Baltijos šalių kova už „nepriklausomybę“ po Trečiojo Reicho vėliavomis
istorija

Vaffen SS Latvija        Jau kelinti metai kovo 16-oji Latvijoje tampa svarbiausiu įvykiu, sukiršinančiu šalies visuomenę. Įvairaus plauko politikai linksminasi bjauriais žaidimais, o eiliniai Latvijos gyventojai – ir latviai, ir rusai, ir visi kiti – susiskirsto į „savus” ir „svetimus”, kad kelias dienas panirtų į eilinio „šventojo karo” įkarštį.

 

Po to, iki kitos kovo 16-osios, viskas vėl grįžta į savo vietas, bet nuosėdos lieka. Vieni lieka įsitikinę, kad „Latvija – latviams”, kiti ant kiekvieno kampo skundžiasi, kad Latvijoje viešpatauja nacionalizmas, ir nė nepastebi, kad savo „antifašizmu” nusirita į tokį pat nacionalizmą, tik kitos pusės. Ir nei vieni, nei kiti nesupranta, kad normalaus gyvenimo nebus, kol visuomenėje klęsti toks susipriešinimas. Bus amžinas „šventasis karas”.

 

Įvairiausių partijų politikams tai neabejotinai naudinga – juk jie šito karo karvedžiai. Nebūtų karo – neliktų ir jų. Prieš 70 metų Latvijos politikieriai išsiderėjo iš ponų vokiečių įvairių privilegijų, nes pardavė savo brolius latvius kaip patrankų mėsą frontui ir kaip darbinius gyvulius vokiečių fabrikams. Šiandien tų politikierių įpėdiniai lygiai taip pat stengiasi išnaudoti padėtį savo labui.

 

Šiuo tikslu mūsų visuomenėje aktyviai skleidžiami visokiausi mitai, o vienas iš tokių oficialių šiandieninių mitų – tvirtinimas, kad SS legionieriai kovojo už nepriklausomą Latviją.

 

Kaip anarchistas norėčiau pabrėžti – kol būsime tokio melo nelaisvėje, būsime pasmerkti amžinai kariauti tarpusavyje. Akylai vadovaujami politikų karvedžių, pamiršdami kovoti už teisę gyventi taip, kaip norime. Todėl šiandien mūsų forume publikuojame skirsnį iš istoriko Michailo Krysino knygos „Latvijos SS legionas”, pavadintą „Latvijos ateitis Trečiojo Reicho planuose”.

 
***
 

Krysin Latvijos SS legionasOkupuotų teritorijų ir Europos tautų likimą, vadinasi, ir jų valstybinę padėtį, Trečiajame Reiche lėmė nacistų rasinė teorija. Nors, kaip parodė tolesni įvykiai, pati rasinė teorija nebuvo nepajudinama dogma, jos pobūdis buvo grynai praktinis. Tiksliau būtų pasakyti, kad rasinė teorija tarnavo kaip pseudomokslinis pateisinimas, kad būtų galima užkariauti, pavergti ir sunaikinti tautas „Tūkstanmečio Vokietijos Reicho” naudai. Ar liks tos tautos vientisos, ar bus suskaidytos į daugybę etninių grupių, ar gaus autonomiją, formalią nepriklausomybę, protektorato ar priklausomos teritorijos (reichskomisariato) statusą, ar jų teritorijos bus įjungtos į Reichą, o tautos – suvokietintos, iškeldintos ar sunaikintos – visų šių klausimų sprendimuose buvo remiamasi rasine teorija.

 

Daugelyje vokiečių dokumentų kalbama, kad buvusios Pabaltijo respublikos bus „germanizuotos”. Visgi tai nereiškė visiškos jų gyventojų asimiliacijos. Vienas pirmųjų tokią mintį raštu išreiškė žinomas „vokiečių mažumų teisių gynėjas” Werneris Hasselblattas.

