Individualus teroras. Džinas iš butelio išleistas
politika

kedys        Keliskart pradėdavau rašyti šia tema ir kiekvienąkart sustodavau, vos tik suprasdavau, kad kiekvienas mano parašytas žodis gali būti klaidingai suprastas ir tapti nemalonumų priežastimi tiek man, tiek klaidingai supratusiam. Gyvename tariamai laisvoje visuomenėje, tačiau individualaus teroro tema yra viena „slidžiausių“ temų, kurios vengia ir istorikai, ir politologai.

 

Susiduriame su įdomiu reiškiniu, kuomet įvykis aiškiai pateikiamas kaip individualaus teroro aktas. Pastebime visuomenės susisluoksniavimą šio įvykio akivaizdoje ir puikiai matome mass-media (dovanokite, tačiau naujadaro „žiniasklaida“ naudoti šiuo atveju nekyla ranka) grupių reakciją bei veiksmus, leidžiančius iš įvykio išgauti didžiausią naudą. Tačiau mes taip ir neišgirdome svarbiausių dalykų – tikslaus įvykio apibūdinimo ir galimų pasekmių įvertinimo.

 

Jokiu būdu neketinu vertinti pačių Kauno įvykių vien dėl to, kad iš esmės dar nematau pakankamai faktinės medžiagos, leidžiančios susidaryti aiškią nuomonę. Tačiau akivaizdu, kad šis atvejis visiškai atitinka individualaus teroro sąvoką, nes viešojoje erdvėje įsitvirtino nuomonė, jog tai vieno žmogaus atsakas valstybei (teisėjas, įgaliotas veikti Lietuvos Respublikos vardu ir veikiantis savo įgaliojimų rėmuose, laikomas būtent „valstybe“). Taigi galiu drąsiai kalbėti apie visuomenės reakciją individualaus teroro akto akivaizdoje ir nagrinėti jo ilgalaikes pasekmes.

 

Individualus teroras atsirado tuomet, kai atsirado valstybė, o gal net ir anksčiau – kai atsirado ikivalstybiniai dariniai, kuriuose įsitvirtino tam tikri hierarchiniai santykiai. Teroristai tapdavo ir paniekos objektais, ir didvyriais, apie kuriuos liaudis kurdavo legendas. Oficialioji istoriografija irgi skirtingai vertindavo individualų terorą – priklausomai nuo to, kokia tuomet buvo propaguojama ideologija ir prieš ką buvo nukreiptas teroro aktas.

 

Pvz., tie, kam teko susidurti su tarybine istoriografija, turbūt prisimena apie desperatiškus dekabristų bandymus pakeisti carinės Rusijos politinę santvarką individualaus teroro metodais. Dekabristųvardais buvo vadinamos gatvės, tačiau…Tikriausiai pamenate išraiškingą paveikslą „Мы пойдем другим путем“ („Mes eisime kitu keliu“), kuriame pavaizduotas jaunas Uljanovas (Leninas), guodžiantis motiną po brolio žūties (šis buvo pakartas po nepavykusio pasikėsinimo prieš carą).

 

Tarybiniai ideologai puikiai suvokė, jog reikia skatinti pasiaukojimą kokio nors teigiamo tikslo vardan, tačiau visada išlaikė pusiausvyrą ir neleido liaudžiai pernelyg susižavėti „vienišais didvyriais“. Lygiai taip pat atsargiai jie elgėsi ir su Che Guevara, apie kurį vėlyvos stagnacijos laikais iš viso nebuvo rimčiau kalbama. Tokio elgesio priežastis aiški – TSRS pati buvo valstybė, prieš kurią galėjo būti nukreiptas vienišiaus teroristo smūgis. Todėl tarybinėje ideologijoje vyravo individualaus pasiaukojimo išaukštinimas bendroje, organizuotoje ir būtinai „ideologiškai pakaustytoje“ grupėje. Begaliniai filmai apie karą galiausiai nustūmė į šoną ne tik dekabristus, bet ir propagandiškai užgožė pačios bolševikų revoliucijos istoriją, kuri galėjo būti pakankamai laisvai traktuojama (net ir tarybiniai propagandistai negalėjo paneigti, kad Spalio revoliuciją ir pilietinį karą visų pirma žymėjo individualaus teroro ženklas).

 

Kalbant apie motyvuotą (t.y., turintį aiškų ideologinį pamatą) individualų terorą, vis dėlto privalome pradėti nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos, kurios istorijoje ypač gerai atsispindi ne tik individualaus teroro raida, bet ir teroro virsmas valstybiniu. Paradoksalu, tačiau vėlesnis valstybinis teroras (ir jakobinų, ir Stalino) pirmiausia puolė naikinti kaip tik tuos, kurie vykdė individualų terorą (pvz., socialistinius revoliucionierius – eserus).

 

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje su politiškai ir ideologiškai motyvuotu politiniu teroru mes susiduriame vis rečiau. „Raudonųjų brigadų“ ir kitų ultraradikalių judėjimų laikai jau tapo istorija, o į jų vietą individualių teroristų „nišoje“ gali pretenduoti nebent radikalūs aplinkosaugininkai ar gyvūnų teisių aktyvistai. Todėl kalbėdami apie dabartines individualaus teroro priežastis, privalome kalbėti apie suasmeninimą, t.y. apie procesą, kuomet nepasitenkinimas valstybe ir jos politika, perkoštas per teroristo sąmonę, virsta išpuoliu prieš instituciją ar pareigūną, kuris teroristui ir tampa visos valstybinės sistemos projekcija.

 

Šiuo atveju mes galime kartais abejoti, ar išpuolis traktuotinas kaip teroro aktas, ar kaip asmeninių santykių atomazga. Manyčiau, kad tuomet tereikia užduoti klausimą – ar asmuo (institucija), prieš kurį įvykdytas išpuolis, veikė savo kompetencijos rėmuose, ir ar teroristo netenkino kaip tik to asmens (institucijos), veikiančio savo kompetencijos ribose, elgesys su juo. Tokiu būdu terorizmu nevadinsime paprasčiausio keršto, kurio griebiamasi prieš asmenį (instituciją), veikiantį už valstybės deleguotų funkcijų ribos (t.y. prieš asmenį, kuris paprasčiausiai savivaliavo). Tačiau terorizmu prieš valstybę vadintini tie atvejai, kuomet valstybės deleguotas funkcijas atliekantis asmuo (institucija) savivaliauja, o juos kontroliuojanti institucija nesiima jokių veiksmų savivalei nutraukti. Tada vėl galime kalbėti apie išpuolį prieš sistemą ir naudoti žodį „terorizmas“.

 

Dar vienas labai svarbus klausimas yra teroristo įvaizdis šiuolaikinėje visuomenėje. Įdėmiau išanalizavęs viešojoje erdvėje reiškiamas nuomones ir panagrinėjęs teroristo vaizdavimą mene (pirmiausia – kine), priėjau išvados, kad masinės sąmonės prasme mes netoli pažengėme nuo   Sherwoodo girios pašonėje įsikūrusių kaimų gyventojų supratimo. Teroristo vaizdavimas atitinka „vienišo didvyrio“ įvaizdį, nepriklausomai nuo to, ar jis yra Robinas Hoodas iš Sherwoodo girios, ar Clinto Eastwoodo herojus, kovojantis prieš sistemą.

 

klounas teroristas

 

Išskirčiau keturis vyraujančius teroristo vaizdavimo ir vertinimo tipus, kurios sąlyginiai pavadinčiau „islamiškuoju“, „tarybiniu“, „europiniu“ ir „amerikietiškuoju“.

 

„Islamiškasis“ terorizmo vertinimo tipas pasižymi požiūriu į terorizmą kaip į pateisinamą kovos priemonę, o patį teroristą laiko išskirtinės narsos ir atsidavimo simboliu. „Islamiškasis“ tipas yra aiškiai ideologizuotas, o teroristo veikimo būdai bei tikslai – gana aiškiai apibrėžiami. Iš esmės „islamiškasis“ terorizmas yra labiausiai nutolęs nuo nagrinėjamos individualaus teroro temos, nes šiuo atveju teroristas ideologijos nesuasmenina, o veikia greičiau kaip kareivis, besikaunantis priešų pilname mūšio lauke. Veiksmas šiuo atveju nukreipiamas į išorinį priešą, o tai dar labiau sugretina teroristą su reguliariosios kariuomenės kareiviu.

