Andrejus Lošakas. Užtrumpino. Kaip braška valstybės siūlės ir kaip reaguoti į šį garsą
politika

andrei losak        Taip išėjo, kad beveik visą pastarąjį mėnesį praleidau namie prie kompiuterio ir naršiau internete. Apgailestauju, empirinės patirties per tą laiką nepadaugėjo. Vienintelis vertingas pastebėjimas, kurį per tą laiką patyriau tikrovėje, buvo kainodaros skirtumai greta esančiuose prekybos centruose „Alyje parusa” ir „Sedmoj kontinent”. Kažin ar to pakanka vertingai apžvalgos skilčiai. Tekstą, kurį čia pateikiu, galima pavadinti alergine reakcija į rusiško interneto naujienų skiltis. Prasidėjus didžiajam pasninkui, aš uždraudžiau sau jas skaityti, ko linkiu ir jums.

 
Absurdo valstybė
 

Nuo tarybinių laikų žinoma patarlė „Mes gimėme, kad Kafką paverstume tikrove”. Nuo vaikystės panardinti į absurdą, mes netgi išmokome jame įžvelgti tam tikrus dėsningumus. Gyvendami veidrodžių karalystėje, mūsų žmonės įsigudrino kažkaip veikti, apskaičiuoti savo ėjimus, ropštis karjeros laiptais. Ir tik nuobodžiai racionalūs europiečiai, patekę Rusijon, iš pradžių bando atrasti įvykiuose jiems įprastą logiką. Atmenu, anglai, priklausantys Senovės Maskvos išsaugojimo draugijai MAPS (tai jau pakankamai absurdiška), pasakodami apie nugriautą XVII amžiaus pastatą ir jo vietoje pastatytą pseudobarokinio stiliaus restoraną „Turandot”, visą laiką vapėjo „Tai absiordas! Tai absiordas!” Galu gale dauguma jų prie to pripranta, o kai kurie net paklūsta veidrodžių karalystės etiketui, kuriuo sekant, pyragus pirma dovanoja, o tik po to padalina.

 

Šia prasme iliustratyvi istorija, nutikusi „IKEA” Rusijos padaliniui. Kompanija nuo pat pradžių skelbė, kad net Rusijoje ketina atkakliai laikytis savo aiškių švediškų taisyklių, pagrįstų protestantiška darbo etika ir griežta logika. Tačiau prieš pirmosios parduotuvės atidarymą Maskvoje Chimkų valdininkai joje išjungė elektrą. Be jokio praktinio tikslo – tiesiog surengė „košmarą” keršydami už per didelį principingumą. Atidarydami parduotuvę Piteryje, švedai jau žinojo, kad dėl viso pikto kiekvienoje Rusijos parduotuvėje reikia turėti savo generatorių. Kaip parodė netolima ateitis, jie buvo teisūs. Nuo to laiko statydami parduotuves Rusijoje švedai stengėsi viską daryti taip, kad kuo mažiau priklausytų nuo vietos valdžios nuotaikų. „Esame patenkinti tokiu kūrybišku problemos sprendimu. Geriau nuomuotis generatorių nei kišti galvą į kilpą,” – pareiškė kompanijos direktorių tarybos narys ponas Christeris Thordsonas.

 

Tačiau pergalingai žygiavę švedai suklupo Samaroje. Galima sakyti, jie pateko į naująjį Poltavos mūšį. Parduotuvę mieste pastatė dar prieš tris metus, bet atidarymas buvo nukeltas devynis kartus. Kompanija, atidariusi 230 parduotuvių, taip ir nepajėgė įveikti Samaros valdininkų godumo tvirtovės. Paskutinė valdininkų pretenzija skelbė, kad pastatas „nepakankamai atsparus uraganams”. Taip ir negavę informacijos apie baisius tornadus, siaubiančius kairįjį Volgos krantą, švedai įsižeidė. Legendinis kompanijos įkūrėjas Ingvaras Kampradas pareiškė apie investicijų Rusijoje nutraukimą. Kažin ar tokia smulkmena galėjo išgąsdinti vietos valdininkus. Juk jie veikia anaiptol ne savo siauro godumo rėmuose – jie palaiko normalų iracionalios sistemos funkcionavimą.

 

Po poros mėnesių Ingvaro Kamprado (užimančio 5-ąją vietą žurnalo „Forbes” sudarytame pasaulio turtuolių saraše) laukė naujas smūgis. Paaiškėjo, kad už generatorių, kuriais „Ikea” taip didžiavosi, nuomą kompanija permokėjo 200 mln. JAV dolerių, taip sunaikindama beveik visą Rytų Europos skyriaus pastarųjų metų pelną. Švedai įsivaizdavo esą lancelotai, nukirtę korupcijos drakonui galvą, tačiau pamiršo, kad pagal veidrodžių karalystės dėsnius tuojau pat atauga nauja. Tarnybinis tyrimas nustatė, kad kompanijos darbuotojas rusas, atsakingas už generatorių nuomą, gaudavo kyšius iš nuomotojo ir smarkiai padidindavo paslaugos kainą. Kompanija nutraukė kontraktą su šia firma, bet rusiškų teismų buvo nubausta dar 5 mln. eurų bauda už kontrakto sąlygų nesilaikymą. „Mes susidūrėme su tuo, kas peržengia visas mums įprastas ribas”, – sutrikęs pareiškė Christeris Thordsonas.

 

Tai buvo ne paskutinis smūgis 83 metų senuko Kamprado įsitikinimams. Prieš porą savaičių Švedijos dienraščiai išsiaiškino, kad kompanijos Rusijos ir Rytų Europos skyriaus direktorius Peras Kaufmanas, pagarsėjęs vieša rusiškos korupcijos kritika, užmerkė akis prieš rangovų vykdomus vietos administracijos valdininkų papirkinėjimus. Kai Kampradui apie tai pranešė, jam pasidarė bloga. Pasak liudininkų, senukas „apsiverkė kaip vaikas”. Žinoma, Kampradas nenusižengė savo principams ir nedelsiant išleido įsakymą dėl Kaufmano, kuris buvo artimiausias jo pagalbininkas pastaruosius dvidešimt metų, atleidimo. Bet iš esmės tvirtas it granitas senukas pasirašė sau nuosprendį. Galbūt pirmąjį kartą gyvenime. Švedai pakartojo Kafkos „Pilies” matininko K., bandžiusio įveikti absurdą proto jėga, klaidą. Pasirodė, kad tai pernelyg beprotiška užmačia. Proto galimybės ribotos, o absurdas ribų neturi. Aš irgi optimistiškai klydau, kai praėjusią vasarą skiltyje, skirtoje Poltavos mūšio 300-mečiui, rašiau, kad mūšį laimėjo „Ikea”. Iš tikro Poltavos mūšį laimėjo Kafka.

 
Operacinė sistema
 

Korupcija iracionali, nes jos egzistavimas valstybei yra mirtinas. Kaip tik todėl ji idealiai tinka absurdo valstybei kaip jos operacinė sistema. Būdama nesuvokiama, ji tuo pačiu yra labai funkcionali, prieinama bet kuriam idiotui. Paspaudi klavišą – gauni rezultatą. Tokioje valstybėje išgyvenimo principas paprastas: neieškoti niekur prasmės. Priešingu atveju pažintis su naujienomis rusiškame internete virsta psichodelinėmis klejonėmis. Žmogus patiria virtinę ryškių negatyvių emocijų: baimę, siaubą, šoką, pasipiktinimą, bet neranda jokio priežasties ir pasekmės ryšio.

 

„Valstybinio banko VTB vadybininkai prasuko aferą apiplėšdami valstybę ir akcininkus šimtais milijonų JAV dolerių. Atleistas vienas žmogus.” „Į Rusiją grįžta nemalonėn pakliuvęs „klastočių karalius” Telmanas Izmailovas. Atgal jis sugrįžo per Kadyrovą. Pamaskvėje jau statomas naujas „Čerkizonas.” „Rusijos vidaus kariuomenės vadas generolas Šamanovas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos įrodymų trūkumo. Priminsime, kad generolas bandė sutrukdyti operatyviniam darbuotojui, tyrusiam užsienyje ieškomo jo žento, kriminalinio autoriteto, žinomo slapyvardžiu Glyba, bylą. Norėdamas „išsiaiškinti” su operatyvininku, generolas iškvietė du vidaus kariuomenės specialios paskirties būrius. Byla nutraukta, nes, kaip paaiškino Šamanovas, jis pats atšaukė įsakymą pagrobti tyrėją.”

 

Tokių naujienų tūkstančiai. Atrodo, jas skelbia vienas redaktorius, koks nors nusenęs obereutas. Ypatinga transo būsena, į kurią nukelia paradoksalios informacijos srautai, sutvirtinama orveliškais oksimoronais, skambančiais iš pačių aukščiausių tribūnų: „konservatyvi modernizacija”, „suvereni demokratija”, „parlamentas – ne vieta diskusijoms”. Tokie oksimoronai, reguliariai tiekiami mūsų sąmonei, palaiko dezorientacijos ir egzistencinio nesvarumo jausmą, dėl kurio žmogus sutinka neniurnėdamas priimti bet kokią, kad ir pačią kvailiausią informaciją iš viršaus. Tokio žmogaus jau nebestebins 102% rinkėjų, balsavusių už „Vieningąją Rusiją”. O ir kuo galima nustebinti liaudį, kurios akyse pagrindinio liberalo demokrato titulas 20 metų priklauso Žirinovskiui? (Kitas tipiškas absurdo valstybės politikas – tai Mitvolis, kurio visa veikla panaši į L. Carrollio stiliaus paradoksų seką.) Labiausiai piktinantis šių dienų oksimoronas skelbia, kad teisėtvarkos organai – tai organizuota nusikaltėlių gauja.

 

„Ši istorija galėtų būti Kafkos siužetas”, – taip „Youtube” savo videokreipimąsi pradeda stambus amerikiečių verslininkas Williamas Browderis. Prieš kelis metus trys vidaus reikalų sistemos tyrėjai per fiktyvias amerikiečio firmas pavogė iš šalies biudžeto 200 mln. JAV dolerių. Iš Browderio atėmė teisę atvykti į Rusiją. Jo pasamdytas juristas Magnickis bandė teisme įrodyti aferą. Kaip tvirtina „New Times”, davę 6 mln. JAV dolerių kyšį, du kiti tyrėjai pasodino juristą į kalėjimą, kur po metų neteisėto laikymo jis numirė kančiose. Tarptautinis skandalas. Lėkė kalėjimo viršininkų galvos. Browderis – žinoma Vakaruose asmenybė – „BBC World” programoje „Hard talk” pareiškė: „Aš niekam nerekomenduoju investuoti toje šalyje”.

 

Tikriausia daugelis pinigų turinčių žmonių paklausė šio atoritetingo verslininko. Du Magnickį pasodinę tyrėjai toliau dirba tėvynės labui. Žurnalistė Olga Romanova papasakojo „New Times”, kad būten tie tyrėjai iškėlė užsakytą bylą jos vyrui, verslininkui Aleksejui Kozlovui. Užsakovas, anot Romanovos, tam išleido 8 mln. JAV dolerių. Vienas iš tyrėjų (tarp kitko, moteris) asmeniškai reikalavo iš žurnalistės „pusanto milijono” (JAV dolerių, žinoma), kad vyro „neuždarytų”. Vyrą pasodino aštuoneriems metams kaip tik tą dieną, kai prezidentas pakvietė nustoti „gąsdinti” verslą. Užsakovą irgi verta paminėti, bet tik prabėgomis. Tai senatorius, kurio pavardės garsiai minėti neverta. Tie, kas ją minėjo per dažnai, dabar po žeme arba zonoje.

 

Geriau grįžkime prie tų tyrėjų, kurie iš biudžeto (t.y. iš mūsų su jumis) pagrobė 200 mln dolerių ir galimai užsakė Magnickio bylą. Jie tikrai kieti. Jų užmojis rusiškas. Neatsitiktinai šie didžiavyriai visada kartu. „Ogoniokas” priminė, kad prieš keturis metus visi trys (vienas už visus ir visi už vieną!) figūravo turto, siekiančio 20 mln. JAV dolerių, prievartavimo byloje, kurioje buvo įpainiotas verslininko pagrobimas, grasinimai žmonai ir vaikams. Žodžiu, žanro klasika. Per spec. operaciją išlaisvintas verslininkas papasakojo, kad jį saugojęs nusikaltėlis savo darbdavius vadino „baudžiamuoju prezidento administracijos kalaviju, turinčiu teisę imti bet kokio dydžio kyšius”. Bylą greitai numuilino, išlaisvintą verslininką pasodino ir taip netiesiogiai patvirtino sargo žodžius. Prieš savaitę „Vedomosti” pranešė, kad neišskiriamas trejetukas padarė karjerą centriniame Vidaus reikalų ministerijos aparate. Nenustebsiu, jei jie ten bus apdovanoti vardiniais ginklais. Kokiais nors „auksiniais baudžiamaisiais Rusijos kalavijais”.

 

Tai ne šiaip sau „absiordas”, tai žiaurus Dostojevsky-trip. Bet kaip nebūtų keista, būtent milicija, nusiritusi už moralinio supuvimo ribos, gali išgelbėti šitą šalį (dėl valstybės nesu tikras). Reikalas tas, kad tam tikru metu absurdas (kažkas priešingo sveikam protui) pasieks kritinę ribą ir virs visiška beprasmybe, t.y. beprotybe.

 

andrei losak zakorotilo 1

 
Valstybė prieš žmones
 

Tokiu lūžio įvykiu tapo majoro Jevsiukovo surengtos žudynės. Šaudymas į taikius žmones prekybos centre neprieštaravo sveikam protui, nes proto visai nebuvo. Tai buvo absoliučiai šizofreninis aktas, todėl jis atrodė ypač šiurpiai. Būtent po Jevsiukovo incidento jėgos struktūros lyg pagal komandą „Šaudyk!” iš pasyvios puvimo stadijos perėjo į agresyvią ir pradėjo karą prieš savo žmones. Dabar mes kiekvieną dieną sužinome, kad uniformuoti žmonės ką nors užmušė, apiplėšė, partrenkė automobiliu, išprievartavo ir t.t. Asmeniškai mane šokiravo toks pranešimas iš teismo salės: „Toliau teismas apklausė buvusį „Ziablikovo” vidaus reikalų skyriaus operatyvinį įgaliotinį Romaną Potiomkiną, dalyvavusį sulaikant Denisą Jevsiukovą. Liudininką pristatė į teismą surakintą antrankiais, nes jis šiuo metu yra suimtas už turto prievartavimą”. Taigi prasidėjo apokaliptinė teisėtvarkos sistemos griūtis.