 
1941 metų birželio pradžioje Hasselblattas pasiuntė Vokietijos URM memorandumą, pavadintą „Įvairūs pasiūlymai ir pamąstymai dėl Rytų sričių okupacijos organizavimo”. Jame sakoma: „Mes turime bendrais bruožais apibrėžti, kokią teritoriją germanizuosime, t.y. apgyvendinsime vokiečiais, ir kurios tautos arba grupės bus numatytos suvokietinimui, kokioms sritims arba tautoms mes suteiksime viešpataujančios aukštesniosios vokiečių klasės rangą ir aprūpinsime vokišką administraciniu aparatu siekiant įgyvendinti Reicho valdžią”.
 
 

Hasselblatto siūlymai praktiškai pilnai sutapo su Reicho vadovybės nuomone, apie ką liudija 1941 m. dokumentas „Elgesio su latviais principai”. „Pabaltijo žemės bus suvokietintos, – kalbama jame, – iš to seka, kad čia gyvenančios tautos iš dalies bus asimiliuotos, iš dalies – iškeldintos”.

 

Šitie ketinimai Pabaltijo atžvilgiu nesikeitė ir karo metais, keitėsi tik propagandiniai jų akcentai. Taip SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris savo straipsnyje „Ar germanizuoti?” 1942 metų rugpjūčio 20 dieną rašė, kad germanizuoti reikia „ne tiek gyventojus, kiek teritorijas”. „Mūsų uždavinys, sakoma straipsnyje, – ne Rytų germanizacija senaja žodžio reikšme, ne vietinių gyventojų mokymas vokiečių kalbos ir vokiečių įstatymų laikymosi užtikrinimas. Mūsų uždavinys – pasirūpinti, kad Rytuose gyventų vien tik vokiško, germaniško kraujo žmonės”.

 

Reicho vadovai nesutarė tik dėl to, koks procentas latvių, lietuvių ir estų turi būti suvokietintas, o koks – iškeldintas, sunaikintas arba panaudotas kaip darbo jėga. Hitlerio „rasių tyrinėtojai” labai abejojo Pabaltijo „rasiniu švarumu”. Pagal jų pseudomokslinę terminologiją, latviai, kaip ir estai ar lietuviai, priklausė „rytietiškam baltiškajam tipui” (3-ioji vieta rasių, daugmaž tinkamų dalinei germanizacijai, skalėje), kuriam būdingi šviesūs plaukai ir mėlynos akys, tačiau šis tipas yra rasiškai nešvarus ir morališkai netvirtas.

 

Alfredas Rosenbergas, okupuotų rytinių teritorijų reikalų ministras, Pabaltijo vokietis, galvojo, kad latviai ir lietuviai kur kas mažiau tinkami germanizacijai nei estai, todėl šiose šalyse būtų tikslinga asimiliuoti mažiau nei pusę gyventojų. Be to, Rosenbergas turėjo abejonių dėl latvių inteligentijos, todėl po okupacijos jis siūlė nedelsiant inteligentus deportuoti į „senąsias rusiškas sritis”. Kitas „specialistas” – SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris manė, kad „tik mažytė latvių, estų ir lietuvių dalis nusipelnė tapti Vokietijos piliečiais”.

 

Pagal Pabaltijo SS ir policijos vado Friedricho Jeckelno parodymus teismui, duotus 1946 m. Rygoje, Himmleris norėjo per artimiausius 5 metus sunaikinti ir iškeldinti didesnę Pabaltijo gyventojų dalį, o į jų vietą atkelti vokiečius. „Instruktuodamas mane, – pasakojo Jeckelnas, – Himmleris sakė: „Ostlandas”, tai yra Lietuva, Latvija ir Estija, yra senovinės vokiečių sritys”. Anot Jeckelno, Himmleris ypatingai pabrėžė savo neapykantą lietuviams, laikydamas juos žemesniąja rase. Apie latvius jis atsiliepė kiek švelniau, bet ir jiems rodė panieką: „Jo nuomone, suvokietinti galima nedaugiau kaip 30 % latvių“. „Estus Himmleris irgi priskyrė žemesnei rasei, – toliau praneša Jeckelnas, – ypač gyvenančius Baltijos jūros pusėje. Baltarusius Himmleris apskritai laikė ne žmonėmis. O apie rusus išvis sakė, kad tai atsilikusi, nekultūringa, valstybės valdyti nepajėgi tauta.”

 

Pagrindinis dokumentas okupuotų rytinių teritorijų ateities klausimu buvo pavadintas „Pastabos ir pasiūlymai generaliniam „Ost” planui”, 1942 m. balandžio 27 dieną pasirašytas daktaro Eriko Wetzelio. Apie Pabaltijo tautų ateitį tame dokumente buvo sakoma: „Nepriklausomai nuo čia pasiūlyto daugiau ar mažiau savanoriško rasiniu požiūriu nepageidautinų buvusių Pabaltijo valstybių gyventojų iškeldinimo į Rytus, vertėtų taip pat pagalvoti apie jų iškeldinimą į kitas šalis. Kalbant apie lietuvius, kurių bendrieji rasiniai duomenys kur kas prastesni nei estų ar latvių ir tarp kurių yra itin žymi rasiniu požiūriu nepageidautinų žmonių dalis, vertėtų pagalvoti apie jiems kolonizuoti tinkamos teritorijos Rytuose skyrimą”.

 
 

„Elgesio su latviais principuose”, kurie buvo prilyginami okupacinės Reicho valdžios Latvijoje instrukcijoms, šitie nurodymai sukonkretinami: „Kadangi latvių tauta per amžius sugėrė daug vokiško kraujo, – kalbama dokumente, – jos rasinę substanciją reikia laikyti vertinga (nordiška). Tačiau latvių tautinius siekius reikia pakreipti nekenksmingos kultūrinės veiklos kryptimi, liaudies meno (dainų, tautinių kostiumų, tradicinių liaudies švenčių, papročių) link. Jų politinį savarankiškumą nuo pat pradžių reikia minimalizuoti. Kad būtų kompensuotas neišvengiamas politinis latvių beteisiškumas, būtina juos gerai ekonomiškai aprūpinti. Iš esmės jie bus patenkinti, kai galės gerai gyventi ir naudotis nedidelėmis kultūrinėmis laisvėmis.”

 

Vokiečių valdininkai planavo: „Latviai nepajėgia savo gyvenime turėti kitų idealų, tik ekonominę naudą. Išnaudodami šitą bruožą, mes galėsime lengvai jais manipuliuoti, pjudyti vienus su kitais, tuo pačiu neleisdami jiems susivienyti. Tačiau tuo pat metu mums nereikėtų perlenkti, kad jie nepajustų, ko mes siekiame. Tai tuoj pat juos paskatintų susivienyti su savo priešais prieš mus. Reikia priversti juos patikėti, kad vokiečiai linki jiems gero. Jie priprato vokiečiuose įžvelgti tvarkos šalininkus. Toks požiūris padės mums išlaikyti jų paklusnumą. Beatodairiška „skaldyk ir valdyk” politika pastatys juos į vietą.”

 

Svarbus vaidmuo latvių (ir kitų Pabaltijo tautų) germanizacijoje, vokiečių nuomone, turėjo tekti vokiečių tautos „patrauklumui” ir latvių (tiksliau – „rasiškai visavertės” ir lojalios latvių tautos dalies) norui įsilieti į „vokiečių bendruomenę”. Didžiausia svajonė turėtų būti noras tapti vokiečiu. „Po dešimties metų, o galbūt ir anksčiau, – toliau dėstoma „Elgesio su latviais principuose”, – latvių suvokietinimas jau nebebus problema. Vokiečių tauta, pasaulyje viešpataujančia nacija, yra tokia patraukli, kad reikia tik atmesti netinkamą žmogiškąją medžiagą.”

 

Trečiojo Reicho vadų požiūris į būsimą Latvijos, Lietuvos ir Estijos statusą irgi nedaug tesiskyrė tarpusavyje. Jau minėtame Hasselblatto memorandume joms, kaip „autonominėms sritims Reicho sudėtyje”, buvo skiriama vieta tarp aneksuotų teritorijų (Silezijos, Sudetų) ir okupuotų Rusijos bei Lenkijos sričių. Anot Friedricho Jeckelno, visi okupacinės administracijos vadovai – nuo Himmlerio ir Rosenbergo iki gauleiterio Lohse’ės – siekė „sunaikinti Baltijos valstybių nepriklausomybę”.

 

Alfredas Rosenbergas, 1941 metų birželio 20 dieną kalbėdamas apie Vokietijos tikslus būsimame kare prieš TSRS, visiškai aiškiai pareiškė, kad Pabaltijo respublikų teritorijoje bus sukurtas „Ostlando” arba „Baltenlando” reichskomisariatas, susidėsiatis iš keturių generalinių komisariatų – Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Baltarusijos. 1941 metų vasarą ir rudenį, tikintis tolimesnio sėkmingo vokiečių kariuomenės puolimo, buvo planuojama išplėsti Estijos ir Latvijos komisariatų ribas iki „istorinės vokiečių įtakos ribos” – linijos Leningradas-Novgorodas-Ilmenio ežeras-Lovatės upė. Tokiu būdu Estijos ir Latvijos teritorija turėjo padidėti beveik du kartus. Tačiau tai visai nebuvo jokia „dovana” Pabaltijo nacionalistams. Teritorijos išplėtimas buvo glaudžiai susijęs su Pabaltijo ir vadinamosios Ingermanlandijos (Pskovo ir Novgorodo sričių) germanizacija. Reichsministras Rosenbergas siūlė tokiu būdu germanizuotą ir išplėstą Latviją pervadinti „Dunaland”(pažodžiui – „Dauguvos žeme”), o Estiją – „Peipusland” („Peipaus žeme”). Nežiūrint į sienų pokyčius, kaip nedviprasmiškai pareiškė pats Hitleris Reicho vadovų pasitarime, įvykusiame 1941 metų liepos 16 dieną, „visas Pabaltijys turi tapti imperijos sritimi”.

 

Laipsniškos Pabaltijo germanizacijos projekto autoriumi buvo aukštas Rytų ministerijos valdininkas Peteris Kleistas. Savo prisiminimuose, parašytuose jau po karo, norėdamas pasiteisinti, Kleistas bandė save vaizduoti Latvijos, Lietuvos ir Estijos nepriklausomybės šalininku. (tiesa, nepatikslindamas tos „nepriklausomybės” laipsnio, nes politikoje šis žodis turi daugybę atspalvių). Bet, pasak jo, Rytų ministerijos vadovai turėjo kitokių planų. Leibbrandtas – vienas svarbiausių ministerijos skyrių vadovų, beje, gimęs Taline, – numatė prijungti šias teritorijas prie Reicho kaip „anksčiau buvusias vokiškas”. Vėliau Kleistas, anot jo, „buvo priverstas parengti laipsniškos germanizacijos ir žemių prijungimo projektą”, bet perspėjo, kad „bet koks bandymas skubiai germanizuoti sukels lietuvių, latvių ir estų tautinių jausmų pakilimą”.

 
 

Galu gale Rosenbergui teko atsisakyti nedelsiant germanizuoti Pabaltijį vien iš propagandinių paskatų ir visose trijose respublikose sukurti vadinamąsias „pasitikėjimo tarybas iš patikimų vietos gyventojų, konsultuosiančių vokiečių valdžios organus administracijos, kultūros ir ūkio klausimais”. Tų tarybų sudėtį turėjo tvirtinti Rytų ministras – pats Rosenbergas. Tais pačiais propagandiniais sumetimais Rosenbergas rekomendavo sukurti šioms taryboms „sąlygas, kurios nesuteiktų pagrindo priekaištauti, jos yra apmokamos vokiečių interesų atstovės”. Tokiu būdu bet kokios „čiabuvių” valdžios igaliojimai okupuotose teritorijose buvo taip smarkiai suvaržyti, kad beveik prarado prasmę.

 

Siekdamas suformuoti šias „patikimų asmenų tarybas”, Rosenbergas dar 1941 metų gegužės 30 dieną, likus 23 dienoms iki operacijos „Barbarossa” pradžios, prašė karinės žvalgybos šefo admirolo Canario skirti jo ministerijai ištikimų žmonių, kuriuos būtų galima panaudoti rytinių žemių valdymui. „Išlaisvinus” šias šalis, vokiečių pareigūnams buvo uždrausta duoti kokius nors pažadus apie būsimą Pabaltijo šalių valstybinį teisinį statusą.Be to, Rosenbergas, kalbėdamas su Canariu, dar kartą pabrėžė, kad „Pabaltijys turi tapti vokiečių protektoratu su tolesnės germanizacijos perspektyva”.

 

Kaip matome iš visų šių atviravimų, „naujosios Europos tvarkos” sukūrimas visiškai nereiškė Europos valstybių sutelkimą kovai prieš mistinį „bolševikų pavojų”. Hitlerio „Naujoji Europa” turėjo tapti nei daugiau, nei mažiau vidine Vokietijos kolonija – teritorija, kurią reikėjo apgyvendinti, suvokietinti ir galų gale įjungti į Reicho valdas. Vienijimasis iš tikro buvo nukreiptas prieš Tarybų Sąjungą, nes dar „Mein kampf” knygoje „rytinės teritorijos” buvo numatytos kaip būsima vokiečių „gyvybinė erdvė”. Tas vienijimasis kartu buvo numatytas kaip vienijimasis apie Vokietiją, vykdomas jai vadovaujant. Bet kokie nacionaliniai elementai turėjo tik ribotą teisę egzistuoti, tik iki tol, kol galėjo pasitarnauti nacistinėje „skaldyk ir valdyk” politikoje.

 

Idomu pažymėti, kad Reicho vadovų pasitarime 1941 liepos 16 dieną pats Hitleris paneigė „visos Europos karo” prieš Tarybų Sajungą idėją. „Anot vieno begėdiško Vichy laikraštėlio, – pasipiktinęs pareiškė Hitleris, – karas prieš TSRS yra Europos karas. Tokiu pasisakymu laikraštis akivaizdžiai siekia, kad naudą iš šito karo gautų ne tik vokiečiai, bet ir visos Europos valstybės”. Fiureris užtikrino, kad apie tai negali būti nė kalbos, bet tuo pačiu perspėjo nesistengti atvirai paneigti šį lozungą. „Dabar svarbu, kad mes neatskleistume pasauliui savo tikslų. Svarbiausia, kad mes patys žinotume, ko norime”, – pabaigė jis.

 

Tokiu būdu okupacinė vokiečių valdžia ir spec. tarnybos savo tikslams gudriai išnaudojo atskirų tautų nacionalinės nepriklausomybės ir „vieningos Europos” idėjas. Būtent taip gimė mitas apie kolaborantų* kovą už nepriklausomybę po Trečiojo Reicho vėliavomis.

__________________
 

* Terminas „kolaborantas” (kilės iš prancūzų „collaboration” – „bendradarbiavimas”) pasirodė II-ojo pasaulinio karo metu ir iš pradžių buvo vartojamas siekiant apibūdinti Prancūzijos piliečius, bendradarbiavusius su hitleriniais okupantais „Vichy vyriausybėje”. Vėliau „kolaborantais” imta vadinti visus nacistinių okupantų talkininkus.

 

Iš „Latvijos kairiųjų forumo” vertė E.B.

2010 03 17