Vilis Normanas. Lietuvoje neonacizmas tampa pagrindine ideologija
politika

neonacistai lietuva lietuviams        „Lietuva – lietuviams!” – tokį idiotišką šūkį sugalvojo „patriotais“ save laikantys neonaciai, aptaškę purvais ir taip gana purviną Kovo 11-osios ir Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą. Su politikų ir signatarų palaikymu žygiavę tėvynės šiukšlintojai tikriausiai siekė įrodyti, kad Lietuvoje dar neišmirė tikrieji jos garbintojai ir gynėjai. Nors teįrodė tai, kad Lietuvoje pilna atliekų ir šiukšlių.

 

Ir jokio atsako iš niekur. Tarsi tai būtų normalus ir visiems priimtinas poelgis, kurio Istorija nepamirš. Beveik žygdarbis.

 

Nenoriu sureikšminti tokio lygio neapykantos skleidėjų. Bet kuris sveikai mąstantis žmogus supranta, kad šūkis „Lietuva – lietuviams!” yra padugnių lygio pezalas, nevertas diskusijų. Stebina kitkas – kodėl Lietuvoje neatsiranda nė vieno politiko (išimtis – A. M. Pavilionienė), kuris garsiai pasakytų, jog tokios akcijos ne tik daro gėdą Lietuvai, bet ir teisiniu požiūriu yra nusikaltimas?

 

Neverta čia velti homoseksualų eitynių, kurioms nepritaria dalis Rusijos remiamų politikų. Savo nepritarimu jie siekia vienintelio – reklamos savo sovietiniu dvoko persisunkusioms asmenybėms.

 

Klausimas čia yra gana paprastas – kodėl neonacizmas Lietuvoje yra palaikomas ir toleruojamas reiškinys? Atsakymai į šį klausimą gali būti keli: tai kelia politikų reitingus, kovoti prieš neonacizmą – tai smukdyti reitingus, neonacizmas – politikams paranki ideologija.

 

Nereikia net sociologinių tyrimų, kad nustatytume, kiek lietuvių pritaria tam, kad Lietuva būtų išvalyta nuo kitų rasių ar kitų orientacijų žmonių. Visi kitaip mąstantys, kitaip atrodantys ir kitaip besimylintys – lauk iš Marijos žemės. Kaip viduramžiais. Toks bukas požiūris verčia politikus užsičiaupti ir savo tylėjimu palydėti bet kurį patriotizmu apsišaukusį judėjimą. Bet kurį neapykantos kurstymo atvejį.

 

Juokingiausia: Lietuvoje draudžiamos mokslinės knygos, kritikuojami kairieji, bet štai neonacizmas – veši ir žydi, laistomas politikų pritarimu ir net padrąsinimu.

 

Kas turėtų prisiimti sumautą politinę atsakomybę? Kiekvienas politikas. Ne tik patys svarbiausieji šalies asmenys. Kaip žinia, prieš homoseksualų eitynes balsavo virš penkiasdešimties Seimo narių. Turime pusšimtį neonacių Seime. Ir tai dar neaišku, ar visi taip pat galvojantys padėjo savo parašus. Nebūtų staigmena, jei panašiai galvotų ir daugiau: turint omeny daugelio intelektualinį lygį, kalbėti apie sąmoningumą ir šiuolaikišką mąstymą neverta.

 
 

Pasaulis jau seniai iš mūsų šaiposi. Dabar šaipysis dar labiau. Šaipysis iš politikų, kurie nesugeba suvokti, kokią žalą patiria šalis, kurioje kurstoma neapykanta ir tai daroma su didžiausiu valdžios pritarimu. Šaipysis, nes šalis, kurioje beveik visa valdžia gina neonacius, yra atsilikusi ir negerbia pati savęs.

 

Kur nusirito mūsų laisvė ir demokratija, jeigu praėjus dvidešimčiai metų po išsivadavimo iš žmones skirsčiusios sistemos, vėl atgyja nauji skirstytojų būriai? Nusirito į srutų duobę, susitvenkusią Vilniuje, Gedimino 11, į duobę, kurioje skęsta visa Lietuva.

 

Ir gaila, oi, labai gaila, kad, atrodo, jokio rimtesnio atsako šitie tėvynės „gynėjai“ nesulauks. Juk niekas nenori sulaukti tautos nepritarimo. Tad geriau tapti neonaciu ir propaguoti jų ideologiją, kurią kasdien tonomis pumpuoja ne vienas žiniasklaidos tinklas, užsakomas užsienio valstybių specialiųjų tarnybų.

 

Neonacizmas – tai ideologija, kuri sulaukia vis didesnio tautos pritarimo. Ir neatrodo, kad greitai pavyktų jį bent jau pristabdyti. Daug labiau tikėtina, kad ne vienas šviesus Lietuvos protas pasirinks daugiau šalininkų turinčią pusę, nei taps atstumtuoju ir kovos už kitokias vertybes.

 
2010 03 20