 

Kaip dažnai būna, individualioje Jevsiukovo beprotybėje buvo geležinė visuomeninio proceso logika. Sistema turėjo išprotėti. Sveikoje valstybėje jėgos žinybos – tai, kaip rašė Leninas, slopinimo mašinos, besalygiškai vykdančios vyresnybės įsakymus. Kadangi mašinos smegenų neturi ir negali turėti, o komandos gaunamos ne kiekvieną dieną, jų kasdienybė yra griežtai reglamentuota instrukcijomis ir taisyklėmis, bet kurioje šalyje primenačiomis žmogų mylinčius Isaaco Asimovo robototechnikos įstatymus: „Įstatymas Nr.1 – Robotas negali pakenkti žmogui arba leisti, kad žmogui būtų pakenkta. Įstatymas Nr.2 – Robotas turi paklusti visiems įsakymams, kuriuos duoda šeimininkas, išskyrus tuos atvejus, kai tie įsakymai prieštarauja Įstatymui Nr. 1”. Mašinų darbas sutrinka, kai šeimininko įsakymai pradeda dramatiškai prieštarauti robototechnikos įstatymams. Įvyksta trumpas sujungimas, po kurio daugiau nei du milikjonai haliucinacijų kamuojamų robokopų pradeda terorą prieš civilius šalies gyventojus. Unikumai, peržiūrėję „2001 kosminę odisėją” iki pabaigos, atsimena, kaip liūdnai toks susidvejinimas pasibaigė erdvėlaivio kompiuteriui FAL – 9000. Mašina ėmė žudyti žmones, ir ją teko sunaikinti.

 

Keista, negi valdantis elitas manė, kad įstatymus ims laužyti tik atskiri žmonės? Kol vieni valstybės atstovai vogs ir žudys, kiti, kaip visiški kvailiai, sąžiningai vykdys visuomeninės sutarties taisykles? Absurdu paverstas melas persmelkė valstybės aparatą nuo viršaus iki apačios, taip apnuodydamas žemiausią ir vidutinį vadovų sluoksnį. Dabar mūsų milicija – tai didžiulė armija blogų leitenantų, bet kurią akimirką pasiryžusių virsti išprotėjusiais majorais.

 

Beje, Čičvarkino tinklaraštyje pateikta įtikinama versija, kaip atsitiko, kad majoras Jevsiukovas galutinai išprotėjo. Žudynių išvakarėse „Carycino” vidaus reikalų skyrių, kuriam vadovavo majoras, tiesiog apgulė „K” valdybos tyrėjai – tie patys, kurie kadaise konfiskavo milžinišką mobilių telefonų partiją, o paskui bandė ją neteisėtai parduoti, pakliuvo, o dabar nori atsigriebti. Tyrėjai buvo atvykę į skyrių rinkti kompromato ekspeditoriaus Vlaskino byloje. Savo laiku jis iš „Eurotinklo” pagrobė prekių už 20 mln rublių. Skyriaus darbuotojus vertė prisipažinti, kad byla prieš Vlaskiną, kurią jie tyrė, buvo užsakyta Čičvarkino. Jevsiukovą spaudė. Ir tą nelemtą vakarą pasigirdo skambutis. Majoras pažaliavo bukai žvelgdamas į vieną tašką, po to pasikalbėjo su gėlėmis, apsirengė, pasiėmė pistoletą ir išėjo. Įvyko trumpas sujungimas. Kas buvo toliau – visi puikiai žino.

 

andrei losak zakorotilo 2

 
Žmonės prieš valstybę
 

Kai absurdas peraugo į beprotybę, sistema pasiuntė susinaikinimo komandą. Nepaimama iš lauko pilis griūva iš vidaus. Dvi erelio galvos plėšo viena kitą į gabalus, net plunksnos lekia. Bet štai kas keista: kuo didesnė valstybės entropija ir kuo greičiau viskas smenga į prarają, tuo lengviau darosi kvėpuoti. Tarytum pasidarė daugiau oro. Atrodo, visuomenėje dingo baimė. Valdžios nesugebėjime pačios savęs kontroliuoti žmonės įžvelgė silpnumą. Jėgų represijoms tokia valstybė negali turėti. Žvėriški pasiutusios sistemos įkandimai pažadino žmones iš hipnozės. Baimę ir apatiją keičia įniršis.

 

Michailas Bakuninas rašė: „Nėra nieko pavojingesnio žmogaus dorovei už įprotį įsakinėti”. Kai valdžia degraduoja, norisi būti aukščiau jos. Cinizmui priešpastatyti savigarbą. Moraliniam irimui – susikaupimą ir meilę žmonėms.Libertarinis filosofas Murray’us Bookchinas tai vadino „visuomenės atsikūrimu saviorganizavimosi būdu”. Proceso užuomazgas galima stebėti jau dabar. Jeigu anksčiau į mitingus žmonės susirinkdavo tik tada, kai prie jų namo privažiuodavo buldozeriai, tai dabar protestą demonstruoti pasidarė vos ne madinga. Žmonės ėmė vienas kitą užsistoti. Prieš porą savaičių girtas milicininkas „mersedesu” partrenkė moterį autobuso stotelėje. Eilinis kvanktelėjusių jėgos struktūrų pamišimo priepuolis.

 

Kaip elgėsi valdžios atstovai? Mentas už vairo nepajėgė suregzti dviejų žodžių, o šalia jo sėdėjęs uniformuotas žmogus iššoko iš mašinos ir dingo kiemuose. Paskui atvažiavo kolegos iš rajono vidaus reikalų skyriaus ir kartu su valstybinės autoinspekcijos darbuotojais pabandė nuslėpti įvykį.

 

Kaip elgėsi žmonės? Trys banko vadovai, atsitiktinai pamatę avariją, suteikė moteriai pirmąją pagalbą, iškvietė „greitąją”, o kai pastebėjo, kad nuo mašinos nusukinėja numerius – paskambino žurnalistams. Tik dėl jų sukelto triukšmo prokuratūroje sužinojo apie įvykį. Kilo skandalas. Vėl lėkė kažkieno galvos (lyg jų vietoje neišaugtų tokios pat). Prieš sistemą buvo laimėta maža pergalė. Dabar internete pilna nuorodų apie šį autoįvykį Lenino prospekte. Žmonės ieško liudininkų, kad įrodytų, jog naftos magnatai, susitarę su vyriausiaja autoinspekcijos valdyba, bando suversti kaltę siaubingo autoįvykio aukoms. Reperis Noize MC jau kitą dieną nutarė palaikyti akciją įrašęs kompoziciją „Mersedesas S666”. Tai suveikė – liudininkų atsirado.

 

Atsitiko taip pat, kaip praeitą gegužę. Būtent per „Live journal” programuotojas Aleksejus Šumas rado liudininkus savo žmonai, kurią pėsčiųjų perėjose pertrenkė „Subaru” vairavęs milicijos seržantas. Moteris buvo septintą mėnesį nėščia. Nesustojęs milicininkas pasislėpė. Nes jie niekada nestoja. (Prieš mėnesį girtas tardytojas mirtinai partrenkė moterį, ėjusią per gatvę, o po to bandė pasislėpti. Prieš kelias dienas teismas jį nubaudė lygtinai (!!!). Valstybės beprotybei pasipriešinti gali tik prabudusi jos piliečių sąmonė, kad paskui galima būtu ramia sažine pasakyti, kaip pasakė „Skrydžio virš gegutės lizdo” herojus Makmerfis: „Na, aš bent pabandžiau”.

 

Tai, kad liaudis nusipelno savo valdžios, yra niekšingas melas. Net ištikus didžiausiems sunkumams paprasti, įpročio įsakinėti nesužaloti žmonės nekimba vienas kitam į gerkles, o ištiesia pagalbos ranką. Kuo toliau žmogus nuo valdžios, tuo jis geresnis.

 

Tuo įsitikinau savo akimis gūdžiuose Uralo kaimuose, pastatytuose miško kirtėjų dar iki revoliucijos. Su civilizacija tuos kaimus siejo siauras geležinkelis. Prieš penkeris metus valdžia nusprendė kaimus nugriauti, o geležinkelį išardyti. Žmonėms, gimusiems ant žemės tarp miškų, buvo siūloma persikelti į daugiaaukščius rajono centro pakraštyje. Iš pradžių liovėsi kursuoti traukiniai. Kartu su jais nutrūko produktų ir pensijų pristatymas. Kaimuose buvo žmonių, kurie kelis metus rankose nelaikė pinigų. Jie kepė duoną, šėrė gyvulius, sezono metu šaudė žvėris ir norėjo vieno – kad valstybė paliktų juos ramybėje. Kai jiems atjungė elektrą, jie iš po ranka pakliuvusių medžiagų susikonstravo savo elektrinę.

 

Užtektinai esu keliavęs po rusiškus kaimus. Dažniausiai regimas slogus totalaus išsigimimo vaizdas. Tačiau toje miško autonomijose gyveno visai kiti žmonės. Tai buvo tvirti vyrai, jau užauginę savo vaikus ir tvirtai nusprendę mirti gimtoje žemėje. Jų žmonos sunkiomis sąlygomis įsigudrino likti tvarkingos ir moteriškos. Ten nerakinamos durys, vagysčių tuose miškuose neatmena jau daug metų. Miškų kaimų gyventojai keliauja geležinkeliu savo sumeistrautomis drezinomis, sukryžminę vagonetes su motociklais „Minsk”. Konstrukcija egzotiška ir pavojinga. Man kaip paslaptį pasakė, kad vienas iš jų nubaustas lygtinai. Rajono administracijos atstovai norėjo išardyti bėgius. Na, jis šovė vieną įspėjamajį šūvį į viršų, kitą – palei kojas. Kai rengėmės iškeliauti, tas vyras, glostydamas dvivamzdį, ištarė: „Tegul tik jie čia pabando kišti nosį! Mes gi medžiotojai. Visi turim šautuvus. Su licenzijomis. Nuvarysim juos į taigą kaip kiškius”. Tai buvo orumo kupini žmonės. Mieste tokių retai sutiksi.

 

Kai tik „slopinimo mašina” nustos kelti baimę, į paviršių išlįs amžius trukęs rusų priešiškumas valstybei. Filosofas Berdiajevas rašė: „Rusija – pati bevalstybiškiausia šalis visame pasaulyje. Anarchizmas – rusų dvasios reiškinys, jis buvo būdingas ir mūsų kraštutiniems kairiesiems, ir kraštutiniems dešiniesiems, tik skirtingai. Slavofilai su Dostojevskiu priešaky iš esmės yra tokie pat anarchistai, kaip Bakuninas, Kropotkinas arba Tolstojus.” Visi imperialistai ir valstybinės galybės šalininkai Rusijoje yra paprastų žmonių priešai – istorija tą tik patvirtina. Mūsų interesai visiškai priešingi: „Kai valstybė stiprėja – liaudis silpsta”. Šią atvirkščią priklausomybę atrado dar Kliučevskis. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Tarp paauglių be galo populiari grupė „Lumen” šiandien dainuoja: „Aš taip myliu savo šalį, bet nekečiu valstybės”. „Šimtas balų”, – pasakytų tos dainos klausytojai. Tiksliau nepasakysi.

 

Įdomiausia, kad tie, kurie tarnauja valstybei, širdyje irgi yra antivalstybininkai. Pakalbėkite su bet kuriuo mentu ar valdininku, kaip sakoma, be pašalinių akių. Juose bus tiek pykčio, nusivylimo ir jakobiniškumo, kiek anarchizmo klasikai nė nesapnavo. Be to, ir valdantysis elitas apie valstybės klestėjimą mąsto paskutinėje eilėje, jis tik prisidengia patriotine retorika, kad galėtų kasdien kartoti absurdo ritualą. Kai tik ateis laikas, jie paspruks į savo Antibus ir Marbėjus. Kalbama, kad premjero dukros gyvena Vokietijoje ar Šveicarijoje. Šiaip ar taip – ne Rusijoje. Jis gi nėra savo vaikų priešas.

 

www.openspace.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2010 04 08