 

Apie „tarybinį“ terorizmo vertinimą jau šiek tiek kalbėjau. Iš dalies buvo pateisinamas individualus teroras kilnių idėjų vardan, tačiau galutinio tikslo siekimo prasme jis buvo atmetamas arba buvo laikomas išskirtinai „revoliucijos būtinybe“. „Gerojo“ teroristo biografijoje buvo būtinas ideologinis pradas, tačiau jis toli gražu neprivalėjo būti dogmatinis. Tad tarp Rusijos teroristų, kuriuos teigiamai vaizdavo tarybinė istoriografija, buvo galima aptikti gana platų politinių pažiūrų spektrą. Be abejo, „tarybinis“ terorizmo vertinimas aprėpė tik pačią TSRS kūrimosi pradžią, nes brandžioje Tarybų Sąjungoje individualaus teroro aktų „neturėjo būti“, o jei tokie pasitaikydavo, jų organizatoriai būdavo laikomi visuomenės nesuprastais (arba psichiškai nesveikais) romantikais.

 

 „Europinė“ terorizmo vertinimo kultūra yra itin savotiška. Vakarų Europa, ko gero, yra vienintelis darinys, kuriam teko susidurti su ideologiškai motyvuotu vidiniu terorizmu net XX a., kai įsivyravo demokratinė santvarka. Todėl teroristo vaizdavimas ir veiksmų vertinimas Europoje itin priklauso nuo vertinančiojo asmeninių įsitikinimų. Žinant tai, kad absoliuti XX a. antrosios pusės menininkų dauguma yra praėjusi protestinio judėjimo „mokyklą“ ir dažnai savo kailiu patyrė konfliktą su valstybe, nenuostabu, kad teroristo vaizdavimas turi panašumų su „tarybiniu“ vertinimu (vienišas idealistas arba pasimetęs ir nepalankių aplinkybių įtakotas žmogus). Tačiau tuo pačiu pripažįstama, kad Europoje egzistuoja sąlygos, dėl kurių žmogus gali pasirinkti individualaus teroro kelią, ir egzistuoja aplinkybės, kuomet tai pateisinama. Taigi „europinis“ požiūris labiau linkęs atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, o griežtai ideologines priežastis sutinka priešiškai. Be to, „europinis“ požiūris linkęs pateisinti teroristą, jei jo veikla galiausia baigėsi susinaikinimu (nepainioti su islamistų šachidais), o jo veiklos padariniai nėra pernelyg kruvini.

 

Prieiname prie labiausiai mus dominančio „amerikietiškojo“ terorizmo vertinimo, nes kaip tik jis, mano manymu, ir tampa dominuojančiu Lietuvoje. JAV masinėje kultūroje, kuri iš esmės atspindi dominuojančią amerikiečių pasaulėžiūrą ir kurią mes matome kine, yra susiformavę du pagrindiniai teroristo vaizdavimo tipai: neigiamas – supaprastintas ideologizuotas ir teigiamas – deideologizuotas. Neigiamam tipui priklauso visi išorės priešai – nuo islamistų iki mistinių Amazonės džiunglių kultų, – kurie žūtbūt nori sunaikinti JAV, tad šio straipsnio kontekste jie nėra svarbūs. Užtat teigiamas deideologizuotas herojus yra būtent tas fenomenas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį.

 

