„Čekiška svajonė“: ne žmonės, o rinkodaros marionetės (video)
švietimas

czech-dream        2010 m. balandžio 1 d., ketvirtadienį, 18:00 val., „ARTotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje, LUNI rengia kolektyvinę filmo „Čekiška svajonė“ (Ceský sen“) peržiūrą bei aptarimą. Filmas dubliuotas rusų kalba, subtitrai – angliški. Dviejų jaunų čekų – Víto Klusáko ir Filipo Remundos – 2004 m. sukurtas dokumentinis filmas „Čekiška svajonė“ („Ceský sen“) – tai ironiškas kelionių vadovas po kapitalistinį vartotojų rojų, kuriamą mūsų akyse.

 

Kinematografijos fakulteto studentai (šis filmas – jų diplominis darbas) atliko šokiruojantį socialinį eksperimentą – viliodami galimybe apsipirkti, jie sugebėjo sukviesti daugybę žmonių į prekybos centrą, kurio... iš viso nėra. Į prekybcentrio „atidarymą“ 2003 m. gegužės 31 d. iš visos Čekijos suplaukė apie 3000 žmonių, tačiau viduryje laukų netoli Prahos jie rado tik... reklaminį skydą. Mat prekybos centro imitacijai pakako paprastos 10x100 metrų spalvinga plėvele aptrauktos konstrukcijos, iš tolo primenančios pastato sieną.

 

Šiuo eksperimentu filmo kūrėjai įrodė, jog šiuolaikiniai žmonės tapo patikliais vartotojais, kuriais itin lengvai manipuliuoti, ir pademonstravo, kaip puikiai tokius žmones kvailina įvairaus plauko rinkodarininkai, sielovadininkai ir, aišku, politikai.

 

Žinoma, tokiai masinei vartotojų (ne žmonių!) kvailinimo akcijai buvo gerai pasiruošta. Kartu su filmo režisieriais (jie taip pat ir pagrindiniai aktoriai) mes stebime visą rinkodaros bei reklamos ciklą nuo idėjos iki prekės „įvedimo“ į rinką. Naujo prekybcentrio reklamos kampanija buvo iš tiesų grandiozinė. Prahos gatvėse buvo įrengti 400 reklaminių skydų, simpatiškos merginos išdalino 200 000 reklaminių lapelių. Dviems studenčiokams pavyko įtikinti didžiausias reklamos ir viešųjų ryšių agentūras, tad neegzistuojančio prekybcentrio reklama pasiekė televiziją ir radiją. Studentai radikaliai pakeitė įvaizdį ir tapo respektabiliais aukšto lygio vadybininkais. Reklamos tikslais buvo sukurta ašaras spaudžianti daina, kurią atliko vaikų choras ir profesionali dainininkė...

 

Taigi du jaunuoliai, pasitelkę vadovėlines verslo vystymo taisykles, sėkmingai „išdūrė“ kelis (ar keliolika) tūkstančius mėgėjų šlaistytis po parduotuves. Įdomu ir tai, kad šie vartotojai buvo „išdurti“ ne vieną, o du kartus – juk filmas buvo susuktas už kultūros ministerijos, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigus.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Juostoje daugybė baisių kadrų. Pavyzdžiui, šeimos, pasakojančios, dėl ko jos mėgsta lankytis prekybcentriuose ir kodėl be jų nebegali gyventi. Pats baisiausias vaizdelis – šeima (motina su krūva vaikų), choru traukianti dainą „Tesco“ pastato fone...

 

Įdomus ir faktas, kad grandiozinė dviejų studentų afera yra... visai neaferistiška. Prekybos centro reklamoje melo nebuvo – gudriai suregzti reklaminiai šūkiai („Neikite!“, „Nevažiuokite!“, „Neleiskite pinigų!“) iš tikro neragino vykti į prekybos vietą. Prekybcentrio logotipas irgi parinktas simboliškai – tai pora muilo burbulų. Tad filmo kūrėjai neturėjo jokių problemų su teisėsauga.

 

Be to, filme labai svarbus ir politinis kontekstas. Juostos filmavimo metu Čekijoje kaip tik buvo ruošiamasi referendumui dėl šios šalies stojimo į ES. Filmo autoriai retoriškai klausia: „Jei mums minimaliomis priemonėmis pavyko apkvailinti kelis tūkstančius žmonių, tai kas gali paneigti, kad kur kas didesnes galimybes turinti valdžia negali apkvailinti kelių milijonų?“

 

P.S. Filmo pavadinimas galėtų būti ir „Lietuviška svajonė“.

 

LUNI iniciatyvinė grupė

2010 03 30
 
Cekiska svajone

 

 

Komentarai  

 
0 # kas per velniasPala pala Y-m-d H:i
Kas čia per debiliškas eksperimentas? Ar aš kažko nesupratau? Taip stengėsi išreklamuoti tą „prekybos centrą“ tikėdamiesi ko? Išdalino tiek lankstinukų, reklamavo visaip ir tikėjosi, kad niekas neateis? Jeigu skelbia kažkokio naujo objekto atidarymą, tai, savaime aišku, kad kažkas ateis pažiūrėti. Čia net eksperimento tam nereikia. Jei aš eisiu per miestą ir visiems aiškinsiu, kad vakare labai pigiai pardavinėsiu sendaikčius, meluosiu jiems į akis, tai kažkas tikrai patikės ir ateis. O ką aš? Atėjusiam sakysiu: „Ha ha, tu nevykelis, kvailys, nes patikėjai mano melu“? Kažkokia pieva.. Pokštas geras jiems čia gavosi, bet nemanau, kad čia nors kiek vertingas socialinis eksperimentas