbo dienos valandą ir minutę.  K. Marksas, formuluodamas pridėtinės vertės teoriją, rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772-1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tai yra centrinis visos Markso teorijos postulatas.

 
Ką tai reiškia?
 

Tarp visų ekonominių resursų kapitalistas rinkoje turėjo surasti tokį resursą, iš kurio galima, liaudiškai kalbant, „išpešti“ daugiau nei galima. Ir toks resursas buvo surastas. Tai žmogus, tai gyvas žmogaus darbas. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali pagal savo prigimtį. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgauti. Nei gamtos nei mechanizmų neapgausi.

 

 Šioje vietoje būtina patikslinti, kad pridėtinės vertės siekimas – tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, kiek pirmiausia galingas svertas žūtbūtinėje visų kapitalistų konkurencinėje kovoje, visos kapitalistinės ekonomikos varomoji jėga.

 

Kas gi vyksta toliau?

 

Kadangi vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, iš pradžių, pirminio kapitalo kaupimo stadijoje, kapitalisto gyvenimas buvo ne per daug sudėtingas. Buvo galima ilginti darbininkų darbo dieną, plačiai naudoti vaikų ir moterų darbą, beveik visai nieko jiems nemokant. Tuo pačiu buvo didinama bendra gyvo darbo masė vienam laiko vienetui ir šiuo pagrindu gaunami įspūdingi viršpelniai.

 

 Pateiksiu keletą plačiai žinomų anų dienų faktų. Brolių Lombu šilko fabrike Anglijoje (1724 m.) vaikai dirbdavo po 12-14 valandų per parą, čia pat gamindavo ant garo katilų sau valgį ir paeiliui miegodavo netoliese pastatytuose barakuose. Laudemo sagų gamykloje (1828 m.) 10 metų berniukai ir mergaitės buvo dar ir nuolat mušami botagais tam, kad stimuliuoti jų darbo našumą. Suaugusieji dirbdavo po 16 valandų: 6 ryto jau pradėdavo darbą ir 10 val. vakare baigdavo. (Žr. Хайлбронер Р.Л. Философы от мира сего. М., «Колибри», 2008.)

 

Taigi nenuostabu, kad galų gale prasidėjo proletarinė klasinė kova, profsąjunginis judėjimas, 8 valandų darbo dienos reikalavimai, įstatymiški vaikų ir moterų darbo apribojimai, darbo užmokesčio didinimas ir t.t.

 

Ko grebiesi kapitalistas šioje situacijoje, gelbėdamas savo pridėtinę vertę?

 

Jis pradeda diegti savo gamyboje mašinizuotą darbą, nes iš pradžių jam atrodo, kad taip jis kompensuos gyvos darbo jėgos panaudojimo apribojimus ir tuo pačiu savo pridėtinės vertės praradimus. Bet šioje situacijoje gelbėdamasis nuo vilko kapitalistas užpuola ant meškos. Nuo to momento, kai jis, bandydamas išsaugoti savo maksimalią pridėtinę vertę, griebiasi mašinizuoto darbo resursų, išmuša, kaip rašo Marksas, paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda.

 
Kas atsitinka?
 

Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu darbu. Kapitalistas priverstas pjauti vištą, kuri neša jam aukso kiaušinius. Pelno norma (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų), rašo Marksas, mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalizmo žlugimas, rašo Marksas, neišvengiamas.

 

 Žinoma, Marksas savo veikale, kaip ir pridera mokslininkui, nagrinėja idealų kapitalizmo modelį. Jo kapitalizme nėra nei monopolijų, nei profsąjungų. Ir jeigu jau tas idealus kapitalizmas pagal jo vystymosi dėsnius turi neišvengiamai žlugti, tai ką jau bekalbėti apie realų kapitalizmą? Atrodytų – geležinė logika! Bet kapitalizmas anaiptol nežlugo.

 

Pridetine verte

 

Ar tai reiškia, kad Markso teorija buvo iš esmės klaidinga?

 

Man atrodo kiek kitaip. Sutinku su nuomone, kad būdamas revoliucionierius, Marksas iš dalies neįvertino evoliucinių, adaptacinių, mutacinių kapitalizmo gebėjimų. Bet pati kapitalizmo mutacija vyko ir vyksta pagal pridėtinės vertės teorijos scenarijų, ir Markso prognozė dėl kapitalizmo neišvengiamo žlugimo tiesiog įgauna ilgalaikę ir kiek kitokią perspektyvą, pagal kurią kapitalizmas lėtai transformuojasi į kažkokią mutacinę sistemą, kurią mes tik iš inercijos vadiname kapitalizmu. Dabartinis kapitalizmas – tai naujas mutacinis organizmas, kuriame persipynę klasikinio kapitalizmo, socializmo, feodalizmo ir net vergovinės santvarkos elementai. Bet ir šiame mutaciniame organizme yra išlikęs kapitalistinės ekonomikos pamatas – pridėtinės vertės dėsnis. 

       

Kas turima omenyje?

 

Aukščiau mes išsiaiškinom, kad kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema, ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais.

 

Kaip rašė anglų ekonomistas Johnas Hobsonas „Imperializmas susiformavo ne todėl, kad kapitalistinė sistema yra linkusi užkariavimams, o todėl kad ji stengiasi išgyventi. Rinkos išplėtimas, finansinės investicijos į trečiąsias šalis ir panašūs dalykai – visa tai tik žūtbūtinės kovos dėl išgyvenimo pasekmė“. (Hobson, Imperialism, p. 85).

 

Lygiagrečiai kapitalas patyrė ir tam tikrus praradimus. TSRS, kitų socialistinių šalių pavyzdys ir poveikis, Didžioji JAV depresija, kitos priežastys privertė kapitalą dalį savo pridėtinės vertės skirti socialinėms reikmėms, suformuoti taip vadinamą „auksinį žmonijos milijardą“ su gana aukštais pragyvenimo standartais.

 

Vėliau šiuos praradimus netikėtai pavyko dalinai kompensuoti, kai žlugo socializmo sistema Rytų Europoje ir atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga. Taigi kapitalas susilaukė dvigubo laimėjimo.

 

Be to, dabar kapitalas gali atsirevanšuoti ir mažinant socialines išlaidas. Įvairūs „Laisvosios rinkos institutai“ pasirūpins, kaip tai „moksliškai“ pagrįsti.

 

Kokie gi dabartiniai kapitalo rezervai?

 

Iš esmės dabartinėmis sąlygomis išryškėjo, mano galva, 3 pagrindiniai rezervai, kurių pagalba kapitalas bando išsaugoti savo pridėtinę vertę ir pasipriešinti pelno normos mažėjimo tendencijai.

 

1. Dabartinis tarptautinis kapitalas susikoncentravo į finansinį kapitalą ir, pasinaudodamas bankinės multiplikacijos ir kitais ekonominiais bei socialiniais-psichologiniais mechanizmais, išgauna viršpelnius iš stambių finansinių spekuliacijų. Tam tikra kapitalo dalis beveik nebegamina. Finansinis virtualinis kapitalas tiesiog spekuliuoja.

 

2. Kapitalas ir valstybė susijungia į vieną visumą. Priklausomai nuo socialinės politinės valdžios prigimties, pati valstybė vis dažniau tampa savotišku „kolektyviniu kapitalistu“ arba pataikaudama stambaus kapitalo ketinimams bei interesams, arba tiesiog pati tapdama įvairių verslo projektų subjektu ir pasidalindama pridėtinę vertę tarp savų biurokratų-kapitalistų bei įvairių oligarchinių struktūrų.

 

3. Kapitalas globalizavosi ir pagrindiniai kapitalistinės globalizacijos svertai – Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulinis Bankas – per savo filialus įvairiose šalyse arba veikdami tiesiogiai stengiasi liberalizuoti nacionalines rinkas ir tuo pačiu sudaryti palankias sąlygas stambaus tarptautinio kapitalo ekspansijai.