„Amerikietiškojo“ teroro vertinimo ypatumas tas, kad lygiai kaip ir „tarybinis“, jis nenumato aplinkybių, dėl kurių šalyje gali atsirasti prielaidos vidiniam terorizmui, paremtam ideologiškai ir nukreiptam prieš esamą sistemą. Užtat visados gali atsirasti sadistas šerifas, korumpuoti policininkai ir aukščiausio rango politikai. Ir štai čia teks vėl prisiminti Clinto Eastwoodo herojus. Prieš blogį kovoja (beje, nesirinkdamas priemonių) vienišas didvyris. Na ir kas, kad vaizduojamos priemonės visiškai atitinka terorizmo sąvoką, tačiau tai... Čia teks padaryti pauzę ir pasirinkti vieną iš dviejų sąvokų – „sektinas pavyzdys“ ar „emocinis šliuzas žiūrovui“. Akivaizdu, kad Holivudo stiliumi vykstanti kova realiame JAV gyvenime nėra sektinas pavyzdys, tačiau vien neigiamų emocijų nuleidimo priemone to irgi nepavadinčiau. Nuolatinis supaprastintų sprendimų demonstravimas kino ekrane grįžta bumerangu per JAV „mokyklų šaulius“. Būtent „amerikietišką“ požiūrį į individualų terorą aš vertinčiau kaip labiausiai pavojingą visuomenės brandos atžvilgiu, nes amerikiečių teroristui nereikia nei ideologijos, nei vidinių kančių, būtinų „idėjiniam“ teroristui (jei vertinsime „europiniu“ požiūriuį).

 

Labai svarbus klausimas – kokios formos teroras būtų priimtinas arba nepriimtinas konkrečiai visuomenei. Manau, vargiai atsirastų visuomenė, kurioje tam tikromis aplinkybėmis nebūtų pateisintas tam tikras teroristas, o tam tikras individualaus teroro aktas nebūtų įvertintas teigiamai. Vienur visuomenė su džiaugsmu sutiks žinią, kad pasirodžius daugumos nuomonei prieštaraujančiam straipsniui, į orą išlėkė visa laikraščio redakcija (ir dar su visu kvartalu), kitur sutiks, kad visai tinkama priemonė kovai su aplinkos tarša yra naftos kompanijos savininko mašinos padegimas. Neabejotinai skirsis reakcijos į įvykį trukmė – nuo palaikymo akcijų įvykio vietoje iki ilgos viešos diskusijos, kuria siekiama atsakyti į klausimą, kodėl taip įvyko ir ką daryti, kad taip neįvyktų vėliau.

 

Teroro akto priemonių ir teroristo motyvacijos toleravimo visuomenėje lygis neabejotinai priklauso nuo to, ar visuomenė yra draskoma vidinių prieštaravimų, ar gili atskirtis tarp valstybės ir piliečio. Kuo vargingiau gyvena žmonės ir kuo didesni vidiniai visuomenės prieštaravimai, tuo drastiškesni bus teroro metodai, kuriuos toleruos visuomenė, ir menkesnės teroro priežastys, kurios bus priimtinos. Antroji sąlyga, pateisinanti teroristą visuomenėje, – tai išpuolis prieš tą asmenį (instituciją), kuris visuomenės narių yra laikomas jų nelaimių kaltininku. Tai gali būti „parlamentaras“, „oligarchas“, „teisėjas“, „politikas“ – tas, kuris tuomet yra labiausiai nemėgstamas. Na, o trečioji sąlyga – tai teroristo motyvacijos perėmimas. Didžioji visuomenes dalis turi perkošti nepasitenkinimą per savo kolektyvinę sąmonę bei prieiti panašių išvadų, kaip ir teroristas.

 

Kaip tik dabar sugrįžkime į Kauną prie vis nesibaigiančios bylos. Turime reikalą su individualaus teroro aktu (tik taip galime vertinti įvykį pagal mums pateiktus faktus) ir matome visas tris sąlygas, dėl kurių šis teroro aktas tapo priimtinas tam tikrai visuomenes daliai. Galime pastebėti ir kultūrinį požiūrį (Holivudo filmai), kuris neabejotinai įtakoja teigiamą visuomenės požiūrį į šį teroro aktą.

 

Pasikartosiu, kad nesiimu vertinti konkrečios bylos aplinkybių, nes šiuo atveju tai nėra mano tikslas. Tačiau noriu perspėti, kad individualaus teroro džinas jau išleistas iš butelio. Paprastų sprendimų būdas pasirodė esąs priimtinas nemenkai visuomenės daliai. Kam nors tinkamai tuo pasinaudojus, mes būtinai sulauksime panašių įvykių. Blogiausia, kad su kiekvienu tokiu įvykiu tolerancija terorui vis didės.

 
Nuoširdžiai Jūsų – Vitalijus Balkus
2010 03 11

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti