Komunikatas iš Graikijos: „Socialinis chaosas organizuosis ir virs klasiniu maištu”
politika

graikijos socialinis maistas        Šiandien kapitalo prieštaravimai tampa matomi visame pasaulyje. Viso pasaulio proletarai sumišę – tampa vis sudėtingiau užsitikrinti sau gyvenimą (reprodukuotis). Kadangi proletarams darosi vis sunkiau toliau gyventi, reprodukcinėje krizėje atsiduria pats kapitalas ir jo išnaudotojiški santykiai. Dabartinės proletarų kovos – tai dabartinė tokiu išnaudojimu pagrįstų santykių išraiška.

 

Pasktaraisiais metais Kinijoje, kur ekonomika dar auga labai sparčiai, kyla įvairiausi prieštaravimai. Dirbančiųjų susirėmimai su policija dažnai vyksta dėl tam tikrų priežasčių: reikalavimų padidinti labai mažas algas (jomis pagrįstas staigus ekonominis kilimas), kovų prieš žemės aptvėrimus kaimuose, kompensacijų atleistiems dirbantiesiems skyrimo, taip pat dėl neadekvačios sveikatos apsaugos sistemos, to pasekmė – aukštas mirtingumas. JAV tūkstančiai benamių ir bedarbių užiminėja tuščius namus, kuriuos užgrobė bankai, o studentai Niujorke ir Kalifornijoje užiminėja universitetus ir ant savo plakatų rašo: „Mes nusprendėme nemirti“, reikalaudami to, kas dar taip neseniai jiems buvo garantuota – galimybės būti studentais.

 

Galimybės užsitikrinti sau gyvenimą reikalauja Pietų Afrikos ir Alžyro proletarai, kovose su policija reikalaudami vandens ar elektros, jau nekalbant apie jų gyvenimą lūšnose. Tas pats vyko ir Indijoje, nes darbininkai buvo priversti badauti staigiai pakilus duonos kainai. Praeitais metais uždarytose laivų statyklose Ispanijos darbininkai degino policijos mašinas; Pietų Korėjoje atleisti darbininkai du su puse mėnesio užiminėjo fabrikus ir kovėsi su policija, tas pats vyko ir Bangladeše. Prancūzijoje ir Belgijoje atleisti darbininkai grobia savo bosus, deda sprogmenis fabrikuose ir grasina juos išsprogdinti, jei negaus kompensacijų už atleidimą iš darbo. Indijoje ir Kinijoje atleisti darbininkai žudo savo viršininkus. Šiame istoriniame etape proletarų kovos tampa aršiomis kovomis už gyvenimo reprodukciją.

 

Tuo pačiu spartėja darbo restruktūrizacija. Prekariškumas (darbas be garantijų) šiandien gresia kiekvienam. Šio prekariškumo išdavos – ne tik 43 „France Telecom” darbuotojų savižudybės per dvejus metus, bet ir 1,000,000 JAV bedarbių, desperatiškai laukiančių, kad Obama balandį padidintų bedarbystės pašalpą – kitu atveju jiems neliks nieko. Nedarbas daugumoje šalių muša rekordus, jis aukštesnis nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu.

 

Šiame istoriniame etape mūsų, proletariato, darbo rankų kapitalas turi daugiau nei pakankamai. Jis negali veiksmingai mūsų išnaudoti, tai yra, jis negali sukurti tokio pelno, kurį galėtų iš naujo pelningai investuoti. Tai – visų kapitalistinių krizių, nepaisant to, kokią formą jos įgautų, esmė. Dabartinės krizės centre objektyviai atsiduria proletarų reprodukcija. Krizė, prasidėjusi nuo proletarų būsto paskolų krizės, jau virto atskirų šalių skolų krize, galbūt ji virs ir monetarine krize, tai yra didžiųjų, stiprią valiutą turinčių šalių ar blokų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos krize.

 

Skolų krizė kapitalą verčia rinktis tai, ką jis sugeba, ir toliau tęsti šią krizę sukėlusią strategiją – kuo labiau mažinti algas ir išmokas. Tai – vienintelis pasirinkimas kapitalui, nes skolų krizė yra globalizacijos ir kapitalistinių santykių restruktūrizavimo išdava, ir kelio atgal nebėra. „Sučiupti konkurencijos gniaužtų, kai kainas galima mažinti tik mažinant atlyginimus, tarnaudami už paskolą, kuri norint išgyventi tapo tokia pat nepakeičiama kaip pajamos, galų gale dirbantieji tapo tironizuojami savo pačių sąskaita, nes pinigai, kuriais naudojasi akcijų biržos, pinigai, kuriuos reikalaujama grąžinti kaip skolas, yra jų pačių pinigai“ („Le Monde diplomatique“, 2008 kovas).