 

Surandami ir kiti smulkesni rezervai pridėtinei vertei išgauti. Pvz., kapitalas pradėjo skverbtis į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas ir kt. Ypač pelninga tampa šou biznio ir sporto sfera. Savo interesams kapitalas bando pajungti ir internetą. Tiesa, tam trukdo visuomeninė pagal savo prigimtį intelektualinio-informacinio darbo ir produkto esmė. Idėja, nors ir gimsta atskiroje „privačioje“ galvoje, būdama paviešinta, neišvengiamai įgauna visuomeninį pobūdį. Bandymai kažkaip privatizuoti informaciją, įstatymiškai įtvirtinti autorinę teisę – tai kova su vėjo malūnais. Šia prasme įvairių elektroninių piratų partijų atsiradimas – dėsningas dalykas. Tarp kitko, jos yra kairiosios pagal savo programinius tikslus. Beje, ir vartotojai jau priprato prie nemokamo daugumos internetinių paslaugų statuso. (Aš, žinoma, dabar nesigilinu į internetinės informacijos turinį.) Panašu, kad būtent šiame intelektualiniame-informaciniame lauke, kurį kai kas net vadina savotišku „informaciniu komunizmu“, kapitalas gali patirti savo lemiamą pralaimėjimą.

 

 Deja, norėdamas apsidrausti, kapitalas, ateidamas į aukščiau išvardintas naujas sferas, dar turi akiplėšiškumo reikalauti iš valstybės atitinkamų kompensacijų bei dotacijų. Kita vertus, kapitalas vis dažniau naudoja „žaibiškos ekspansijos“ taktiką pagal formulę: greitai atėjai – surinkai grietinėlę – greitai išėjai. (Williams, Barclays).

 

Kokios gi dabartinės krizės priežastys?

 

Visi šie pasikeitimai, ypač finansinės spekuliacijos, ir atvedė pasaulinę ekonomiką į dabartinę krizę. Tai būtent kapitalistinės ekonomikos, kuri pastatyta ant pridėtinės vertės pamato, krizė. Giluminė ir, deja, nutylima dabartinės krizės priežastis – tai pelno normos mažėjimo tendencija. Tradiciniuose kapitalizmo sektoriuose pelnai sumažėjo taip, kad tolimesnė veikla pasidarė tiesiog nepelninga ir todėl vis daugiau žaidėjų veržiasi į finansinę-spekuliacinę erdvę bei stengiasi kapitalizuoti naujas sferas. O čia žaidimo taisyklės dar nenusistovėjusios ir arši konkurencinė kova turi pavojingai anarchišką pobūdį.

 

Mes matome, kad valstybė krizės sąlygomis gelbėja pirmiausia finansinį kapitalą iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Didžiausios pasaulio valstybės finansinių institucijų gelbėjimui nuo bankroto skyrė virš 2 trilijonų dolerių visuomeninių pinigų. Kaip rodo jau bent Lietuvos pavyzdys, krizę bandoma įveikti dirbančiųjų, bedarbių, neįgaliųjų, pensininkų ir net vaikų sąskaita. Kaip sakoma, išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas.

 

Mums aiškinama, jog tai būtina tam, kad būtų galima palaikyti finansinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu apsaugoti visuomenę nuo dar gilesnės ekonominės krizės. Tai neva visų žmonių bendras interesas, nes kitaip nuvertės žmonių bankiniai indėliai ir akcijos, ženkliai išaugs nedarbas. Atseit, kitos išeities iš dabartinės krizės tiesiog nėra. Juokingiausias dalykas, kad tie „aiškintojai“ yra teisūs. Nes finansinio kapitalo sukurtoje sistemoje veikia tam tikros taisyklės, todėl norint išsaugoti šią sistemą, reikia pagal jas ir veikti. O šios taisyklės diktuoja, kad svarbiausia yra išsaugoti pridėtinės vertės rezervus, nors ir dalinai apribojant finansinio kapitalo savivalę. Tokiu būdu į seną puodą bandoma įpilti naują vyną.

 

Tikra kairioji alternatyva šioje situacijoje yra tik viena – radikalus finansinės sistemos socializavimas, jos chirurginis pertvarkymas, išsaugojant visuomenines finansinių institucijų funkcijas.

 
Ką tai reiškia?
 

1. Didžiausių bankų nacionalizavimą.

2. Valstybinė bei visuomeninė smulkių ir vidutinių finansinių institucijų veiklos kontrolė.

 

Ir vienu, ir kitu atveju žmonių privačių piniginių indelių saugumas turi būti valstybės garantuotas. Bet jeigu smulkiems ir vidutiniams indėlininkams jis turi būti garantuotas be jokių išlygų, tai stambiems indėlininkams (kurie, deja, ir patys vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo finansinėse spekuliacijose) turi būti numatytas jų indėlių dalinio kompensavimo mechanizmas tik po tam tikro laiko, kai bus įveikta krizė. Panašiai, kaip tai dabar daroma su pensininkais, kuriems, atseit, bus kompensuojama po krizės.Dalinis stambių indėlių kompensavimas – tai tiesiog rinkos dėsnių pritaikymas šioje sferoje. Finansinės spekuliacijos – tai kazino analogas: arba tu laimi, arba pralaimi. O jeigu pralaimi – tai kodėl valstybė turi kompensuoti tavo pralaimėjimą?

 
Kas gi toliau?
 

Visgi naujai atrandami pridėtinės vertės gaminimo rezervai nėra begaliniai. Mūsų planeta nėra tokia jau didelė ir ekstensyvūs pridėtinės vertės išgavimo būdai turi savo ribas. Gyva darbo jėga, kaip ir kiti resursai, yra riboti. Lieka vienintelis rezervas – žmogus. Iki šiol žmogus buvo išnaudojamas kaip gyvos darbo jėgos savininkas, dabar jau jis vis dažniau išnaudojamas  tiesiog kaip žmogus. Pats žmogus paverčiamas žaliava ir ištekliu. Daug pasakantis šia prasme yra sporto biznio fenomenas. Šioje sferoje akivaizdžiai išnaudojama ne tik gyva sportininko jėga, bet ir jis pats perkamas ir parduodamas kaip koks antikos vergas. Ir kaip tikras vergas, jis dar ir lieka patenkintas, jeigu jį nupirko koks geresnis ar turtingesnis šeimininkas. Aš jau nekalbu apie tokius dabartinės kapitalistinės rinkos reiškinius, kaip legali ir nelegali prekyba žmogaus organais.

 

Kita vertus, išnaudojamas ir primityvinamas dvasinis žmogaus gyvenimas, kuris nupiginamas iki paprastos darbo jėgos arba neriboto vartotojo funkcijos. Šiam tikslui panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, taikomosios psichologijos ir kiti instrumentai. Jau dabar švietimo sistemoje kuriamas elitinis plataus pasaulėžiūrinio išsilavinimo pobūdis ir daugumai vietoj sisteminio išsilavinimo suteikiama tik siaura, žmogų bukinanti specializacija, vyksta tik verslumo bei pridėtinės vertės kūrimo gabumų formavimas. Kai kurie universitetai jau iki 3 metų trumpina bakalauro studijas. Kaip teigia filosofas V. Rubavičius: „Gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos pagrindas, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, kuris įvelkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus“. 

 

Siaurai „specializuotas“ žmogus – tai jau nebe žmogus, tai „gyvas mechanizmas“ arba tiesiog „gamtos gyvulys“. Apie tokią superpelningą žmogaus transformaciją kapitalas tikriausiai pradėjo svajoti dar Markso laikais. Taigi žvelgiant į ateitį galima teigti: kapitalizmas arba žmogus – tokia iškyla pagrindinė istorinė dilema.

 

Pranešimas skaitytas Socialistinio liaudies fronto ir Socialinio teisingumo fondo organizuotoje  konferencijoje „Išeitis iš krizės: kairioji alternatyva“.

www.frontopartija.lt
2010 03 02