 

Kapitalas yra priverstas mažinti krizės padarinius naikindamas pastovųjį kapitalą (pastatus, mašinas, infrastruktūrą) bei kintamąjį (žmones), kad galėtų atkurti sąlygas reprodukcijai ir išvengti veiksmingiausio šios problemos sprendimo – globalinio karo. Taigi šiuo metu restruktūrizacija neišvengiamai gilėja. Atlyginimai mažinami tiek, kad žemiausiam atlyginimui ima prilygti bedarbio pašalpai – taip proletarų skola vis labiau didėja. Vis daugiau reprodukcijos sektorių (sveikatos, švietimo socialinės apsaugos) privatizuojama, bedarbių pašalpos vis mažėja, jų darbo sąlygos paverčiamos vergiškomis, o algų nebepakanka net išgyventi.

 

Štai kodėl valstybė siunčia į universitetus policiją, kad ši areštuotų nedrausmingus studentus. Kapitalui vienintelė galimybė šiandien – tai represijos, o iš krizės nebėra išeities. Tai akivaizdu gamtinių katastrofų Haityje ir Čilėje atveju. Abiem atvejais proletarai kvestionavo kapitalistinę sistemą – laikinai nepajėgdami būti darbo jėga, jie organizavo prekių ekspropriaciją ir naudojo jas saviems poreikiams, kad išgyventų. Vienintelis būdas išlaikyti kapitalistinę nuosavybę – tai karinė prievarta. Komendanto valanda naktį ir žudynės gatvėje (Haitis), įkalinimas be teismo (Čilė) – gyvenimas ima atrodyti kaip kalinio gyvenimas koncentracijos stovykloje. Taip gyvena ir migrantai, įkalinti prie kiekvienos kapitalistinės valstybės sienų.

 

Su kapitalistinių santykių reprodukcijos krize susijęs ir kapitalo vykdomas dirbančiųjų klasės puolimas Graikijoje. Graikija šiandien yra audros epicentre dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų – tai, kad prekariškiausia proletariato dalis maištavo 2008-aisiais. Graikija – tai kapitalui būtina naujos kapitalizmo stadijos eksperimentų laboratorija. Buržuazija Graikijoje, kaip ir daugybę kartų seniau, prašo galingesnių kitų šalių buržuazijų pagalbos, norėdami primesti naują išnaudojimo formą (pradžioje dabartinė valdžia pranešė apie didesnę nacionalinę skolą nei ankstesnė valdžia – taip norėta pagreitinti Stabilumo programos įdiegimą), bet ir pati buržuazija atsidūrė globalinės krizės epicentre.

 

Visa tarptautinė ekonominė žiniasklaida laukia, koks bus proletariato atsakas Graikijoje, kad galėtų peržiūrėti tarptautinę situaciją. Didieji paskolų rykliai konkuruoja tarpusavyje skolindami ir norėdami užsitikrinti būsimą Graikijos kontrolę, taigi, norėdami nulemti vietinio proletariato išnaudojimo formas ir intensyvumą. Europos valiutos fondo (TVF atitikmens) kūrimas rodo, kad prieštaravimai konkuruojant skirtingiems kapitalams dabar gali būti laikinai išspręsti, kita vertus, proletariatui nėra jokio skirtumo, kas jų bosas.

 

Niekas nepagerins situacijos. Ceremoningos kairiųjų demonstracijos atsiduria akligatvyje. Mums prieš akis – realybė, neužmaskuota politikos šydu. Vis daugiau bedarbių užiminės pastatus, o policija juos represuos. Vis daugiau prekariato dirbančiųjų ir bedarbių kausis su policijos pajėgomis kilus mažiausiai progai. Socialinis chaosas organizuosis pats ir virs klasiniu maištu – gal tada suledės TV šoumenų šypsenos, ir visi galės pamatyti, koks smurtas susikaupė per daugybę metų, kai buvo kaupiamas kapitalas ir apiplėšinėjamas proletarų gyvenimas.

 

Tam, kas įvyks rytoj, gali prilygti tik didžiosios geologinės katastrofos, keičiančios Žemės veidą. (Victor Serge, 1890-1947).

 
Demokratija
 
Nėra jokios išeities
Didieji daigai sudygo
Jie sumaus viską, kas aplinkui
Saugokitės
 
(Haroldas Pinteris, 2003 m. vasaris)
 

Šis komunikatas, pasirašytas „Chaoso agentų” vardu, kovo pirmoje pusėje buvo platinamas Atėnuose ir Salonikuose.

 
www.occupiedlondon.org vertė Kasparas Pocius
2010 03 18
 
Fotografijos iš 2010 m. vasario 27 d. visuotinio streiko Graikijoje. Šaltinis: www.radikal.com.tr
 
Graikijos socialinis maistas 1
 
Graikijos socialinis maistas 1-1
 
Graikijos socialinis maistas 2
 
Graikijos socialinis maistas 3
 
Graikijos socialinis maistas 4

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti